Kokį Dievą tu pažįsti?

Ne vienas iš mūsų drąsiai ištaria, kad pažįsta Dievą. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Kokį Dievą tu pažįsti? Kur ieškai pamokymo apie Jį? Kuo remiesi, bandydamas Jį suprasti? Kas yra tas šaltinis, iš kurio semiesi pažinimo apie Dievą? Iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti pernelyg paprasti ar net bereikšmiai. Vis dėlto jie itin svarbūs kiekvienam iš mūsų. Nuo atsakymų į juos priklauso ne tik mūsų tikėjimas, bet ir tai, kaip gyvename, kaip žiūrime į save, vertiname kitus žmones bei pasaulį.

Britų teologas J. I. Packeris yra pastebėjęs, kad didžiausia šiuolaikinio krikščionio problema dažnai yra ne Dievo neigimas, bet neteisingas Dievo pažinimas. Knygoje „Pažinti Dievą“ jis pabrėžia, jog galima daug kalbėti apie Dievą ir daug apie Jį žinoti, tačiau Jo nepažinti. Pažinimas, apie kurį kalba Biblija, nėra vien proto ar intelekto rezultatas – tai asmeninis santykis, kuriame dalyvauja visa žmogaus asmenybė: protas, sąžinė, emocijos ir patirtys. Toks pažinimas nėra neutralus ar vien teorinis, jis iš esmės keičia žmogaus gyvenimą.

Mano kelionės pradžia

Pirmasis, naują patirtį atnešęs susitikimas su Dievu, kurį šiandien pažįstu kaip Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, įvyko netikėtoje vietoje – krišnaitų vienuolyne stabų garbinimo ceremonijos metu. Ten, susirinkusiesiems giedant ir šlovinant iš metalo nulietas „dievybes“, mano širdyje netikėtai nuskambėjo stiprus, aiškus vidinis balsas: „Žiūrėk, jie turi akis, bet tavęs nemato; jie turi ausis, bet tavęs negirdi. Prieik prie jų ir paprašyk gyvenimo – jie tau nieko neatsakys.“ Žinau, kad šis išgyvenimas buvo susijęs su neseniai matytu meniniu filmu pagal Luko evangeliją. Tuomet buvau sužavėtas Jėzaus Kristaus asmenybės, Jo meilės Tėvui ir žmonėms, pasišventimo, kantrybės mokiniams, kurie dažnai nesuprato Jo mokymo ir tikslų, Jo pagalbos vargstantiems bei savanoriškos gyvybės aukos ant kryžiaus. Mane ypač sujaudino žinia, kad žmogus yra išgelbėjamas ne darbais, bet tikėjimu, nes Dievas mūsų kaltę įskaitė savo Sūnui ir Jį nubaudė vietoj mūsų. Aš netgi paprašiau, kad Kristus ateitų į mano gyvenimą ir išmokytų mane gyventi.

Tuo metu, kai Dievas man prakalbo, dar nebuvau skaitęs Biblijos. Vėliau, pradėjęs ją skaityti, stebėjausi Psalmėse radęs šiuos žodžius apie stabus: Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko. Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie – žmogaus rankų darbas. Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato; turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet neužuodžia; turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto. Jie nekalba savo lūpomis (Ps 115, 3–7). Šis vidinis Dievo tiesos išgyvenimas užtvirtino, kad Dievas tikrai yra ir Jis geba prabilti žmogui, gali jį girdėti ir juo pasirūpinti, aktyviai dalyvauja Jo ieškančiojo kasdienybėje. Tas, kuris sukūrė ausis, girdi, ir Tas, kuris davė žmogui rankas, gali veikti jo gyvenime.

Tikėjimo kelionė

Po kurio laiko draugas pakvietė į svečius ir papasakojo, kad jis suradęs Dievą, kuris bendrauja su žmogumi ir veikia jo gyvenime. Apsilankęs pas jį ir išgirdęs tikinčiųjų pasakojimus, kaip jie rado Dievą, kaip Jis padeda Juo sekti, supratau, kad tai rimčiau nei vien „kalbėjimas su metaliniais dievukais“. Man vis dar abejojant, draugas tarė: „Dariau, jei nepakviesi Dievo į savo gyvenimą, niekada Jo nepažinsi.“ Po šių žodžių sutikau pripažinti, kad Jėzus Kristus iš Nazareto yra Dievas ir Viešpats, kad kito tokio nėra, patikėjau Jam savo gyvenimą ir pasiryžau Juo sekti. Netrukus prisijungiau prie bendruomenės. Pradėjau reguliariai lankyti bažnyčią, skaityti Bibliją ir ją apmąstyti. Dievas mokė mane daugybės dalykų, keitė mano supratimą apie Jį, apie kūriniją, žmones ir žmogaus likimą. Patyriau, kaip Dievas rūpinasi manimi, nors pats to neprašiau, ir tai padėjo man suvokti, kad Dievas tikrai yra ir kad paliudija apie save Jo ieškančiam žmogui. 

