Lauk Dievo

Nenumaldomai artėja metų pabaiga, artėja ir paslaptinga krikščioniško pasaulio šventė – Kalėdos. Aplinkui jau juntamas sujudimas, žmonės skuba apžiūrėti prekybos centrų lentynas ir prekystalius, „lūžtančius“ nuo prekių su Kalėdų ar Naujųjų metų simbolika gausos. „Akropoliai“ ir „megos“, patvirtindami savo pavadinimų reikšmes, suburia mases žmonių. Kuo didesnė parduotuvė, tuo daugiau prekių, kuo daugiau prekių, tuo daugiau norinčių tas prekes įsigyti. Visko daug ir kuo daugiau – tuo geriau, kiek tik „kišenė leidžia“. Žmogaus norams nėra galo. Dovanos, pirotechnika, kaukės, drabužiai ir, aišku, tai, kas „svarbiausia“ – ką valgyti ir gerti? Visi ko nors ieško šventėms.

Bet ko žmogui reikia labiausiai? Ir ne tik prieš Kalėdas, bet kasdien, kas valandą, kas akimirką – ištisus metus? Manau, labiausiai žmogui reikia suvokti, kad jam reikalingas Jėzus Kristus ir Jo Evangelijos žinia, kuri skamba jau 2000 metų: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33). Jėzaus mums reikia kaip Gelbėtojo (iš nuodėmių ir pražūties), reikia kaip Guodėjo (nes visi susiduriame su šio pasaulio neteisybe, patiriame daug skausmo ir nelaimių), reikia kaip Gydytojo (gydančio kūno ligas ir sielos žaizdas).

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28–30). Jėzus kviečia kiekvieną, kuris jaučiasi nekaip – ne tik paskendusį įvairiuose rūpesčiuose, vargstantį darbuose ar namuose, bet ir suvokiantį savo sielos vargą, prislėgtą įvairių sunkumų, kurių žmogaus kelyje netrūksta.

Bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad kas trečias ar ketvirtas lietuvis susiduria su rimtomis problemomis. Viešpats Jėzus žada atgaivinti. Ir Jis tikrai atgaivina, jeigu mes tik į Jį kreipiamės. Artėjančių švenčių gaudesys ne vieną žmogų verčia slėptis: „Kaip galiu pasirodyti liūdnas ir prislėgtas, jeigu visi aplinkui alsuoja džiaugsmu?“ Bet ar tai tikras džiaugsmas? O gal tai tik kaukė?

Sustok ir pamąstyk, nes Jėzus kviečia: Ateikite visi, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Kristaus našta lengva, su Juo gyventi gera, Jo jungas nėra sunkus, priešingai – Jis teikia atgaivą ir jėgų gyventi. Jėzus nori, kad tu jau čia, žemėje, atrastum kitokį gyvenimą, kad tavo širdis ir nuotaika pasikeistų. Jis nori tau padėti.

Psalmėse karalius Dovydas rašė: Kai Tu pasakei: „Ieškokite mano veido!“, mano širdis Tau atsakė: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu.“ Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstybėje savo tarno! Tu esi mano pagalba. Neatmesk ir nepalik manęs, mano išgelbėjimo Dieve! (Ps 27, 3–4). Ši ir kitos Dovydo psalmės  rodo, kad Dievui visada rūpėjo žmogaus santykis su Juo: Jis kviečia žmogų, kai šiam reikalinga Viešpaties pagalba, bet Dievo širdis atvira visada – ir kai tau gera, ir kai sunku...

Dažnai žmonės ieško tokio Dievo, kuris atsakytų į visus jų prašymus, įvykdytų visus jų norus. Dievo, kuriuo būtų galima manipuliuoti, kurį būtų galima papirkti (darbais ar aukomis), su kuriuo būtų galima susitarti ir kuris „žaistų“ pagal jų taisykles, kad žmogus būtų „karalius“. Viešpats yra geras, bet... ne toks. Taip, Jėzus paima tavo naštas, neša tavo jungą, bet tu turi nešti Jo jungą. Ne tu esi Jėzaus šeimininkas, bet Jis yra tavo valios Karalius.

Jėzaus gimimas nebuvo bereikšmis. Vos gimęs Jis sulaukė nemažo žmonių dėmesio. Bet ne tų, kurie tarėsi tarnaują Dievui. Jo gimimas patraukė ne kunigų ir levitų, bet piemenų, kurie, atrodytų, buvo toli nuo Dievo, Rytų išminčių ir net bedievio karaliaus pavyduolio Erodo dėmesį. Viešpats Jėzus savaip pasibeldė į jų širdis. Piemenys ir išminčiai atidavė Jam šlovę, pagarbino Jį, o Erodo širdis, turėjusi džiaugtis Mesijo atėjimu  (juk Erodas buvo Dievo išrinktos tautos karalius!), visgi užkietėjo... Deja, ir šiandien, užuot šventę Kristaus gimimą, užuot pagarbinę Jį, kai kurie žmonės Jį atstumia, nori užgniaužti bet kokią žinią apie Jo norą apsigyventi jų širdyse.

Biblijoje skaitome apie skirtingus karalius – Dovydą ir Erodą, skirtingų socialinių sluoksnių žmones – piemenis (varguolius) ir išminčius (inteligentiją). Tai liudija, kad Viešpačiui rūpi visi žmonės – visų tautų ir bet kokiam socialiniam sluoksniui priklausantys žmonės: Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės (Mt 25, 23). Visada bus žmonių, kurie ieško Dievo ir Jį randa, nes Jis leidžiasi atrandamas visiems, kas to nori,  visiems, kurie atsiliepia į Jo kvietimą. O Jis tikrai kviečia, šaukia visus – ir esančius toli laukuose, ir tuos, kurie „karaliaus rūmuose“ (valdžioje): Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33).

Kai mes atrandame Dievo karalystę, pažįstame Jėzų, kaip Gelbėtoją, tuomet ir ši šventė, Kalėdos, įgyja kitą prasmę. Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas (kaip dažnas tautietis galvoja), bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Jis kviečia visus – „kunigus ir levitus“, „piemenis ir išminčius“ – ir trokšta, kad šios Kalėdos būtų kitokios nei daugelis ankstesnių.

Laukime Jėzaus Kristaus – kitokio, kokio iki šiol nepažinojome. Laukime Jo aplankymo – kitokio, nei  buvome pratę. Leiskime Jam būti adventinio laikotarpio Šeimininku ir priimkime Jo dovanas, kurių Jis yra paruošęs kiekvienam. Aš tikiu, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje. Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties! (Ps 27, 8–9. 13–14).