Turbūt vienas sudėtingiausių dalykų žmogui, save vadinančiam krikščioniu, – kritiškai įvertinti savo santykius su Kristumi. Dažniausiai manoma, jog su mumis viskas gerai – juk mes visi gyvename su Dievu... Bet jei netyčia aptiktume, kad mūsų santykiai apleisti arba pastebimai „sušlubavę“, o gal jų apskritai niekada ir nebuvo, – deklaruojamas krikščioniškumas staiga susvyruotų, nes kokia krikščionybė be Kristaus arba „iš dalies“ su Kristumi?.. Tai reikštų, kad kažką branginame labiau nei Jėzaus asmenį, Jo mokymą, vertybes, esame susipainioję tikrovėje, nors ir palaikome tikinčiojo įvaizdį. Sutikite, tai būtų skaudi akistata su savimi, tačiau ne beviltiška, nes, kol kvėpuojame, tol galime iš naujo artintis prie Kristaus, jei tik nuoširdžiai atgailaujame. Kur kas blogiau – jei tokios nemalonios akistatos vengiama, raminant save šališkai pasirinktomis ar savaip interpretuojamomis Biblijos citatomis, uoliai laikantis išorinio pamaldumo formų, darant gailestingumo darbus ir pan.
Tarkime, jei reguliariai lankai bažnyčią, esi malonus ir tolerantiškas, prisidedi prie kokio nors bažnytinio tarnavimo ar krikščioniško projekto, netrukus sulauksi bendratikių pripažinimo – „geras brolis“, „puiki sesuo“. Mums, žmonėms, sveriantiems pagal išorę, to pakanka, tačiau Dievas mato širdis, todėl Jo vertinimas kartais gali skirtis ir net turėti lemtingų pasekmių. Viešpaties pamokymai atskleidžia, jog teismo dieną tie, kurie manėsi esą su Juo, labai nustebs, nes Viešpats kai kuriems tars jų nepažįstąs. Koks tai turėtų būti smūgis! Tad šiandien vis dar laikas susimąstyti, kokie mūsų santykiai su Kristumi.
Netikėta nuostaba
Žvelgiant į šiandienos bažnyčią, atrodo, kad dalis jos laikosi išimtinai optimistiškos nuostatos, kalbant apie paskutinį Dievo teismą, išgelbėjimą, atlygį amžinybėje. Paprasčiau tariant, jos skelbiama žinia skambėtų maždaug taip: „Jei tik tiki Kristumi, viskas su tavimi yra ir bus gerai, nes Dievas tave myli ir priima tokį, koks esi“, per daug nesigilinant, ką gi reiškia Juo tikėti. Tai tikrai įkvepianti ir raminanti žinia, tik klausimas, kiek ji patikima.
Kai klausau Šventojo Rašto žodžių – juose daugybė perspėjimų dėl galimų pavojų žmogaus sielai, raginimų ne atsipalaiduoti, bet budėti ir saugotis. Ir toli gražu ne kiekviena ten minima pabaiga už regimybės slenksčio yra laiminga. Štai kelios iliustracijos:
Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ (Mt 7, 22–23).
Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ (Mt 25, 11–12).
Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus (Lk 8, 14).
Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna [...]. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs (Jn 15, 2. 6).
Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties’ (Apr 2, 11).
‘Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu Jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje’ (Apr 3, 5).
Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma (2 Pt 2, 20).
Teisiojo neišgelbės jo teisumas, jei jis nusikals (Ez 33, 12).
Pastarosioms ištraukoms pagrįstai tiktų apaštalo Pauliaus apibendrinimas: todėl atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Juk dvasinėmis dovanomis apdovanoti tikintieji ir net puse mergelių iš palyginimo, tinkamu metu neįsigijusios aliejaus žibintams, liko už durų. Erškėčiai nusmelkė kviečius, ir šie liko be vaisių, – tik viena iš keturių dirvų nešė vaisių. Vaisių nenešusios vynmedžio šakelės buvo nukirstos, išmestos ir sudegintos. Pralaimėjusieji nukentės nuo antrosios mirties, jų vardų neišliks gyvenimo knygoje. Tai grėsmingi perspėjimai, tačiau šiandienos žmogui jie atrodo neįtikėtini. Humaniškumu alsuojančioje visuomenėje tai skamba archajiškai, brutaliai, nesiderinančiai prie gero Dievo paveikslo. Todėl į juos rimtai neįsiklausoma.
Dievočiau atrodo visokį nuodėmingumą, neklusnumą pridengti „meile“, kuri suprantama kaip beribė tolerancija, nei perspėti apie Dievo teismus ir kviesti atgailai. Dievas išties yra begalinė meilė, tačiau Jo meilė mus, sąmoningas ir laisvas būtybes, perspėja apie slypinčius pavojus ir padeda juos įveikti, o ne beatodairiškai pataikauja mūsų aistroms. Įteisintos aistros susilaukia/susilauks teisingojo Dievo atpildo.
Kova
Šią tiesą puikiai iliustruoja jau pirmieji Biblijos puslapiai. Dievas žinojo apie sode, kuriame apgyvendino mylimus žmones, slypintį mirties pavojų, todėl iš savo gerumo juos perspėjo: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną , kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi (Pr 2, 16–17). Atsakomybė nebevalgyti nuo paminėto medžio jau gulėsi ant žmonių pečių. Dabar jie žinojo tiesą ir turėjo laisvą valią rinktis gyvenimą ar mirtį. Kurį laiką jiems puikiai sekėsi nesiartinti prie mirtį nešančio medžio, kol sode nepasirodė dar vienas veikėjas – gyvatė. Ši ėmė įtaigiai liaupsinti uždraustąjį medį, įkyriai kalbinti bent paragauti jo vaisiaus, žadėti neįtikėtinai didingus pokyčius gyvenime… Deja, jai pavyko. Buvo sužadinta žmonių aistra, kuri jiems tapo svarbesnė nei perspėjantys mylinčio Dievo žodžiai. Ar žmonės mirė? Ar Dievas įvykdė, ką sakęs? Puikiai žinome – su kaupu: dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis [...] vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą (Rom 5, 15. 18).
Kaip Adomas su Ieva, taip ir mes girdime Dievo pavedimus bei perspėjimus ir tampame už juos atsakingi. Juk aiškus biblinis principas – kam duodama, iš to ir pareikalaujama. Čia prasideda mūsų kova, kova už ištikimybę tiesai, Dievo žodžiui – kartu tai yra ir meilė Kristui, deramas santykis į Jį, – kuri tęsiasi visą žemišką gyvenimą. Daugelio iš mūsų šios kovos pradžia paprastai būna graži ir daug žadanti, tačiau ilgainiui vaizdas keičiasi. Panašiai kaip maratono bėgime: startuoja būrys žvalių, energija trykštančių, laimėti pasiryžusių, petys petin bėgančių bėgikų, tačiau po kurio laiko būrys virsta vora, bėgikams išsibarsčius skirtingu atstumu, mat distancija ilga ir varginanti. Yra sakoma: „Žmonės keičiasi“ arba „Laikas žmones keičia“. Tikra tiesa – mes nestovime vietoje, keičiamės, veikiami tiesos arba melo, renkame arba barstome, veržiamės link laimikio aukštybėse arba atsiliekame, apsunkę nuo kūniškų aistrų, tarnaujame Dievui arba turto dievui, statome ant uolos arba ant smėlio, iš brangakmenių arba iš šiaudų, nugalime pagundymus arba juos pralaimime. Viskas priklauso nuo nedidelių kasdienių pasirinkimų, kurie išauga į didelius, visuotinai matomus. Mes kasdien renkamės ir nebūtinai taip, kaip Dievui patinka. Tad kaip galime sakyti: Dievas tave priima tokį, koks esi? Tai nepagrįstas raminimas(-asis).
Prisiminkime tarną, kuriam buvo paskirta prižiūrėti namus, tačiau šis ėmė girtuokliauti ir mušti tarnybos draugus. Jėzus nemokė, kad grįžęs šeimininkas viską jam atleido ir dar dosniai apdovanojo. Priešingai – paskyrė dalį su veidmainiais, kur verksmas ir dantų griežimas. Buvo dešimt mergelių, iš kurių net penkias Viešpats pavadina kvailomis. Ir net nepasigaili jų, kai šios kiek pavėluotai grįžo, nešinos aliejumi, ir prašėsi įleidžiamos. Vienas tarnas gavo nemažą šeimininko turto dalį, bet ja nesinaudojo, kad uždirbtų daugiau. Viešpats tiesiai ir nepermaldaujamai jam rėžia: Blogasis tarne, tinginy! [...] Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 25, 26. 30).
Šių žmonių Viešpats nepriėmė tokių, kokie jie buvo... Jis įvardino jų netinkamumą, ir pagal tai teisingai atlygino. Veidmainiais, kvailiais, tinginiais žmonės ne gimsta, o tampa. Tampa atitinkamai rinkdamiesi, pralaimėdami gundymus melu tikėti labiau nei tiesa, pasirinkdami malonius išgyvenimus vietoj įpareigojančio Dievo žodžio.
Kai akį, ranką ar koją traukia nuodėmė, Jėzus nesako: „Nieko tokio, ką padarysi, žinau, kad esi silpnas. Aš už tave numiriau, todėl jei ir nusidėsi, Aš tau atleisiu, ir viskas bus gerai. Puikiai tave suprantu, Aš tave myliu besąlygiškai tokį, koks esi, todėl išgelbėsiu tave bet kuriuo atveju“. Maždaug tokį Jėzų šiandien pažįsta ir tokiu tiki ne vienas krikščionis, vis dėlto nuodėmės atžvilgiu Jėzus yra nepalyginamai kategoriškesnis, nei dažnai manome: Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją (atitinkamai ranką ar koją Jėzus ragina nukirsti – aut. past.), nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, kur 'jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta' (Mk 9, 47–48). Jėzus neramina savąja auka ant kryžiaus (nors labiau nei kas nors kitas turėtų tam teisę), bet ragina iki beprotiško skausmo ir savęs praradimo kovoti su nuodėme (tik pamanykime akimirkai, ką tektų išgyventi sau lupant akį ar kertant koją), kitaip vieną dieną galime atsidurti liepsnojančiame pragare. Supraskime – Jėzus ne tuščiai kalba ir nejuokauja! Mums norisi sudvejoti: „Jėzau, nejaugi Tu rimtai šneki? Negi taip gali būti?“
Jėzaus mokymas išties kategoriškas ir radikalus, tačiau šiandieniniai Jo mokiniai neretai „atskiedžia“, sušvelnina jį, sau ir kitiems Jėzų piešdami humaniškesnį, tolerantiškesnį (sakytume: gailestingą), – žodžiu, priimtinesnį mūsų amžiaus visuomenei. Tik nežinia kodėl: ar kad patiems neparanku pažinti Viešpatį, kviečiantį išsižadėti savęs ir nešti kryžių, ar kad baugu nepritapti, gėda išpažinti ir skelbti tokį „atgyvenusį“ Dievą, vis dar tikintį velniu, nuodėme, pragaru, o gal dar dėl ko nors kito?... Kad ir kaip ten būtų, savąją kartą Jėzus ir apaštalai vadino iškrypusia karta ir prie jos nesitaikstė, jai nepataikavo, bet be užuolankų, tiesiai skelbė tiesą. Kažin ar mūsų karta yra geresnė, kad leistume sau nutylėti apie artėjančią Dievo rūstybę ir gresiančią pražūtį?.. Žinoma, kai kam tokia apgaulinga ramybė yra paranki: Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. [...] Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko (Apr 12, 9. 12).
Šios eilutės kiek praskleidžia neregimo dvasinio pasaulio skraistę, už kurios išvystame įpykusią dvasinę būtybę, kurios tikslas – kuo skubiau suvedžioti visą pasaulį, kitaip tariant, apgauti žmones, nutolinant nuo Dievo tikrovės, prapuldyti juos nuodėmėje. Bažnyčia, be abejonės, taip pat yra senosios gyvatės taikinyje. Tai, kad ne vienas krikščionis šiandien rimtai netiki velnio veikimu (jei tikėtų, kitaip apie jį kalbėtų ir kitaip gyventų), kaip tik liudija, kad jo melas veiksmingas.
Vargas krikščioniui, kuris netapatina savo gyvenimo su dvasine kova. Tokiu atveju jis pasmerktas būti nugalėtas, t. y. apgautas. Nes kaip atpažinsi pavojų ir tuo labiau kovosi, jei netiki, jog jis egzistuoja? Tiek mūsų Viešpats, tiek Jo apaštalai jautė priešo alsavimą į nugarą, pripažino tai, o ne ignoravo, ir priešinosi, grūmėsi. Tai iliustruoja daugybė Rašto ištraukų, tačiau pasitelksiu vos keletą:
Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu [...] (1 Pt 5, 8–9).
Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 11–12).
Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų (Jok 4, 7).
Eik šalin nuo manęs, šėtone! (Mt 4, 10).
[...] ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko (Jn 14, 30).
Kovoti – tai visą savo širdies „teritoriją“ išsaugoti Kristui, neįsileidžiant į ją kito šeimininko su visa „manta“, kurią jis atsigabentų ir „užgriozdintų“ širdies namus. Nugalėtojas dėmesingai klauso Viešpaties žodžio ir Šventosios Dvasios padedamas jo ištikimai laikosi. Dievo žodis ir valia yra duona, kuria jis gyvas. Kaip mūsų Viešpats klusniai vykdė Tėvo valią ir išgirdo Jo pasigėrėjimą: Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi (Mt 3,17), taip ir Jo mokinys: Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu. [...] Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko (Jn 14, 21. 23–24).
Mylėti Viešpatį – tai paklusti Jo žodžiams, o paklusti nepavyks be kovos, kovos su tuo, kas priešinasi Dievo valiai tiek mūsų viduje, tiek išorėje – pasaulyje. Mylintiems Kristų nereikės nei belstis, nei prašytis įleidžiamiems į karalystę, Viešpats žada pats drauge su Tėvu ateiti ir apsigyventi. Koks džiaugsmas!
Apibendrinkime: Kristus paskutiniąją dieną vienus atpažins, kitų – ne, net jei žemiškame gyvenime jie atrodė gana dievotai. Tuomet lauks teisingas, kiekvieno pelnytas atpildas. Vienų jis bus džiugus, kitų – graudus. Ką gi Jis pažins? O gi tuos, kurie Jį pažinojo. Jį pažįstantys pažįsta Jo žodžius ir pagal juos gyvena, nepažįstantys – į Viešpaties žodžius rimtai nežiūri ir gyvena, kaip patys išmano, nors gali tvirtinti, kad Raštas jiems autoritetas, tačiau autoritetas tol ir tiek, kiek nekliudo gyventi taip, kaip nori. Čia ir išryškėja santykis į Kristų – mylintys Jį praras save vardan klusnumo Žodžiui, o mylintys save – rinksis savo patogumą, Žodį patyliukais pamindami.
Kad ir kaip ten būtų, šiandien vis dar laikas neturintiems santykių su Kristumi juos atrasti, apleidusiems – atstatyti, puoselėjantiems – toliau gilinti. Visais atvejais yra gerai klausti paties Viešpaties, ką Jis galvoja apie mus, ką mums norėtų pasakyti, idant anądien neužkluptų nemalonios staigmenos...
_64x64_9de.jpg)
