Kuo buvo turtingas turtingasis jaunuolis?

 

Istorija iš Jėzaus gyvenimo ir tarnavimo apie taip vadinamą turtingą jaunuolį yra aprašyta visose trijose sinoptinėse evangelijose (Lk 18, 18-27; Mt 19, 16-26; Mk 10, 17-27). Visose yra savitų svarbių, unikalių pastebėjimų, padedančių suvokti šios istorijos prasmę.

Pabandžiau visų trijų evangelijų ištraukų svarbiausius, skirtingus aspektus surašyti į vieną vietą. Naudosiuosi Evangelijoje pagal Luką užrašyta versija, o ištraukas iš Mato ir Morkaus evangelijų pateiksiu skliausteliuose.

Siūlau perskaityti ištrauką apie Jėzaus ir turtingojo jaunuolio susitikimą.

Vienas valdininkas [Mt 19, 20 - jaunuolis ; Mk 10, 17 - vienas žmogus] Jį paklausė [Mk 10, 17 - puolęs ant kelių]: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą? " Jėzus jam atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. Įsakymus žinai: [Mt 19, 17 - laikykis įsakymų] ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną' . [Mt 19, 19 - mylėk savo artimą kaip save patį ]. Tas atsakė: „Viso šito laikausi nuo savo jaunystės". [Mt 19, 20 - Ko dar man trūksta?]. Tai išgirdęs, [Mk 10, 21 - pažvelgęs į jį, jį pamilo] Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok visa, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik [Mk 10, 21 - paimk kryžių] ir sek paskui mane! ". Tai išgirdęs, jis nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį nuliūdusį, Jėzus prabilo: „Kaip sunkiai turintieji turtų įeis į Dievo karalystę! [Mk 10, 24 - Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!]. Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę! " [Mk 10, 26 - Mokiniai dar labiau nustebo]. Girdėjusieji tai paklausė: „Kas tada gali būti išgelbėtas?". Jis atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui." [Mk 10, 27 - Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma]. (Lk 18, 18-27). [1]

Kai kurie pastebėjimai

·   Istorijoje veikiantys asmenys: Jėzus,  jaunuolis (pagal Mk 10, 17 - vienas žmogus; Lk 18, 18 - valdininkas), mokiniai.

·   Kur ir kada vyksta veiksmas: Judėjos srityje, anapus Jordano (Mt 19, 1), Jėzaus paskutiniosios kelionės iš Galilėjos į Jeruzalę metu (Mt 19, 1; 20, 17).

·   Kas vyksta: Jėzus eina, jaunuolis puola prieš jį ant kelių (Mk 10, 17), užduoda klausimus, Jėzus replikuoja, atsakinėja, ragina, moko, pamilsta jaunuolį (Mk 10, 21); jaunuolis traukiasi; mokiniai klausosi, klausinėja, reaguoja; Jėzus juos moko, aiškina.

·   Jėzus atsakinėja į jaunuolio klausimus. Tai pasakojimas su dialogais ir komentarais.

·   Svarbios veikiančių asmenų reakcijos: Jėzaus reakcija į kreipinį Gerasis Mokytojau - Nė vieno nėra gero; Jaunuolio reakcija: nuliūdęs pasitraukė; mokinių reakcijos: labai nustebo (Mt 19, 25); buvo priblokšti (Mk 10, 24).

Interpretacijos klausimai

Manyčiau, visų pirma įdomi ir svarbi Jėzaus reakcija į valdininko (pagal Mk 10, 17 - vieno žmogaus; Mt 19, 20 - jaunuolio) kreipimąsi Gerasis Mokytojau (Lk 18, 18). Jėzus jam atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas" (Lk 18, 19). Kodėl Jėzus atsako būtent taip? Morkus pastebi, kad žmogus tai atlieka pagarbiai ar netgi dievobaimingai atsiklaupęs (Mk 10, 17). Manyčiau, kad Jėzui nebuvo reikalingas liudijimas apie Jį tik kaip apie gerą žmogų, mokytoją. Dažną kartą jis prašydavo, kad patyrę stebuklus žmonės apie tai nepasakotų (pvz., Mt 8, 4; Mk 1, 44. 7, 36. 8, 26; Lk 5, 14. 8, 56. 9, 21). Tokią Jėzaus poziciją padėtų suvokti šios kelios Naujojo Testamento citatos iš Evangelijos pagal Joną ir Laiško romiečiams: Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje (Jn 2, 23-25); Kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno" (Rom 3, 10). Jeigu jaunuolis į Jėzų kreipiasi tik kaip į žmogų, tokiu atveju Jėzus sako, kad nėra gero ir teisaus nė vieno. Jėzaus misijos pagrindinis tikslas - apreikšti Tėvo, o ne žmogaus gerumą. Džonas McArturas Biblijos komentaruose teigia, kad šiuo prieštaravimu Jėzus nepaneigia savo dieviškumo, bet tarsi leidžia jaunuoliui permąstyti, ar jis suprantąs, kad žmogui nedera priimti garbę, ir yra pasiruošęs Jėzų vadinti geru, pripažindamas jame Dievo Sūnų. [2]

Kai jaunuolis klausia: Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?, - atsakoma, kad jeigu jis žinąs įsakymus, turi jų ir laikytis. Greičiausiai Jėzus nori išgirsti nuolankią jaunuolio reakciją, panašią į apaštalo Pauliaus: Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu (Rom 7, 22-23). Tačiau jaunuolis tvirtina, kad jis visus įsakymus vykdo nuo savo jaunystės. Galbūt tuo jis pats nuoširdžiai tiki. Bet kokias intonacijas išgirstame kitame jaunuolio klausime: Ko dar man trūksta? (Mt 19, 20)? Greičiausiai tai perdėtas pasitikėjimas savo atliekamais teisumo darbais.

Pažvelgus įdėmiau į Senąjį Testamentą, galime jame išvysti ir Naujajame Testamente suformuoto mokymo atgarsius: Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai (Iz 64, 6); Kas gali sakyti: „Apvaliau savo širdį, esu be nuodėmės"? (Pat 20, 9). Jėzaus atnešta žinia apie prisiartinusią Dievo karalystę skelbia, kad į ją įeinama per malonę, o ne dėl įstatymo darbų vykdymo. Biblijos tyrinėtojas Viljamas McDonaldas, komentuodamas šią ištrauką, teigia, jog Jėzus, užbaigdamas vardinti įsakymus: Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 19, 19), tarsi klausia jaunuolio, ar tikrai jis juos vykdo. Jeigu iš tiesų vykdo, tai jam greičiausiai nebus sunku išdalinti savo turtą, - juk turtas atiteks artimui, kurį šis myli taip kaip save. [3]

Apie Jėzaus intencijas mums daug ką pasako šie žodžiai: Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo (Mk 10, 21). Matome, kad Jėzus neskuba pasmerkti jaunuolio, o bando jam su meile patarti. Tradiciškai ši mūsų nagrinėjama istorija dažniausiai aiškinama taip: jaunuoliui į Dievo karalystę įeiti trukdė turtai. Tai galime pamatyti, pavyzdžiui, pasitelkę trijų skirtingų epochų komentarus: Jono Auksaburnio (IV a.) [4], Kalvino laikų Ženevos Biblijos (XVI a.) [5] ir Viljamo Barklio (XX a.) [6].

Visi šie komentarai teigia, kad jaunuoliui sutrukdė jo materialūs turtai. Manoma, kad to meto Izraelio visuomenėje materiali gerovė buvo tolygi Dievo palankumo ženklui, o Jėzus tą mitą griauna. Taip, jaunuolis buvo turtingas, tačiau ar jo turtai tik materialūs? Manau, ne tik. Jaunuolio pasididžiavimas buvo ir jo moralumas: „Nesvetimauju, nežudau, nevagiu, nemeluoju, gerbiu tėvus... Tai darau nuo jaunystės... Ko gi dar man trūksta?" (Lk 18, 21; Mt 19, 20). Jis apeliuoja į savo moralų elgesį ir juo pasitiki. O Jėzus tuo tarpu moko, kad labai sunku tiems, kurie pasitiki savo turtais (manyčiau, ir vidiniais - t. y. moraliniais), įeiti į Dievo karalystę. Pamoksle nuo kalno iš Jėzaus lūpų skamba palaiminimas su pažadu: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Anot kitų vertimų - Dangaus karalystė yra tų, kurie jaučia savo dvasinį skurdą.

Manyčiau, kad mokinių reakcijos taip pat nemažai ką pasako: Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!" Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!" (Mk 10, 23-24). Tai tiesiog šokiravo mokinius, jie buvo priblokšti: kaipgi toks geras, moralus žmogus negali įeiti į Dievo karalystę? Jeigu būtų kalbėta vien apie materialius turtus, atsakymas į klausimą būtų vienareikšmis - į Dievo karalystę įeiti gali neturtingieji. Tačiau ar neturtas pats savaime garantuoja išgelbėjimą? Argi išdalinus turtus tai nebūtų Dievo karalystės nusipirkimas už tam tikrą, kad ir nemažą, sumą?

Jaunuoliui nuliūdus ir pasitraukus, toliau vyksta dialogas tarp Jėzaus ir Jo mokinių. Jeigu šis geras, moralus jaunuolis negalės būti išgelbėtas, tai kas tada gali būti išgelbėtas? - užduoda esminį klausimą mokiniai. Jėzus turtuolių bandymą pakliūti į Dievo karalystę sulygina su kupranugariu, bandančiu pralįsti pro adatos skylutę. Manoma, kad Jeruzalėje buvę Adatos vartai, pro kuriuos kupranugaris tik atsiklaupęs galėdavo pralįsti. Kita vertus, greičiausia tokių vartų Jeruzalėje ir nėra buvę. [7] Dar bandoma aiškinti, kad vietoje kupranugario (gr. kamile καμήλα) čia galėjo būti minimas panašus žodis kanatas - lynas, stora susukta virvė, kurios niekaip neįversi į adatos auselę. [8] Kad ir kaip būtų, tikriausiai Jėzus paprasčiausiai sako: kaip neįmanoma nei kupranugariui, nei kanatui pralįsti pro adatos skylutę, taip ir žmogui pačiam save išgelbėti. Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui (Lk 18, 27), - reziumuoja pokalbį Jėzus. M. Henry komentaruose dar pastebi, kad kupranugaris taikliai pavaizduoja žmogų, prikaupusį turtų. Kupranugario maisto atsargos - jo kuprose, kurios daro jį nerangų. O ant nugaros jis sunkiai neša svetimus nešulius, kurie vis tiek galiausiai jam neatitenka. [9] 

Istorijos apie turtingą jaunuolį kontekstas  

Savo evangelijos pradžioje Lukas pastebi, kad stengėsi surašyti sutvarkytą pasakojimą (Lk 1, 3). Vadinasi, galime daryti prielaidą, jog jis atsižvelgė ir į istorijų tarpusavio išsidėstymo kompoziciją. Ko mus galėtų pamokyti evangelijos kontekstas? Istoriją apie turtingą jaunuolį evangelistas Lukas įterpia tarp šių pasakojimų: fariziejaus - muitininko maldos (Lk 18, 9-14) bei muitininkų viršininko ir turtuolio Zachiejaus atsivertimo (Lk 19, 1-10). Pirmoje iš jų pasakojama apie besimeldžiantį fariziejų, kuris panašiai kaip ir turtingas jaunuolis pasitiki savo teisumu ir darbais. O išvardindamas juos greičiausiai mano, jog dėl to Dievas tapo jo skolininku. Tuo tarpu muitininkas, nedrįsdamas nė akių pakelti į dangų, pasitiki tik Dievo gailestingumu. Kitoje istorijoje aprašomas muitininkų viršininkas Zachiejus, kuris įlipo į šilkmedį, kad galėtų pamatyti Jėzų. Zachiejaus pastangos bendrąja prasme gali simbolizuoti ir visos žmonijos pastangas patiems pasiekti Dievą, lipant į įvairius medžius, kalnus - moralines aukštumas. Na, o pasakojimo apie turtingą jaunuolį priešistorę visi evangelijų autoriai pradeda identiškai. Čia pasakojama apie mokinių ir Jėzaus požiūrį į mažutėlius.  

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, - niekaip neįeis į ją" (Mk 10, 13-16; Mt 19, 13-15; Lk 18, 15-17).

Vaikai visiškai priklauso nuo tėvų ar globėjų. Visi jų darbai labiau skirti džiuginti tėvų ir senelių širdis, nei atlikti kažką labai svaraus ir reikšmingo. Tačiau tėvai juos vis vien myli ir rūpinasi. Kad įeitum į Dievo karalystę, reikalingas vaikiškas pasitikėjimas ne savo, o Tėvo galimybėmis. Tad jeigu Dievui patinka vaikiškumas, gal ir likime amžinai nesubrendę? Ne. Šventasis Raštas vienareikšmiškai kalba, kad sekantis Kristumi turi daryti pažangą (1 Kor 14, 20; Fil 4, 12-15). Tačiau branda ir tobulumas nėra priežastis tapti nepriklausomam nuo malonės, nes Dievas vis tiek yra tobulesnis ir Jo teisumo standartai aukštesni, nei žmogus galėtų pasiekti. Todėl nuoširdus Dievo gelbstinčios malonės pripažinimas, o ne teisuoliški darbai atveria Dievo karalystės vartus.

Gali iškilti klausimas: jeigu turtu (materialiu ar moraliniu) negalėsime išsipirkti vietos Dievo karalystėje, tai gal neverta stengtis, aukoti ir aukotis? Jėzus ir šioje istorijoje moko, kad paskui Jį sekti reikia pasiėmus kryžių (Mk 10, 21). Muitininko Zachiejaus neišgelbėjo jo aukos, bet jo atsivertimą paliudijo išoriniai veiksmai: Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai (Lk 19, 8). Tuo tarpu turtingasis jaunuolis, paragintas pasidalinti savo turtais, nuliūdęs pasišalina.

Apibendrinant

Šioje istorijoje, mano nuomone, mes matome pavyzdį to, ką vėliau apaštalas Paulius įvardino išgelbėjimu Dievo gailestingumu per malonę, o ne įstatymo darbais. Nors dažniausiai aiškinama, kad istorijoje aprašomam jaunuoliui sekti paskui Jėzų sutrukdė jo materialūs turtai, tačiau manyčiau, kad ne mažesnę įtaką turėjo ir jo apgaulingas pasitikėjimas savo moralinėmis savybėmis. Įtampa tarp įstatymo vykdymo ir pasitikėjimo Dievo malone išlieka visada. Reikalinga išmintis ir nuolankumas, kad tai tarpusavyje suderintume. Mes išgelbstimi Dievo malone, tačiau Raštas kalba ir apie atsivertimo vaisius, teisumo, tikėjimo darbus. Dėl Dievo karalystės, Jo bažnyčios aukojamas mūsų laikas, emociniai, intelektiniai resursai, o taip pat ir finansinės aukos - tikro atsivertimo ženklai, už kuriuos, beje (plg. Lk 19, 28-30), Jėzus žada didelį atlygį tiek šiame, tiek ir būsimajame pasaulyje.


Literatūros sąrašas:

Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas,
Vilnius, Tikėjimo žodis, 2007
Гатри, Дональд, Введение в Новый Завет, Российское Библейское общество, 2005.
Мак-Артур, Джон, Учебная Библия с комментариями, Славянское евангельское общество, 2003
Макдональд, Уильям, Библейские комментарии для христиан. Новый Завет, CLV, 2000;
Генри, Мэтью, Толкование на книги нового завета, Toм 1, 2002
Баркли, Уильям, Комментарий к Новому Завету, internetinė prieiga:
http://www.bible.by/barclay-new-testament/read-com/42/18/
Комментарии Женевской Библии, internetinė prieiga: http://www.bible.by/genevan-study-bible/read-com/41/10/ 
Иоанн Златоуст, Беседы на Евангелие от Матфея, internetinė prieiga: http://krotov.info/library/08_z/zlatoust/mt_63.html

 


 

[1] Čia ir toliau Biblijos citatos iš: Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, Vilnius, Tikėjimo žodis, 2007

 

[2] Мак-Артур, Джон, Учебная Библия с комментариями, Славянское евангельское общество, 2003,  p. 1486

[3] Макдональд, Уильям, Библейские комментарии для христиан. Новый Завет, CLV, 2000, p. 112, 195, 308

[4] Иоанн Златоуст, Беседы на Евангелие от Матфея, Беседa 63, http://krotov.info/library/08_z/zlatoust/mt_63.html

[5] Комментарии Женевской Библии, http://www.bible.by/genevan-study-bible/read-com/41/10/

[6] Баркли,Уильям, Комментарий к Новому Завету, http://www.bible.by/barclay-new-testament/read-com/42/18/

[7] Макдональд, Уильям, Библейские комментарии для христиан. Новый Завет, CLV, 2000, p. 308

[8] Генри, Мэтью, Толкование на книги нового завета, Toм 1, 2002, p. 79

[9] Генри, Мэтью, Толкование на книги нового завета, ToToм 1, 2002, p. 321 м 1, 2002, p. 321
Bendrinti: