Krikščionių vienybės pagrindas

Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, –  kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei (Jn 17, 20–21).

Visai neseniai pažįstamas paauglys pasiteiravo, ar protestantai turi popiežių arba kokį kitą aukščiausią vadovą. Visiškai spontaniškai atsakiau: „Ne, mes per daug įvairūs!“ Iš tiesų, šiandien egzistuoja tokia nesuskaičiuojama daugybė krikščionybės srovių, krypčių, denominacijų ir nedenominacinių bažnyčių, kad pati sąvoka „krikščionių vienybė“ tarp jų tiesiog išsisklaido. Kita vertus, pernelyg paprasta būtų dėti lygybės ženklą tarp vienybės, apie kurią kalba Jėzus, ir vienos bažnytinės institucijos arba reikalavimo laikytis tam tikro vieno mokymo. Taigi, kas yra krikščionių vienybė? Ar tai vertybė, o gal ribojimas ir kliūtis tikintiesiems atrasti Dievą ir Juo sekti arba pasireikšti skirtingoms Šventosios Dvasios dovanoms? O gal apskritai šiandien neverta apie ją kalbėti?

Žymus šių laikų evangelikų teologas Džonas Paiperis (John Piper) teigia, kad vienybė pati savaime yra neutrali. Svarbus jos pagrindas ir tikslas, nes susivieniję žmonės savo jėgas gali skirti tiek geram, tiek blogam. Evangelistas Lukas rašo, kad Erodas ir Pilotas susivienijo, kad nukryžiuotų Kristų, nors anksčiau pykosi, – ne tokios vienybės siekiame. Kita vertus, Apaštalų darbuose skaitome, kad pirmieji krikščionys buvo vienos širdies ir vienos sielos, o apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais. Nors Šventasis Raštas ir istorija liudija, kad net pirmosios kartos krikščionys nesugebėjo tokios nuostatos išsaugoti, matome tikrosios vienybės vertę.

Kokios jėgos jau apaštalų laikais pasikėsino ir iki šiol kėsinasi į krikščionių vienybę? Į šį klausimą savo laiške be užuolankų atsako apaštalas Jokūbas: Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? (Jok 4, 1). Jokūbui antrina ir kiti Naujojo Testamento autoriai – apaštalas Paulius, Petras, Jonas... Nuodėminga žmogaus prigimtis netrunka pakelti galvos ir bažnyčioje: broliai ir seserys Kristuje varžosi tarpusavyje lyg vaikai smėlio dėžėje. Kas nori pasirodyti „dvasingesnis“, kas – aplink save suburti Kristaus sekėjus ir tapti žymiu bei matomu, kas tiesiog bylinėjasi ar nesutaria, kaip Evodija ir Sintichė, kurias apaštalas Paulius Laiške filipiečiams ragina būti vienos minties Viešpatyje (Fil 4, 2). Nesnaudžia ir priešas velnias. Jis, pasak apaštalo Petro, slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti arba siūlydamas „papildyti“ sveiką Kristaus mokymą ir nuodydamas Bažnyčią kitokia Evangelija – tariamu dvasingumu, tolerancija arba iškreipta artimo meile pridengta žinia. Taip buvo I amžiuje, taip yra ir XXI-ajame.

Tačiau skirtumai gali būti ne tik žlugdantys, bet ir statydinantys – tai irgi priklauso nuo jų turinio ir tikslo. Susiskaldymus, kivirčus ar erezijas įkvepia nuodėmė, o įvairovę lemia ir skirtingos dovanos, gebėjimai. Įvairovė atspindi beribį Dievą ir begalinį pagal Jo atvaizdą sukurtų žmonių skirtingumą. Tokios suvienytos įvairovės pavyzdžių – daugybė. Tai ir Šventasis Raštas, sudarytas iš daugybės skirtingų knygų, kurias per kelis tūkstančius metų parašė daugybė skirtingų autorių, šiame žemiškajame gyvenime niekada neturėjusių progos „susiderinti“. Tačiau pro stilių, kalbos formų įvairovę visas Šventojo Rašto knygas lyg raudonas siūlas jungia ta pati žinia – šventas visagalis Dievas taip pamilo pasaulį, kad nepaliko jo pražūčiai...

Apie antgamtiškai suvienytą įvairovę liudija ir dvylika pirmųjų apaštalų. Kokio skirtingo išsilavinimo, profesijų, politinių pažiūrų žmonės tai buvo! Simonas Uolusis, kuris manė ginklu sugrąžinsiąs Izraelio nepriklausomybę, ir buvęs muitininkas Matas, dar visai neseniai tarnavęs okupantams romėnams, karštakošis Petras, švelnaus būdo meilės skelbėjas Jonas, abejojantis Tomas ir net Judas Iskariotas, taip iki galo ir neatidavęs savo širdies Kristui... Vargu ar jie savaime būtų radę bendrą kalbą, o Simonui ir Matui verčiau nė nebūti viename kambaryje. Visgi jie ilgus metus buvo vienos širdies, vienos sielos, ir galiausiai beveik visi mirė kankinio mirtimi. Kas juos išlaikė drauge? Šiandien žinome, kad šiuos skirtingus žmones jungė vienas Asmuo, kuris visus juos pašaukė, ir kurį jie – beveik visi – pamilo, – Dievo Sūnus Žmogus Jėzus Kristus.

 

Tad kas sudaro krikščionių vienybės pagrindą? Kokia jos esmė ir tikslas? Tai padeda atskleisti ir pirmosios, fizinės Dievo tautos, Izraelio paveikslas. Šventajame Rašte skaitome, kad visa tauta kilo iš vieno žmogaus arba, tiksliau, iš vienos Dievo pasirinktos šeimos – Abraomo ir Saros, vėliau – iš dvylikos Abraomo anūko Jokūbo sūnų, dvylikos Izraelio giminių. Galima sakyti, kad jie buvo „vieno kraujo“ – viena pagal savo kilmę. Tačiau to nepakako vienybei išlaikyti. Vienuolika Jokūbo sūnų apimti pavydo pardavė brolį Juozapą į vergiją. Po Saliamono mirties Izraelis suskilo į Šiaurės ir Pietų karalystes, kurios ne tik nebesusivienijo, bet netgi kovojo viena prieš kitą. Istorija liudija, kad nesutarimai dėl mokymo sekino badu mirštančią Jeruzalę, kurią buvo apgulę romėnai...

Panašiai yra ir su krikščionimis. Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad tikėdami Kristumi ir krikštu užtvirtinę savo tikėjimą gimstame iš vandens ir Dvasios. Tikėjimas už mus mirusiu ir prisikėlusiu Dievu Sūnumi – bet kokios krikščionių vienybės pradžia, ištakos ir būtina sąlyga, be kurios bet kokios pastangos rasti bendrystę ir liktų tik žmonių pastangomis... Tačiau nors ši sąlyga būtina, jau pastebėjome, kad dėl žmonių nuodėmingumo ir šėtono kėslų ji nepakankama.

Dar vienas izraelitus vienijęs dalykas buvo jų bendra antgamtinė istorija. Visa tauta vergavo Egipte ir Paschos dienomis visi vieningai iš jo išėjo, sekdami paskui Mozę ir Aaroną. Visi jie matė negandas, kuriomis Dievo ranka niokojo Egiptą, ir malonę, kuri juos pačius pridengė nuo rūstybės. Matė persiskyrusią Raudonąją jūrą, kuri praleido bėglius į laisvę, ir regėjo vėl susiliejančias bangas, paskandinusias faraono armiją. Keturiasdešimt metų sekė debesies ir ugnies stulpą dykumoje. Tauta įžengė į Pažado žemę, saugojo Sandoros skrynią, sukūrė karalystę.... Tačiau visi kartu buvo neištikimi ir visa tai prarado, nors per ilgus šimtmečius neužmiršo šios Dievo malonės.

Visi krikščionys taip pat turi bendrą antgamtinę istoriją – konkrečiu metu, maždaug prieš du tūkstančius metų, konkrečioje vietoje – Galilėjoje, Izraelyje, gimė ir gyveno Žmogus, vardu Jėzus. Šis Žmogus mokė Dievo žodžio kitaip negu Jo amžininkai – Jis turėjo jėgą gydyti ligonius, prikelti mirusiuosius, o nusidėjėlius pažadinti atgailai. Jis suteikė savo tautiečiams viltį, kad šalis nusimes priespaudos jungą, nors pats niekada to nekalbėjo, ir... tuo juos nuvylė. Galiausiai Jis buvo išduotas, paniekintas, nukryžiuotas ir tapo vieninteliu žmogumi, kuris ne tik prisikėlė iš numirusiųjų, bet ir yra gyvas per amžius. Tai – ne nuobodokas pasakojimas, bet vienijanti istorija, kuria tiki kiekvienas krikščionis, kad ir kokiame pasaulio krašte gyventų, kokiai bažnyčiai ar denominacijai priklausytų. Šią istoriją jau du tūkstančius metų krikščionys prisimena laužydami duoną ir skelbdami Kristaus mirtį, kol Jis ateis. Ir, svarbiausia, ji, kaip kažkada žemėje vaikščiojusio Jėzaus mokymas, niekada neprarado ir nepraranda galios – mąstydami apie ją žmonės suvokia savo bejėgiškumą, Viešpaties didybę ir suklumpa gyvenimą keičiančiai atgailai.

Kraujo ryšiai, bendra praeitis, bendra ateitis – tai tvirti saitai, kurie jungia net ir netikinčius, pavyzdžiui, šeimos narius ar draugus. Visgi tvirčiausias Dievo tautos vienybės pamatas – Dievo pažadai, Jo išgelbėjimas ir Jo buvimas tarp mūsų. Ne žmonės, bet Dievas kreipė Izraelio istorijos vairą. Dievas davė Abraomui pažadą ir jį įvykdė. Dievas leisdavo patirti izraelitams neištikimybės pasekmes, bet galiausiai suteikdavo vilties ir po kiekvieno suklupimo pakeldavo tautą naujam, šlovingesniam istorijos etapui. Nė vienas žmogus, nė vienas likimas nebuvo paslėptas nuo Dievo akių. Jis liko ištikimas tam, ką paskelbė per pranašus, ir šiandien turime stebuklingą Dievo ištikimybės liudijimą – iš pelenų prisikėlusią Izraelio valstybę.

Nors mes, krikščionys, nepažįstame Žmogaus Jėzaus, nors Jis nebevaikšto tarp mūsų gydydamas ligonius, prikeldamas numirusius ir skelbdamas viltį, Jis nepaliko mūsų našlaičiais. Turime vilties inkarą. Plaukdami šio pasaulio vandenynu turime vairą, bures ir navigacijos įrankius. Turime tvirtą krikščionių vienybės pagrindą – atgimdantį tikėjimą, Šventajame Rašte užrašytą Jėzaus Kristaus gyvenimo, tarnystės, mirties ir prisikėlimo istoriją. Dar daugiau, ne žmonės stengiasi „sulipdyti“ nuodėmės ardomą ir šėtono atakuojamą Bažnyčią, bet pats Dievas Šventoji Dvasia, nužengusi Sekminių dieną, jungia, saugo, rūpinasi, pakelia, kartais – sugriauna stabus ar melo tvirtoves ir švelniai, tačiau tvirtai veda mus į amžinuosius namus.

Kaip galima išreikšti šią vienybę – statyti matomą antgamtinės Bažnyčios „statinį“ ant minėto tvirto pamato? Čia vėl dera išmintingos Džono Paiperio mintys – vienybė prasminga tik tiesoje. Šiuo atveju tikslas nepateisina priemonių – išorinė vienybė neturėtų atverti bažnyčių durų nuodėmei, iškreipti arba pridengti aštrios Evangelijos žinios.

Dar viena antgamtinės vienybės išraiška – meilė tarp brolių. Žymus XIX a. Dievo tarnas Čarlzas Sperdženas yra pasakęs: „Kaip negaliu liautis mylėjęs Jėzaus, taip negaliu liautis mylėjęs tų, kurie Jį myli.“ Meilė neužmerkia akių, tačiau, pasak apaštalo Petro, uždengia gausybę nuodėmių, padeda atskirti asmenį ir jo darbus, nusižengimą ir nusižengusįjį – pirmiesiems priešintis, o antriesiems patarnauti.

Galiausia – nuostabi vienybės išraiška yra krikščionių gebėjimas tarnauti pasauliui ir atsakyti į žmonių kūno poreikius ir Evangelijos alkį. Įvairovė atveria nuostabių galimybių. Jeigu, nepaisydami tam tikrų skirtumų, krikščionys sugebės tvirtai laikytis tiesos ir skelbti tą pačią Kristaus Evangeliją bei tęsti Jo gailestingumo darbus, pasaulis matys, stebėsis, svarstys ir galbūt įtikės.

Ribotas žmogus savo pastangomis mėgindamas įgyvendinti vienybę siekia išorinės lygiavos, ir tokia vienybė greičiausiai neša daugiau blogio nei gėrio. Visgi Dievas paliko mums tikrosios vienybės pavyzdį – tai žmogui iki galo nesuvokiama Šventosios Trejybės paslaptis. Triasmenis Dievas savimi rodo žmonėms, kad vienybė – viena kitą praturtinančios skirtybės, kurias jungia tarpusavio pagarba, pasiaukojimas ir meilė. Patikėję Kristumi gimėme iš vandens ir Dvasios, ir visus mus vienija svarbiausias istorinis įvykis – Dievo Sūnaus Jėzaus gyvenimas, mokymas, tarnystė, kryžiaus mirtis ir prisikėlimas. Su Juo esame nukryžiuoti ir prikelti naujam gyvenimui, kad, nors ir netobulai, galėtume mylėti vieni kitus, nepamiršdami vienybės tikslo – atverti pasauliui Kristų: kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.

Dalia Janušaitienė

Bendrinti: