Konfliktai ir taikdarystė

Bet kuriuo atveju konfliktiškumo patyrimas nemalonus, skaudinantis, slegiantis. Dar didesnis skausmas ir neviltis užgula sielą, kai tokiai patirčiai nematai galo, kai savyje ir kituose aptinki plačiai išsikerojusį egoizmą ir geriausiu atveju vos prasikalusį meilės daigelį. Tačiau rankų nuleisti, manau, tikrai nevertėtų. Kur kas geriau, kad ir nedideliais pažinimo, turimų meilės užuomazgų ir Dievo teikiamos malonės žingsneliais išdrįsti žengti pirmyn: tolyn nuo priešiškumo, nesantaikos ir artyn sutarimo, nuoširdžios brolystės. Jei iki tobulumo per savo trumpą gyvenimą ir nespėsime nueiti, tai apčiuopiamą pažangą ir sykiu brangios ramybės pagausėjimą, tikiu, tikrai patirsime. Šio straipsnio mintys tebus nedidele pagalba žengiant šiuos žingsnius. 

Kodėl konfliktai?

Idant galėtume blaiviai vertinti konfliktus ir juos sveikai spręsti (o dar geriau, kiek įmanoma, stengtis jų išvengti), turėtume suvokti, kas tai yra ir kodėl jie kyla. Užbėgant už akių, pasakytina, jog konfliktai nėra staigmena, o dėsningumas. Taip pat jie nėra savaime blogis, blogiu jie tampa, kai nenorime jų atsakingai spręsti. Kad ir kaip būtų keista, konflikte netgi slypi potencialas konfliktuojančioms pusėms artimiau vienai kitą pažinti, sustiprinti santykius, atrasti geresnį sprendimą, įvardinti ir išgyvendinti įvairias negeroves.

Tarptautinių žodžių žodynas žodį „konfliktas" kildina iš lotynų kalbos (conflictus), kuris reiškia susidūrimą, kai susiduria priešingi interesai, pažiūros, siekiai, poreikiai, motyvai ir panašiai, ir jų neįmanoma vienu metu realizuoti. Taigi padvelkia trintimi, kadangi kažkuriai pusei gresia likti neįvertintai, atmestai, nieko nepešusiai. O kas gi nori tai patirti? Tad nejučia, siekiant išsaugoti savo poziciją, norus ir taip toliau, suremiamos ietys. Štai ir konfliktas... Įdomu, kad Šventasis Raštas žmonių tarpusavio santykius palygina su dviejų geležies gabalų galandimu vienas į kitą: „Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą" (Pat 27,17). Taigi neturėkime iliuzijų - esame labiau panašūs į grubią geležį, o ne į lengvą pūką, švelnų šilką ar šildančią vilną. O kai geležis brūžinama per geležį, pasipila žiežirbos: nepasitenkinimas, pyktis, ginčai, pakeltas tonas, užgauliojimai, žaižaruojančios arba iš širdgėlos, savigailos ar apmaudo ašaromis pasruvusios akys. Tokia realybė išsklaido nepagrįstus lūkesčius, padeda suvokti, jog žmonių tarpusavio santykiuose galime tikėtis trinties ir jos keliamų nepatogumų. Tuomet jau savo laiką gaišime ir jėgas eikvosime ne iracionaliai nuostabai, galvos kraipymui ir visuotiniam skundui: „Kaip taip galima?! Kaip jis/ji taip galėjo?!" (nes supranti, kad galima dar ir ne taip, kur kas grubiau ir niekšiškiau), o visą savo energiją sutelksime tai trinčiai švelninti ir kibirkštims gesinti.    

Prielaidas konfliktui sukelia žmonių skirtingumas, pradedant elementariausiais maisto ar estetinio skonio ir baigiant sudėtingais moralinių vertybių suvokimo skirtumais. Tačiau konfliktą įplieskia ne patys skirtumai, o mūsų negebėjimas tų skirtumų suprasti, priimti, suderinti. Čia, kaip taisyklė, piestu stojasi mūsų kūniška prigimtis, kuri yra ambicinga, išdidi, savanaudiška, užsispyrusi, grubi, stokojanti tokių išganingų savybių kaip savikritika, nuolankumas, romumas, pagarba, įsiklausymas, kantrybė, gailestingumas, nuolaidumas. Ji ir išprovokuoja ir eskaluoja susipriešinimą, pabrėždama save kaip teisiausią, teisingiausią, išmintingiausią ir svarbiausią. Jei konfliktą prilygintume liepsnojančiam laužui, tai mūsų skirtumai būtų malkos, o žmogiškos prigimties nuodėmingumas - kibirkštis, kuri tas malkas užkuria. Tad norint išvengti gaisro, dera rimtai susimąstyti, kuo vadovaujamės susidūrus priešybėms - spontaniškomis savanaudiškomis reakcijomis ar dieviškos meilės savybėmis.    

Nesutarimas drasko sielą

Nors per konfliktą savo nepasidavimu, užsispyrimu jaučiamės labai teisūs, dedamės tvirti ir nepalenkiami, visgi širdyje kenčiame skausmą, giliai išgyvename sukilusį priešiškumą, nerandame sau vietos, stokojame ramybės. Sielą drasko permainingos mintys, monologiniai bežodžiai ginčai, beriami nepaliaujami kaltinimai, kontrargumentų paieška, sukylanti neapykanta. Dažnai ieškome ir bendraminčių, kuriems skundžiamės, šališkai nušviečiame situaciją, tikimės jų supratimo, užuojautos ir palaikymo. Visa tai įvelia į didelę vidinę sumaištį, kurioje žmogus dėl išgyvenamo pykčio ir nusivylimo užsisklendžia, greitai išvargsta, praranda gyvenimo džiaugsmą ar net nebemato prasmės gyventi. O slegiant beprasmybei, labai paprasta mestis į kraštutinumus, kartais labai lemtingus. Saliamonas patvirtina, jog įžeistas brolis iš tikrųjų yra kaip įtvirtintas miestas, o ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai (Pat 18, 19). Įžeidus, įskaudinus taip lengva užsisklęsti, atsiriboti, užsibarikaduoti tiek nuo oponento, tiek nuo kitų niekuo dėtų aplinkinių, įkopti į savojo teisumo bokštą ir ten vienišai tūnoti, neprisileidžiant jokių guodėjų, patarėjų, sutaikytojų. Tokiomis akimirkomis nuosavo teisumo ir savigailos jausmai labai maloniai glosto savimeilę, tačiau toks glostymas ne gydo, o dar komplikuoja sielos ligą. Taip, save siela myli, tačiau kito ir toliau nenori akyse matyti. Šis kartėlio jausmas it kirminas iš vidaus graužia žmogaus gyvastį - tiek dvasinę harmoniją, tiek sielos ramybę, tiek ir kūno sveikatą: „Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus" (Pat 17, 22). Nesprendžiami, „užkonservuojami", o dar blogiau - sąmoningai kurstomi konfliktai ilgainiui virsta didelėmis bėdomis: psichiniu nestabilumu ar net fizinėmis ligomis, jau nekalbant apie negebėjimą puoselėti sveiko dvasinio gyvenimo.

Laikas - nepatikimas gydytojas

Paradoksalu, tačiau išgyvendami tokią konfliktiškumo kančią, dažnai nieko nesiimame, pasyviai laukiame, laukiame, kol kitas, mūsų akimis - kaltininkas, skriaudėjas, imsis iniciatyvos, nusižemins ir sieks susitaikymo. Tačiau gyvenimo patirtis byloja, jog tokia strategija neveiksminga - greičiau pražilsi, susensi ir numirsi, nei sulauksi tokio geranoriško gesto. Labai tikėtina, kad antroji pusė irgi panašiai mąsto, irgi kantriai laukia, kol tu nusižeminsi. O gal net nenutuokia, kad yra laikoma skriaudėja, ir net nenumano, jog laukiama atsiprašymo. Kas tada? Jei nieko nedarome, laukimas, o sykiu ir sielos kančia gali tęstis neribotą laiką... „Bet juk laikas gydo žaizdas", - kažkas bent tuo pasiguos. Visgi Biblijoje tokio pastebėjimo neteko sutikti, tokia išmintis tik iš dalies teisinga. Laikas greičiau tegali aptvarstyti žaizdas, kad jos atvirai nekraujuotų, tačiau tinkamai užgydyti, manau, nepajėgus. Net ir daug laiko prabėgus, jeigu sielos žaizda nebuvo deramai gydyta, tam tikroms aplinkybėms sužadinus senus prisiminimus, ji ir vėl supūliuoja, ima kraujuoti. Visą atsakomybę suversti laikui, žinoma, labai patogu, nes pačiam nieko nereikia daryti, tegu laikas kaip tas upeliukas čiurlens, pamažu vilgys užgautą vietą, atsargiai skalaus, žodžiu, tegu tvarko. Ir viliamės, kad viskas susitvarkys. Tačiau, nuoširdžiai ieškodamas tiesos, aptinki, jog išeitis - ne pasyviai laukti, o aktyviai veikti.

Laimingi, kuriantys taiką

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais" (Mt 5, 9). Viešpats Jėzus taikdarystę įvardina kaip paties Dievo esybės bruožą, ir kiekvienas, kuris taikdarystės vertybe vadovausis, bus laikomas panašiu į Dievą, iš Jo gimusiu. Taikdarystė turėtų būti kiekvieno, tikėjimą Dievu išpažįstančio, krikščionio priederme. Tai ne alternatyva, o sektinas dangiškojo Tėvo būdas. Ir laimingas tas, kuris tai suvokia ir taip gyvena.

„Taikdariu" išverstas graikų kalbos žodis εἰρηνοποιός (eirénopoios) dar gali būti verčiamas kaip žmogus, besiveržiantis į taiką, uoliai jos siekiantis, kuriantis taiką. Taigi pažodžiui reikėtų suprasti, jog Dievas nori, kad mes būtume sąmoningais taikos „darytojais", „statytojais", „kūrėjais". Nebūtume pasyviai laukiantys, abejingai stebintys, kaip priešiškumo voratinklis vis labiau raizgosi ir painiojasi, o inicijuotume paliaubas, kurtume susitaikymo planą, žengtume konkrečius žingsnius, ten, kur stinga darnos, kur mojuojama karo kirviais (žinoma, pradedant nuo savęs), padarytume viską, kas nuo mūsų priklauso, idant priešiškumą pakeistų santarvė. Geriau nedelsti, neleisti priešiškumui įsisenėti, nes kaip įsigėrusį purvą sunku išvalyti, rūdžių apimtas stygas suderinti, taip ir apleistus santykius labai sunku sustyguoti.

Melskis. Nuosekliausia tikriausiai būtų pradėti nuo maldos: „[...] laiminkite jus keikiančius, [...] melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus" (Mt 5, 44). Be maldos širdyje gali būti tikrai labai ankšta, o maldoje artėjant link tobulai Mylinčiojo, įsižiūrint į Jo visa pakenčiančią ir visa ištveriančią meilę, žiūrėk, sielą užlies gailestingumas, atlaidumas, noras ir jėgos bandyti kalbėtis. Be to, tikėtina, jog Viešpats minkštins ir kitą pusę. Jėzaus paliepimas melstis už priešišką pusę rodo, jog, kad ir koks gilus tas priešiškumas būtų, jis nėra beviltiškas, esama vilties susitaikymui, bičiulystei, tik reikia kantriai, maldingai to siekti.

Eik ir kalbėk. Tik melstis greičiausiai nepakaks. Maldoje pasisemsime nuolankumo, geros valios, išminties - taikdarystės įrankių, ir jais bandysime atstatyti taiką. Įdomu, kad Dievo žodis nepateisina pasyvaus laukimo nei patyrus skriaudą, nei, juo labiau, pačiam nuskriaudus, o moko imtis susitaikymo iniciatyvos abiem atvejais - pakilti, eiti ir kalbėtis:

„Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį" (Mt 18,15). „Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo kaltintoju..." (Mt 5, 24-25).

Štai taip iniciatyviai, nedelsiant, susitinkant ir kalbantis, Kristus moko spręsti tarpusavio santykiuose iškilusį konfliktą. Žinoma, kiek tas pokalbis pasitarnaus taikai, o ne dar labiau pagilins konfliktą, labai priklausys nuo to, ką ir kaip kalbėsi, koks bus tavo santykis į kitą - laikysi jį niekšu ar aukštesniu už save. Jei žinai, jog pats neabejotinai kaltas, tada paprasčiau - nuoširdžiai gailiesi, prašai atleidimo ir greičiausiai jo sulauksi. O jeigu ne, jeigu įskaudintojo širdgėla per daug gili, kad imtų ir akimirksniu atleistų, tada teks nuolankiai ir ištvermingai atgailos vaisiais malšinti jo sielos skausmą, kol jis atlėgs, o nuskriaustasis įstengs ištarti: „Atleidžiu".

Situacija būna kur kas keblesnė, kai konflikto priežastis tenka aiškintis. Tokiais atvejais svarbu atsiriboti nuo išankstinių vertinimų, užtikrintumo, jog yra taip, o ne kitaip, ir geranoriškai siekti išklausyti, suprasti, įsijausti. Juk labai dažnai konfliktai kyla savaip interpretuojant kito žodžius ar veiksmus, neįsigilinant, ką jis iš tiesų turėjo omenyje. O net jei ir teisingai išgirstame, tai pamirštame pabandyti suvokti, kodėl vienaip ar kitaip buvo pasielgta, kas tam pastūmėjo. Ieškant gilesnių priežasčių, kartais paaiškėja, jog piktai elgiamasi ne dėl sąmoningo piktavališkumo, o dėl silpnumo: netinkamo auklėjimo, sielą žalojusios gyvenimo patirties, kompetencijos trūkumo, susiformavusių mąstymo stereotipų ir kt. Tokiu atveju pyktį keičia užuojauta ir gailestingumas, atleisti ir priimti būna kur kas lengviau, kyla noras patarnauti, padėti, kaip įmanoma. Juk ir Kristus žvelgė ne į paviršinį savo budelių žiaurumą, o į giluminę jo priežastį - dvasinį aklumą, ir tai sužadino Jo gailestį ir atlaidumą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro" (Lk 23, 34).

Suvaldyk neigiamas emocijas. Pokalbio metu jokiu būdu nereikia pulti, kaltinti, geriau kalbėti romiai, švelniai, parenkant žodžius (kad ir kaip knietėtų įgelti, pažeminti, išlieti tulžį), elgtis taip atsargiai ir rūpestingai, tarsi kas į rankas būtų įdavęs palaikyti naujagimį. Gerai žinau, kad analizuojant konfliktą, mūsų emocijos kaip laukinis, nerimstantis žvėris narve, veržte besiveržiantis ištrūkti, visgi labai svarbu joms nepalikti nė plyšelio - susivaldyti. Atviros neigiamos emocijos kelias rusenančias žarijas gali paversti didele liepsna. Keli iš susierzinimo pasakyti žodžiai gali niekais paversti gerus ketinimus taikytis ir atverti dar platesnę, sunkiau įveikiamą prarają santykiuose.

Pripažink savo klaidas; mylėk net nuostolingai. Neretai manome, jog išspręsime konfliktą, įtikindami kitą, kad kaltas būtent jis, tačiau pirmiausia turėtume savikritiškai ištirti save. Siekdami taikos, turime nuolankiai pripažinti, jog esama ir mūsų kaltės. Bet kiek žmogui reikia nusižeminimo, kad pripažintų savo kaltę! Kaip tik čia dažnai ir esti tas lemtingas posūkis, kuriame sprendžiamas taikos likimas. Jeigu neįstengiame prisiimti atsakomybės dėl savo kaltės, konfliktas atsiduria aklavietėje. Nebent kitas (stipresnis ir išmintingesnis) imtųsi pripažinti savo kliaudas ir pasiaukojančiai, atlaidžiai pakelti kito.

„Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk" (Mt 5, 38-42). „Keikiami - laiminame, persekiojami - kenčiame, piktžodžiaujami - maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis" (1 Kor 4, 12-13).

Šios Rašto eilutės mus moko neatsakyti piktu į pikta, priešingai, atsakyti gerumu, kurio skriaudėjas nėra vertas. Tai romumas, kuris turi pažadą paveldėti žemę, o šiuo atveju - taiką. Pyktis, nugalėtas gerumu, anksčiau ar vėliau virs gerumu. Pamenu, kaip vieną vakarą mane, grįžtantį su vaiku ant rankų namo, laiptinėje pasitiko įtūžusi kaimynė ir puolė kaltinti, neva aš iškviečiau santechnikus, kurie jos namuose, esant tik anūkei, savavališkai ieškojo, kur sunkiasi vanduo. Vargais negalais gal po kokių dvidešimties minučių bandymo pyktį nurungti švelniais, pasvertais žodžiais, pyktis atlyžo, susitaikę perėjome prie draugiško pokalbio ir po šiai dienai sveikinamės... O kas būtų buvę, jeigu į jos šauksmą būčiau atkirtęs: „Nutilk, sene!"?

Kokia išganinga dorybė, būnant atmestu, paniekintu, nurašytu, kaltinamu, skriaudžiamu, išnaudojamu ir net laikomu šiukšle (žr. 1 Kor 4, 13), nesiliauti mylėjus, toliau daryti gera, net jei nematai nė vienos to vertos priežasties! Ir kaip dažnai mes elgiamės priešingai, nors apaštalas Paulius nedviprasmiškai moko krikščionis, jog taika yra didesnė siekiamybė nei asmeninė nauda: „Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?" (1 Kor 6, 7). Nesutarimą turėtume laikyti gėda, o ne pakenčiama norma, o kad jį išspręstume, turime būti pasiruošę patirti ir nuostolį, materialią ar sielinę skriaudą. Toks nusiteikimas - mūsų Viešpaties kryžiaus kelio atspindys. Jam nepriderėjo šitaip gėdingai mirti, tačiau vedinas meilės dėl mūsų su dangiškuoju Tėvu taikos, Jis nuolankiai ėjo šiuo keliu, patirdamas nuostolį. Tai taikdario kelias. O koks nepakartojamas šito vaisius! Tai idealus konfliktų sprendimo būdas ir  pavyzdys, tereikia juo vadovautis (žinoma, ne be Jo malonės) mūsų kasdieniuose santykiuose.

Ieškok žmogaus pagalbos. Dviem pusėms neįstengiant susišnekėti, pravartu būtų pasitelkti trečią, neutralią pusę - dievotą, išmintingą žmogų: „Nejaugi pas jus nėra nė vieno išmintingo, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą?" (1 Kor 6, 5). Bažnyčiose tikrai esama žmonių (pirmiausia - bendruomenių ganytojai ir vyresnieji), kurie gebėtų patarpininkauti tikinčiųjų patiriamose konfliktinėse situacijose. Deja, jų pagalbos labai  retai prašoma - ir ne todėl, kad nebūtų konfliktų ar kad juos visus pavyktų išspręsti savarankiškai (įvairaus gylio ir lygio konfliktų knibždėte knibžda tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių bendruomenėse), bet, manau, dėl to, kad santaikos nelaikome didele vertybe, gyvenimo ar mirties reikalu. Arba todėl, kad nepasitikime galimų tarpininkų kompetencija, be to, kažkam kitam atverti savo problemas yra nejauku, gėda, bijome pasirodyti silpnesni, nuodėmingesni nei atrodome sekmadienio pamaldose. Bet juk svarbiau ne kaip atrodysi, bet ar ims spręstis problemos. Kai jos išsispręs, nereikės nerimauti dėl įvaizdžio - būsi vieno, malone pakeisto ir pašventinto veido. Tai didelė laisvė ir džiaugsmas. Jau pirmas žengtas žingsnis pagalbos ieškojimo link smarkiai padidina susitaikymo tikimybę, nes tuo pasakoma, jog pripažįstama problema, norima ir ryžtamasi ją spręsti, nusižeminama ir atsiveriama išpažinimui, galimo pataisymo priėmimui. Tad nesidrovėkime, kai reikia, savo konfliktams spręsti pasitelkti ir trečią žmogų.

„Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. [...] Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu" (Rom 12, 18. 21). Dievo žodis prisako visuose žmonių tarpusavio santykių lygmenyse visomis išgalėmis rūpintis taika. Už taiką teks kovoti, ir kovoti nuožmiai, nes pikto aplink mus ir pačiuose mumyse apstu. Pikta įveiksime tada, kai savęs nestatysime į centrą, kai nesureikšminsime savojo ego, ambicingai nepurkštausime dėl savo teisių ir laisvių, kai pakelsime asmeninę skriaudą ir nuostolį, kai labiau rūpės kito, ne paties siela. Tai gerumas, nugalintis priešiškumą. Paradoksalu, bet tik taip pasirūpinsime ir savąja siela. Tačiau iš kur imti tam jėgų? Prancūzų politikas ir istorikas Žanas Žoresas yra pasakęs: „Pavyzdžio jėga gimdo aistros jėgą." Pažįstame neįtikėtinos jėgos, meilės ir sutaikinimo pavyzdį - Kristų, tad atidžiai žvelkime į Jį ir nejučia aptiksime savyje turį didžią aistrą pasiaukojančiai kurti taiką.