Laiškas „sėjėjams“

Mūsų bendrijai „Tikėjimo žodis“ jau dvidešimt penkeri. Artėjant spalio mėnesiui* vis dažniau susimąstau apie tai, kas Lietuvos žmonėms buvo svarbiausia bažnyčių „Tikėjimo žodis“ veikloje, kas labiausiai įsiminė.Gal per drąsu būtų kalbėti visų bažnyčių vardu, bet štai apie Kėdainių bažnyčią galiu pasakyti tvirtai: turbūt svarbiausios buvo evangelizacijos. Per pirmąjį bažnyčios dešimtmetį Kėdainių mieste tris kartus lankėsi evangelizacinė palapinė, taip pat kelerius metus iš eilės vasaros metu kiekvieną šeštadienio (šeštadienis Kėdainiuose - turgaus diena) rytą, pagrindinėje miesto aikštėje, atvirai giesmėmis šlovindavome Dievą ir skelbdavome žinią apie Jėzų Kristų. Tikrai nemažai praeivių sustodavo pasiklausyti, Dievo Dvasia liesdavo jų širdis, kai kurie prisijungė prie bažnyčios.

Žinoma, ne visada viskas vykdavo labai sklandžiai. Pamenu, kaip kartą, man kalbant apie Kristų, vienas senų laikų pažįstamas prasibrovė į priekį ir ėmė šaukti besiklausantiems: „Neklausykit jo, neklausykit. Aš jį pažįstu, jis meluoja!“ Tačiau nežiūrint tokių nedidelių incidentų, tą laiką prisimenu su tam tikra nostalgija. Suprantama, per laiką tokie Evangelijos skelbimo būdai išsisėmė, ir į pagrindinę miesto aikštę mūsų jau niekas neįleistų.

Šiandien skelbti Evangeliją sunkiau nei anksčiau, ir tikriausiai tai patyrė beveik kiekvienas, kuris bandė tai daryti. Pasipriešinimas ir atmetimas dabar didesnis, nei prieš 15-20 metų, todėl daugelis tikinčiųjų liovėsi kalbėti apie Jėzų ir susikoncentravo į save. Natūraliai kyla klausimas - kaip tada pasiekti Kristaus dar nepažinusius žmones? O gal dabar nėra geras laikas kalbėti? Gal dabar reikia liudyti savo gyvenimu, ir to gana?

Manyčiau, kad skelbiant Evangeliją mūsų gyvenimo būdas labai svarbus, tačiau žmonių išgelbėjimui reikalinga ir sėkla. Evangelijoje pagal Luką užrašytame palyginime apie sėjėją, Jėzus įvardija, kad sėkla yra Dievo žodis (Luk 8, 11). Evangelijos pagal Morkų šešioliktame skyriuje randame Viešpaties paliepimą: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15). Laiške romiečiams Paulius rašo: Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?  (Rom 10, 14). Pagalvokime, kaip mes gyventume, jei mums nebūtų paskelbę Evangelijos.

Gali būti ir taip, kad mes, krikščionys, manome, kad mums uždėta atsakomybė už tai, kas įvyks su sėkla: sudygs ji ar numirs? Tačiau tame pačiame palyginime apie sėjėją matome, kad jei jam ir patikėta atsakomybė, tai tik už tai, kad sėkla būtų pasėta, o ne už tai, kiek ir kas iš jos išaugs. Mūsų Viešpats ne mažiau už mus suinteresuotas, kad  iš sėklos išaugtų vaisiai, todėl galime nusiimti naštas, kurių Jis mums neuždėjo.

Mane nepaprastai stebina ir tai, kokia jėga apdovanota kiekviena dieviška sėkla. Jau kelerius metus kiekvieną pavasarį vejoje prie mūsų namų pasirodo geltoni pienių žiedai. Nenorėdamas, kad veja virstų pieva, aš bandau su tais, iš pažiūros gležnais, augalėliais kovoti, bet kiekvienais metais turiu pripažinti, kad aš pralaimėjau... Bandžiau jas rauti, tačiau iš likusio nedidelio šaknies gabalėlio išaugdavo naujas augalas. Bandžiau purkšti chemikalus, ir atrodė, kad man jau pavyko - pienės pradėjo vysti, bet po geros savaitės vejoje puikavosi nauji pienių lapai. Galų gale pradėjau skinti pienių žiedus, vildamasis, kad bent jau naujų pienių neužsisės, tačiau ir čia nesulaukiau sėkmės. Kitą rytą vietoj nuskinto žiedo rasdavau vieną ar kelis naujus žiedus. Stebėdamas šiuos, iš pažiūros nevertingus, augalėlius, supratau, kokią milžinišką jėgą Dievas įdėjo į sėklą - jėgą pasidauginti. Tai aprašyta Pradžios knygos pirmame skyriuje: Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla“ (Pr 1, 11). Tai taip nuostabu! Tačiau taip kovodamas su pienėmis pastebėjau dar vieną įdomų reiškinį:  pienės, kurios augo derlingoje žemėje, išaugindavo vešlius lapus ir tik vieną žiedą, o pienės, kurios augo ten, kur daug smėlio ar žvyro, išaugindavo menkus lapelius, tačiau būtinai keletą žiedų. Šis pastebėjimas paskatino mane iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą - į ką nukreiptas mano gyvenimas? Ar noriu susikurti sau šiltnamio  sąlygas ir didžiuotis „gražiais lapais“, ar geriau brandinti širdyje Dievo žodžio sėklas ir ieškoti būdų jas sėti?

Nenusiminkite, jei nežinote, kaip įvykdyti Jėzaus paliepimą skelbti Evangeliją. Paprašykite Dievo pagalbos ir, aš tikiu, Jis atvers galimybes. Pamenu, kaip mano širdyje kilo noras skelbti Dievo žodį kaliniams ir priklausomybių turintiems žmonėms. Nežinojau, kaip tai padaryti, todėl prašiau Dievo, kad Jis atvertų kelius. Ir Dievas atvėrė - jau ne vieneri metai pamokslauju Dievo žodį ir priklausomybę turintiems žmonėms, ir atliekantiems bausmę įkalinimo įstaigose.

Noriu kreiptis ir į tuos, kurie ištroškę ženklų ir stebuklų. Brangieji, pradėkite sėti Dievo žodžio sėklas  ten, kur pilna netikėjimo, nevilties, tamsos, ir jūs pamatysite nuostabių Dievo jėgos pasireiškimų.

Pabaigai noriu pacituoti dar vieną Rašto eilutę, užrašytą Ekleziasto knygos vienuoliktame skyriuje: Sėk sėklą ryte ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros (Ekl 11, 6).

Linkiu kiekvienam sėkmės ir Dievo artumo šiame nuostabiame darbe!

* Red. past. Spalio 13 d. Vilniuje numatomas visos Tikėjimo žodžio bendrijos jubiliejinis renginys.