Kur veda Šventoji Dvasia?

Mėgstantys skaityti Šventąjį Raštą tikrai supranta sąvoką „Šventosios Dvasios vedimas“. Be šio vedimo nė vienas negalime būti Dievo vaiku. Šventoji Dvasia dalyvavo mūsų gyvenime, kai išpažinome Jėzų Kristų savo Viešpačiu, ir iki šiandienos mus veda guosdama, globodama, padėdama. Laiške romiečiams rašoma: Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai (Rom 8, 14). Tačiau kurgi Šventoji Dvasia veda Dievo vaiką?

Krikščionio gyvenimas

Laiško romiečiams 8 skyriuje apaštalas Paulius aiškina, kaip atrodo krikščioniškas gyvenimas. Ypatingas reiškinys yra Šventosios Dvasios dalyvavimas tikinčiojo gyvenime. Įdomu, kad Laiško romiečiams 7 skyriuje žodis „įstatymas“ minimas per 40 kartų, o „dvasia“ tik vieną (Rom 7, 6), o 8 skyriuje „dvasia“ minima 19 kartų, o „įstatymas“ vos kelis. Šventoji Dvasia labai aktyviai dalyvauja tarnaudama, globodama ir užtardama mus (Rom 8, 26).

Visų pirma, krikščionio gyvenimas paženklintas tuo, kad nėra pasmerkimo tiems, kas yra Kristuje Jėzuje (Rom 8, 1). Ar tai reiškia, kad krikščionis gyvens tobulai? Sekdamas Viešpačiu nedarys klaidų ir visuomet elgsis nepriekaištingai? Tikrai ne. Tikintis Kristumi žmogus darys daugybę klaidų, kartais prasilenks su Dievo valia ar net kris, nes jam trūks išminties ar sumanumo įveikti išmėginimus (Jok 1, 2–5), bet dėl viso to nebus pasmerktas ar palaikytas netinkamu sekti Kristų. Jei įdėmiai skaitome evangelijas, pastebėsime, kad Jėzus nė karto nesiskundė, jog pasirinko ne tuos mokinius. Daugelį dalykų jie suprato tik Kristui prisikėlus ir Dievo Dvasiai pripildžius jų gyvenimą, bet Jėzus nė karto jų neišsižadėjo. Net tą akimirką, kai mokiniai paliko Jėzų, Jis kantriai jų gailėjosi. Tai nereiškia, kad galime gyventi taip, kaip norime. Atvirkščiai – aptikę nuodėmę visada turime malonę ją išpažinti mylinčio Tėvo akivaizdoje, kuris yra ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9).

Dievo vaikui ne tik nėra pasmerkimo, Dievo iniciatyva jis nebus paliktas ir atskirtas ar užmirštas. Apaštalas Paulius yra tiesiog įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38–39). Tai ne mūsų ištikimybė ar meilė Dievui, o Jo ištikimybė, meilė ir gerumas tiems, kas tiki Evangelija. Štai kokį gyvenimą pašauktas gyventi tikintis Kristumi.

Šventumo link

Dievo vaikai skaito Šventąjį Raštą, nes per jį kalba Dievo Dvasia. Šventoji Dvasia atveria Biblijos istorijas, todėl gyviausias pokalbis su Ja yra tiesiog skaitymas ir apmąstymas. Taigi apaštalas Paulius teigia: Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite (Rom 8, 13). Žymūs teologai Džonas Stotas ir Timotis Keleris yra vieningos nuomonės, kad 13 eilutėje sakoma, jog visų pirma Dievo Dvasia veda į šventumą.

Šventumas nėra mūsų nuopelnas. Šventumas – tai atskyrimas, kai Dievas atskiria kažką sau, kai žmonės ar daiktai atskiriami vien tik Jo poreikiams. Senojo Testamento metu žydų tautoje ypatingai atskirti Dievui buvo Levio palikuonys, o šventyklos daiktų saviems poreikiams negalėjo naudoti joks žmogus. Vis dėlto, anot Džono Paiperio, šventumas prasideda nuo supratimo. Šis pamokslininkas sako, kad šventumas gimsta tada, kai sąmoningai suprantame nuodėmės bjaurumą savo gyvenime ir imame jos nekęsti.

Ištvermė ir kova iš malonės

Skaitydami Laiško romiečiams 5 skyrių pastebime, kad krikščioniška egzistencija yra pilna nuožmios kovos, siekio išsaugoti ramybę ir malonę stovėti Viešpatyje per tikėjimą Juo. Sielvartas, kurį sukels daugelis situacijų iš išorės ir iš vidaus, dažnai išbandys tikėjimą ir ramybę. Tam, kad tai įveiktų, krikščioniui prireiks ištvermės ir vilties, kurios ir ugdomos patiriant išbandymus. Apaštalas sako, kad malonė niekada nepateisins nuodėmės: Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? (Rom 6, 1–2). Todėl Dievo vaikas niekada neturėtų piktnaudžiauti Dievo gerumu, meile, malone ir turėtų stoti į kovą su asmenine nuodėme. Kaip?

Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams. Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam – kaip teisumo ginklus. Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 12–14). Malonė suteikta ne tam, kad darytume nuodėmę, bet kad jai atsispirtume. Mes pašaukti gyvenimu ir elgesiu rodyti teisumą, kad į mus žiūrėdami žmonės matytų, koks yra Dievas. Tai ir reiškia gyventi ne kūnu, bet Dvasia. Nuodėmė reiškiasi per mus, jei mes jai leidžiame veikti per mūsų kūno narius. Ketinimas dar nėra nuodėmė, bet įvykdytas ketinimas yra nuodėmės pasireiškimas. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 8). Čia Džonas Stotas puikiai pastebėjo, kad žmogų galima palyginti su durimis: kam jis atsiveria, tas ir įeina. Jei jis atsiveria nuodėmei, ima reikštis nuodėmė, o jei atsiveria Dievui – skleidžiasi teisumas ir gyvenimas.

Kaip reiškiasi nuodėmė?

Kas nulemia nuodėmės pasireiškimą? Mąstymas. Apaštalas sako: Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui (Rom 8, 6–8). Tie, kurie gyvena sekdami kūno norais (kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16), nepatinka Dievui, nes jie tik apie tai mąsto. Tai – gyvenimas, skirtas sau ir savo valios vykdymui. Toks mąstymas nepaklūsta Dievo įstatymui ir todėl nepatinka Dievui, nes jis leidžia elgtis savaip. Dievo vaiką Dvasia moko melą vadinti melu, tiesą tiesa. Tai reiškia, kad toks žmogus visų pirma pripažįsta savo nuodėmę ir vadina ją nuodėme. Juk per įstatymą mes pažįstame nuodėmę (Rom 7, 7) – įstatymas  padeda ją įvardinti. Pažinti ne kito, bet savo nuodėmę, savo širdies kietumą, ir su juo kovoti – tai labai svarbi nuostata. Džonas Stotas sako, kad nė vienas žmogus neturi teisės teisti kito, kol nėra susigrūmęs su savąja nuodėme. Tik patyrę šią kovą mes sužinome, koks sudėtingas yra perkeitimo procesas ir kokia svarbi Dievo malonė bei gailestingumas, nes mūsų protas yra inertiškas ir pilnas išankstinių požiūrių bei nuostatų.

Nugalėti nuodėmę – tai išsižadėti savęs

Kodėl taip sunku nugalėti nuodėmę? Nes jos buveinė slypi egoistiškoje ir savanaudiškoje širdyje, pačioje žmogaus gelmėje. Ką gi sako įstatymas? Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis“, – tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). 

Kas yra mano gyvenimo Viešpats? Deja, bet dažniausiai šioje vietoje matau save, nors Dievas įsako neturėti kitų dievų, tik Jį vieną. Juk jei mus veda Dievo Dvasia, tuomet Ji vadovauja, o ne mes ir mūsų norai. Daugeliui mūsų norų teks tiesiog numirti, kad eitume ten, kur mus veda Viešpats. Mums sunku Juo sekti, bet Jis nori mus išmokyti gyventi pagal savo prioritetus. Pasaulis gyvena atvirkščiai, nei moko įstatymas: žmonės pirmiausia myli save, po to patį artimiausią artimą, o Dievui vietos visai nebelieka. Tai rodo, kokia egoistiška, savanaudiška, savimyla yra žmogaus prigimtis, dėl kurios ir kyla aistros, užsibaigiančios nuodėme.

Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti didingam tikslui – išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Dievo Dvasia. Kai pamatome savo nerangumą, dėl to kenčiame (Rom 8, 17), bet mus užtaria Šventoji Dvasia (Rom 8, 26). Esame Kristaus, nors dėl kietos ir savanaudiškos širdies vis dar  nusidedame, bet nuolat atgailaujame ir atleidžiame kitiems, nes mūsų pačių pasigailėta.

Taigi Šventoji Dvasia kviečia mus pažinti Ją, kad žinotume, kas labiausiai veikia neklusnumą. Ji veda į kančią ir sunkią kovą prieš geismą kūne, kad reikštųsi ne nuodėmė, bet teisumas. Iš esmės Ji veda paklusti ir ugdyti šventumą, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14). Tad visuomet atsiminkime, kad nesame palikti kapanotis vieni, bet turime vedlį – Šventąją Dievo Dvasią.

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2019 m. ruduo

Nuotraukos autorius Charles Etoroma | Unsplash

 

 

 

Bendrinti: