Visų pirma scenoje pasirodo aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji, protėvių religijos ir tradicijų sergėtojai, kurie visomis priemonėmis siekia vieno tikslo - atsikratyti Jėzumi Kristumi. Jėzus trukdo jiems gyventi. Jo pamokymai atskleidžia jų veidmainystę bei nedorybes, taip juos pažemindami. Jėzaus akivaizdoje pasirinkimai tik du - arba atgailauti dėl savo nuodėmių, arba pašalinti Tą, kuris jas iškelia į šviesą. Aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji žudo Tiesą, idant išsaugotų savo tradicijas. Tariama tėvynės meilė leidžia paaukoti vieną vardan visų „gerovės“. Aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji įkūnija žmones, besivadovaujančius principu, jog tikslas pateisina priemones. Todėl jie su džiaugsmu paperka niekingą Jėzaus sekėją Judą, kuris padeda suimti iš anksto pasmerktąjį, po to surengia marionetinį jo teismą, pakursto minią ir įtikina reikalauti Jėzaus mirties, verbuoja melagingus liudytojus, kurių parodymai „pagrįstų“ nusikaltimą, o tuomet tyčiojasi iš nukryžiuoto ir bejėgio konkurento.
Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas išsiskiria iš Izraelio religinio elito, su kuriuo jam tenka nuolat susidurti. Nebūdamas judėju, jis neturi jokių sąskaitų, kurias su Jėzumi norėtų suvesti. Dėl to lengvai perpranta, jog žydų valdžios atstovai iš pavydo išduoda jam Jėzų kaip savo antagonistą. Jo žvilgsnis pakankamai skvarbus, jog išsiaiškintų, kad Jėzus iš Nazareto nekelia jokios politinės grėsmės. Galbūt jis net simpatizuoja šiam neklastingam Mokytojui. Ir visgi, turėdamas galią apginti Tiesą, leidžia su ja susidoroti. Kovoti su melu per daug kainuoja. Kokia iš to nauda? Pilotas yra bailus, niekingas politinis veikėjas, kuriam svarbiausia išsaugoti savo kailį ir valdytojo postą. Kaip valstybinės politikos vykdytojas, imperinės santvarkos sergėtojas, jis įkūnija žmogaus silpnadvasiškumą.
Kita vertus, Judėjos valdytojo kareiviai, Romos galios struktūros vykdytojai, yra linkę į smurtą ir patyčias, padedančias išsaugoti jų pačių savivertę. Kaip ir valdytojas, jie siekia, kaip geriausiai pasinaudoti esama situacija ir iš viso nesvarsto tokių klausimų, kaip teisingumas, Dievo egzistencija, ar Mesijo atėjimas. Kareivius regime besidalinančius Nukryžiuotojo drabužius, už pinigus pasižadančius meluoti, jog neva Jėzaus mokiniai pavogė Jo kūną. Kareiviai simbolizuoja ir visus religijos niekintojus, šaipūnus, šventvagius, kurie pasitelkia religinę leksiką ir net tikėjimo aktus, idant pasityčiotų iš naivių kvailelių tikinčiųjų. Jų chamizmo pavyzdys patinka masėms, kurios noriai palaiko šventvagišką „karaliaus“ niekinimo kampaniją. Kareiviai niekuo nesiskiria nuo nusikalstamo pasaulio veikėjų, sulaukusių bausmės drauge su Jėzumi, tik yra kitoje įstatymo pusėje.
Saujelė Jėzaus mokinių ištirpsta didelėje minioje. Kai Jėzus darė stebuklus, ir jie jautėsi kažkuo reikšmingi, tačiau Kristaus kančios valandą jie nebeturi kuo pasigirti. Paskutinės vakarienės metu susiginčija, kuris iš jų didžiausias. Net artimiausi Jėzui - Petras, Jonas ir Jokūbas - malda neužtaria vidinių prieštaravimų kankinamo Viešpaties. Jėzaus išdavimo scena apnuogina apaštalų baimes, pasimetimą ir netikėjimą. Jeigu ne tikinčios moterys, deramai galėtume pasipiktinti pirmaisiais Bažnyčios ganytojais. Tačiau jų atkaklus Jėzaus sekimas pridengia apaštalų nuogumą. Kristaus pasija atskleidžia nuolankios, pasiaukojančios ir tikėjimo išmėginimus pakenčiančios moters paveikslą. Jėzaus pasekėjos kontrastuoja ne tik su šventvagiais parsidavėliais kareiviais, irgi to paties Prisikėlimo liudytojais, tačiau ir su didžiausiais apaštalais. Ir visgi, nežiūrint akivaizdžių ydų ir žmogiško silpnumo, ši nedidelė Kristaus mokinių grupelė išsiskiria iš kitų tuo, kad savo gyvenimą yra susiejusi su Jėzumi iš Nazareto, siekia būti Jo Karalystės dalininkais, nors jos prasmės dar nesupranta.
Be abejo, kiekviena iš išvardytų kategorijų turi išimčių. Sinedriono narys Juozapas iš Arimatėjos įkūnija garbingą ir sąžiningą politiką. Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus pakeičia kareivių šimtininko požiūrį, dievobaimingas jo tikėjimo išpažinimas liudija stebuklingą širdies perkeitimą. Prie išimčių turime paminėti ir Judą Isakrijotą - Kristaus ir tikėjimo išdaviką. Jo nuodėmė per didelė, kad susilauktų atgailos.
Pagrindinis pasijos vaidmuo tenka kenčiančiam Dievo Sūnui. Jo ištvermė, romumas, atlaidumas ir meilė negali palikti abejingo nei vieno šios dramos žiūrovo. Kančioje Jėzus stiprybės semiasi maldoje. Nors kviečia artimiausiuosius budėti drauge, tačiau pagalbos ieško ne žemėje, o Danguje. Tėvo valia Jam yra aukščiau visko, todėl karčią kančios taurę išgeria iki dugno. Prievartą Jėzus pasitinka su meile, stabdo pasimetusio Petro įniršį ir neleidžia pastarajam kovoti už save. Kaltinamas nesigina. Neprašo pasigailėti, nes nėra kaltas. Meldžiasi užtardamas savo skriaudikus. Negelbsti savęs, tik paveda savo dvasią į Tėvo rankas. Savo mirtimi išpildydamas pranašystes, kurių vieną verta pacituoti:
Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?! (Apd 8, 32-33, taip pat Iz 53, 7).
Baigiant paminėsime dar vieną šios dramos herojų, kuris nė sykio nepasirodo scenoje - tylintį Tėvą. Šį kartą po Sūnaus maldos - „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ - negirdime Jo balso, kaip krikšto metu. Elijas neateina išgelbėti kenčiančio Jėzaus, kaip tikisi kai kurie iš pasijos dalyvių. Dievas tyli. Jo mintis apreiškia tik užrašytas žodis: „[...] viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai“ (Mt 26, 56). Ir vis dėlto Dievo tyla iškalbingesnė už visus kančios valandą pasakytus žodžius. Galbūt ji pati svarbiausia. Tėvas prabilti negali, nes tuomet kančia nebūtų pilna, nuodėmė nebūtų atpirkta, o mirtis - nugalėta. Į Sūnaus maldą Tėvas atsako trečią dieną, prikeldamas Jėzų iš numirusių, tačiau pats taip ir nepasirodo. Prabyla per Žodį, stipresnį už mirtį. Amžiams gyvas Sūnus yra Jo atsakymas visiems ir kiekvienam iš mūsų. Tačiau tai nereiškia, jog prisikėlęs Sūnus apsireiškia visiems. Tik saujelei Juo sekusių, Juo tikėjusių ir Jį mylėjusių. Dabar išmušė jų valanda - eiti Viešpaties pėdomis ir apreikšti Jį pasauliui.
_64x64_9de.jpg)
