Kovo mėnesį melskime liepsnojančios dvasios

Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui (Rom 12, 11).
Kovas - pirmas pavasario mėnuo. Tirpsta sniego ir ledo likučiai. Saulė kyla vis aukščiau, šviečia ilgiau bei šildo stipriau.
Rytas ankstėja, diena ilgėja ir tamsaus paros meto darosi vis mažiau ir mažiau. Gamta bunda, gyvybė atgyja. Pasirodo pirmosios pavasario gėlės - snieguolės ir žibuoklės, girdisi vis daugiau ir įvairesnių paukščių giesmių. Toks nuostabus tas gamtos prabudimas.

O kaip yra su manimi? Ar aš laukiu pavasario? Turbūt beveik visi atsakytų: „Taip, aš laukiu pavasario ir prabudimo gamtoje. Aš laukiu saulės šilumos bei jos skleidžiamos šviesos. Laukiu žalumos ir gaivaus pavasario lietaus.“

Bet kaip yra su mano širdimi ir mano dvasiniu žmogumi? Kaip vystosi mano dvasinis gyvenimas su šio gamtos prabudimo Kūrėju? Kaip vystosi mano gyvenimas bažnyčioje? Kokie mano santykiai su broliais, artimaisiais bei pažįstamais, draugais? Ar aš laukiu ir trokštu prabudimo ir dvasios atgaivos? Ar aš noriu matyti dvasioje ir tiesoje prabundantį pasaulį? Ar noriu matyti bažnyčią, bundančią maldoje ir su nauju pasišventimu tarnaujančią savo Viešpačiui?

  Atsakykime į šuos klausimus sau ir Dievui. Atsakykime malda - karšta malda, pabundančio pavasario, prabundančio, atgaivos ištroškusio krikščionio malda. Už artimą, už brolį, sesę ir draugus, už tuos, kurie arti, ir tuos, kurie toli. Kad širdys atsilieptų Dievo žodžiui ir Jo  Dvasiai trokštančiai prikelti ir prabudinti visus.

 Tad kovo mėnesį melskime:
• kad grįžtų išgelbėjimo džiaugsmas (Ps 51, 12);
• kad nesigėdytume Evangelijos liudijimo, nes tai - gelbstinti Dievo, ne mūsų, jėga (Rom 1, 16);
• kad pasaulyje ir bažnyčiose žmonės nebūtų abejingi Žodžiui ir bent kai kurie būtų išgelbėti (Rom 11, 14);
• kad visi taptume „karštais, liepsnojančiais“ Kristaus mokiniais, nes Jėzus sakė: Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49).