Laukimas

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą.

Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė: „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę" (Lk 2, 25-32).

Pabandykime įsivaizduoti šį evangelisto Luko papasakotą įvykį. Kai autorius sako, jog Simeonas ir kūdikį Jėzų nešantys tėvai atėjo į šventyklą, tai nereiškia, jog jie užėjo į didelį skliautuotą pastatą, panašų į senovines bažnyčias. Į tą šventyklos pastatą, kuriame už uždangos buvo sandoros skrynia, niekas, išskyrus kunigus, negalėjo įeiti. Paprasti izraelitai, ne Levio giminės palikuonys, ateidavo į šventyklos kiemą. Luko paminėta šventykla - tai didelė sienomis aptverta erdvė, padalinta į keletą skirtingos paskirties kiemų. Šventyklos kiemuose visuomet būdavo nemažai žmonių. Nepasiturintys Juozapas bei Marija niekuo neišsiskyrė iš savo tautiečių. Visa tauta gyveno Kristaus (Mesijo - tikrojo Dievo žadėtojo karaliaus) lūkesčiu. Ir štai prie tų nepasiturinčių sutuoktinių, atnešusių pašvęsti Viešpačiui savo pirmagimį, prieina pagyvenęs žmogus ir prabyla, kad jo akys išvydo Izraelio tautos šlovę.

Tuo metu tai vienur, tai kitur Izraelyje iškildavo žmonės, kurie prisistatydavo kaip pranašautieji Dievo tautos gelbėtojai ir suburdavo nemažus būrius karingai nusiteikusių pasekėjų. Rašto aiškintojai mokė apie ateisiantį karaliaus Dovydo palikuonį, kuris Dievo suteikta jėga išgelbės Izraelio tautą iš priespaudos ir taps didingesnis valdovas už Romos imperatorių. Jeigu kas nors jų būtų paklausęs, tikriausiai didžioji dalis Simeono amžininkų izraelitų būtų atsakę, jog karštai laukia Kristaus.
Tačiau galima nujausti, jog Simeono lūkestis buvo kitoks, nei daugelio jo amžininkų. Evangelistas liudija jį buvus teisų ir dievobaimingą žmogų. Jo lūkestis kilo iš dievoto gyvenimo būdo ir nuoširdaus tarnavimo Dievui. Vargu ar įmanoma dabar pasakyti, kaip Šventoji Dvasia jam tai apreiškė, bet Simeonas aiškiai žinojo, kad nemirs nepamatęs tikrojo Mesijo. Tuo jis skyrėsi nuo daugelio savo tautiečių, kurie puoselėjo įvairias viltis, buvo apimti bendros laukimo atmosferos, bet gyveno savo prielaidų bei įsivaizdavimų pasaulyje, laikėsi savo tradicijų, lūpomis garbino Izraelio Dievą, o širdimi buvo toli nuo Jo.

Pažinti Dievo siųstąjį visais laikais buvo ir yra labai svarbu. Atpažįstantys dieviškąjį Gelbėtoją turi tikrą viltį, o neatpažįstantys puoselėja tuščias viltis ir apsigauna.

Anuomet, vertinant pagal išorę, pamačius šventykloje vargingą šeimą su pirmagimiu ant rankų, buvo neįmanoma įžvelgti, jog tas kūdikis yra išpranašautasis Kristus. Daugelis Dievo tautos žmonių, kurie manėsi turį dalį Rašto pranašystėse, net nenujautė, jog jų akyse pildosi pranašų žodžiai.

Šis įvykis užrašytas kaip liudijimas, perspėjimas ir pamokymas. Anuomet Senojo Testamento tikintieji laukė gimsiančio Kristaus, dabar Naujojo Testamento tikintieji laukia sugrįšiančio. Kaip anais laikais, taip ir dabar skamba daugybė įvairiausių gandų. Anuomet - apie Jo gimimą, dabar - apie antrąjį Jo atėjimą. Vėl ir vėl skelbiamos naujos Jo atėjimo bei pasaulio pabaigos datos. Kuriami apokaliptiniai filmai. Atsiranda žmonių, kurie skelbiasi esą nauji Kristaus įsikūnijimai. Daugybė melagingų pranašavimų apie konkrečias Kristaus atėjimo ir pasaulio pabaigos datas žmonių akyse diskredituoja pačią Jo antrojo atėjimo žinią. Daugelis krikščionių kalba apie greitą Jo atėjimą, bet elgiasi taip, lyg Jis iš viso nesiruoštų grįžti.

Mes gyvename pasaulyje, kuris nelaukia nei savo pabaigos, nei tikrojo Viešpaties atėjimo. Kaip susigaudyti daugybėje klaidinančių pranašysčių bei gąsdinančių apokaliptinių vaizdų? Kaip nepakartoti anuometinių Dievo tautos klaidų, kai dauguma jų tarsi laukė savo Gelbėtojo, bet buvo nepasiruošę Jo atėjimui? Kodėl turėtume laukti sugrįžtančio Viešpaties?

Kiekvienas žmogus kažko laukia. Tam, kuris nieko nebelaukia, gyvenimas netenka prasmės. Laukiame savo svajonių išsipildymo, laukiame gyvenimo pilnatvės, kurią vienaip ar kitaip įsivaizduojame. Laukiame to, kas mums reikšminga, kas svarbu, ko trokštame, ką suprantame kaip savo egzistencijos prasmę. Lūkesčiai nusako gyvenimo vertę.

Krikščionims laukti Kristaus - neatsiejama jų tapatybės dalis.

Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje (Kol 3, 4).