Ir tai ne mano nuopelnas, esu nepaprastai Jam dėkingas, kad išgelbėjo mane. Išties patyriau ne vieną stebuklą: Dievas rūpinosi manimi, kai mokiausi dienos Biblijos mokykloje; Dievas vedė ieškant darbo; saugojo, atliekant karinę tarnybą; laimino, persikėlus gyventi į Alytų, vėliau patikėjo pastoriaus tarnystę; sūnus pasveiko, nors gydytojai pranašavo mirtį, – tačiau visa tai nepadarė manęs geresniu žmogumi, labiau mylinčiu tėvu ar tobulesniu tarnu. Dievas kalbėjo man ir mane keitė per Šventąjį Raštą. Skaitydamas Senojo Testamento istorijas dažnai verkiau dėl žmogaus savivalės ir Dievo nepažinimo. Tačiau labiausiai sukrėtė Laiškas romiečiams – Dievas parodė man mano paties širdies būklę. Nesuvokdamas, kas galėtų man padėti, dvejus metus išgyvenau gilų liūdesį. Pagalba atėjo skaitant to paties Laiško romiečiams 7–8 skyrius, kur apaštalas Paulius rašo: Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! <…> Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje (Rom 7, 24–25; 8, 1). Dievas padėjo suprasti, kad belaukiant Kristaus sugrįžimo kiekvienas krikščionis gyvena jausdamas sveiką įtampą: jis jau priklauso Kristui ir yra išgelbėtas, tačiau vis dar klysta, nusideda, elgiasi savanaudiškai. Vis dėlto per atgailą ir iš Dievo malonės jis sugeba pakilti ir yra Dievo keičiamas į Kristaus paveikslą.

Tokį krikščionio gyvenimą taikliai apibendrina teologo Larry Crabbo mintis: „Tikroji branda yra susijusi ne tiek su tobulumu, kiek su augančiu netobulumo suvokimu, kuris sustiprina mūsų dėkingumą kryžiui ir veda prie priklausomybės nuo Kristaus.“ 

Taigi pažinti Dievą padeda daugybė veiksnių: išgyvenimų, apmąstymų ir patirčių, tačiau labiausiai – Šventojo Rašto skaitymas, kuris, anot apaštalo Petro, yra tvirčiausias liudytojas apie Dievą: Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė (2 Pt 1, 19).

Dievo paveikslas

Ar šiandien tobulai pažįstu Dievą? Tikrai ne. Skaitydamas Bibliją matau, kad Senojo Testamento pasakojimuose Dievas atsiskleidžia kaip šio pasaulio Kūrėjas – vienintelis, kuris iš nebūties sukuria visa regima ir neregima. Egzistuoja jėgos ir stichijos, kurių žmogus negali pažinti ar suvaldyti, tačiau jas valdo Gyvojo Dievo ranka (Ps 104, 24; Iz 40, 12–15).

Dievas yra bauginančiai šventas – net Jo ieškantieji dažnai bijodavo su Juo susidurti (Iš 33, 20). Vienintelis Dievas teisia tautas, valstybes, šeimas bei asmenis ir savo Apvaizda kuria istoriją pagal savo išgelbėjimo planą (Jn 5, 22; Apd 17, 26).

Naujajame Testamente Kristus apreiškia Dievą kaip mylintį, gailestingą ir gerą Tėvą (Mt 5, 44–45; Jn 3, 16). Kristus nesipriešina ir leidžiasi nukryžiuojamas. Jis išgelbsti šalia Jo kabantį ant kryžiaus nusikaltėlį, kuris suvokia savo kaltę ir Jėzaus nekaltumą (Lk 23, 39–43). Mokydamas melstis, Jėzus sako: „Tebūnie šventas Tavo vardas“, primindamas Jo bauginantį šventumą, bet kartu moko kreiptis į Tėvą su pasitikėjimu, pagarba ir nuolankumu, suvokiant, kad nuo Jo gerumo priklauso mūsų likimai ir apsauga nuo pikto (Mt 6, 9).

Nors jau šiek tiek pažįstame Dievą, vis dėlto daugybė dalykų, net užrašytų Šventajame Rašte, dar lieka paslaptimi. Net amžinybėje toliau pažinsime Dievą, kaip apaštalas Jonas rašo: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).

Šiandien vis dar jaučiame įtampą: jau esame išgelbėti, priklausome Kristui, tačiau dėl kūniškumo vis dar klystame, nusidedame ir pasielgiame savanaudiškai... Bet per atgailą ir iš Dievo malonės pakylame, siekiame labiau suvokti, koks Jis šventas, gailestingas ir mylintis, ir Šventoji Dvasia keičia mus, kad panašėtume į Kristų. Te Dievo ramybė ir malonė guodžia bei stiprina mus, kol sulauksime didžiausios vilties – sugrįžtančiojo Kristaus.