Apaštalas Paulius suvokė, jog Kristus yra tikinčiųjų gyvenimas, kuris kol kas paslėptas Dieve, tačiau bus apreikštas antrojo Kristaus atėjimo metu. Pats Paulius karštai laukė Viešpaties atėjimo dėl daugelio priežasčių. Turbūt viena svarbiausių - su antruoju Kristaus atėjimu atsivers Dievo šlovė ir mūsų gyvenimo pilnatvė. Atsivers tai, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, ką paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9). Jau dabar Dievo Dvasia duoda tai matyti tarsi per aprūkusį stiklą, bet tuomet tai taps atvira ir aiškiai matoma visiems.

Tačiau, kaip jau užsiminiau, tai ne vienintelė priežastis, kodėl turėtume laukti grįžtančio Jėzaus Kristaus. Manau, jog kita, kurią dabar paminėsiu, ne mažiau svarbi. Jėzus Kristus myli kiekvieną iš mūsų taip stipriai, kad nors kažkiek su tuo susilietę nebegalime neatsiliepti į Jo meilę. Jis tampa mums labiausiai mylimas.

Pabandykite trumpam įsivaizduoti, jog jums kažkaip aptemo protas ir jūs įvykdėte nusikaltimą, kuris tiek jūsų, tiek visuomenės vertinimu yra labai gėdingas ir vienareikšmiškai baustinas mirtimi. Jūs esate teisiamas ir pasmerkiamas mirties bausmei. Dabar pabandykite tarp savo pačių artimiausių žmonių surasti nors vieną, kuris sutiktų prisiimti jūsų kaltę, gėdą ir bausmę. Ar nors vieną tokį atrasite?

Kas nors man atsakys, kad nėra taip baisiai nusikaltęs. Tačiau tai tik savęs apgaudinėjimas. Teisingo Dievo akyse visų mūsų nuodėmės - be galo gėdingi nusikaltimai, kurie verti pačios baisiausios bausmės. O mūsų patys artimiausi draugai bei mus labiausiai mylintys giminaičiai net ir norėdami negali nei tos gėdos, nei kaltės, nei bausmės prisiimti, nes taip pat yra nuodėmingi. Kur surasti nekaltą žmogų, savo noru sutiksiantį atiduoti mums savo nekaltumą ir prisiimti mūsų kaltę, gėdą bei bausmę?

Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Rom 3, 10-12). O jeigu toks nekaltas, teisus žmogus ir atsirastų, ar mes, nuodėmingi, būtume jam tiek artimi ir brangūs, kad jis sutiktų dėl mūsų aukoti savo garbę bei gyvybę?

Tačiau toks atsirado. Tai - Jėzus iš Nazareto. Jam kiekvienas žmogus yra artimas ir labai labai brangus. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės (Rom 5, 7-9).

Jeigu nors akies krašteliu pamatome tą meilę, kuria Dievas mus myli Kristuje, mumyse tai pažadina atsaką. Mes Jį pamilstame ir laukiame. Tuomet mūsų nebegąsdina mintis, kad vieną dieną Jis sugrįš. Būtų taip puiku, jeigu tai įvyktų šiandien. Laukiame Jo todėl, kad mylime.

Gyvendami čia, žemėje, Šventosios Dvasios pagalba galime bendrauti su Kristumi kiekvieną dieną, ir tai tik stiprina troškimą matyti Jį akis į akį. Tai kažkas panašaus į tas šeimas, kurių kai kurie nariai yra emigravę, o kiti gyvena Lietuvoje ir kas dieną bendrauja su emigravusiais artimaisiais virtualioje erdvėje. Tačiau norėtų būti kartu ir bendrauti ne kompiuterio ekrane, bet prie vieno stalo.

Tai dar ne visos priežastys, kodėl turėtume karštai laukti savo grįžtančio Viešpaties. Jam sugrįžus galiausiai baigsis tas vidinis konfliktas, kurį kasdien patiriame gyvendami šitame kūne: Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte (Gal 5, 17). Vieną dieną patiriame Dievo artumą ir Jo Dvasios įkvėpimą. Tada lengva mylėti šalia esančius ir natūralu paklusti Rašto žodžiams. Atrodo, jog ta būsena niekuomet nepasibaigs, ir mes jau tapome brandžiais dvasiniais žmonėmis. Bet užtenka prislėgti kasdienybės rūpesčiams, susidurti su rimtesniu aplinkinių priešiškumu, kažkieno nepelnytu pykčiu ar kūniškas aistras žadinančiu pagundymu, ir ima atrodyti, kad nepasiduoti savo kūniškumui nėra jokios prasmės. Todėl kiekvienam tikinčiajam būtų natūralu kartu su apaštalais laukti, kada šis marus kūnas bus apgaubtas nemarumo, kada Viešpats Jėzus Kristus pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau (Fil 3, 21).

Apaštalas Paulius gyvenimą šiame laike įvardija kaip nuolatinę dejonę: Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 22-23).

O kas atsitiktų, jeigu nustotume laukti sugrįžtančio Kristaus? Visų pirma tai reikštų, jog kažko nebesuprantame, kažkas mūsų širdyse užgeso. Kiekvienas, patikėjęs Kristumi, žino, kad įtikėjimas buvo nuostabus patyrimas. Kai žmogus atveria savo širdį Jėzui, jis patiria vidinę šviesą, jo sielą užlieja ramybė. Jeigu dvasinis atsivėrimas Kristui toks puikus, tai koks bus Jo sugrįžimas į žemę? Ar gali būti kas nuostabesnio?

Kas nelaukia grįžtančio Jėzaus, laukia kažko kito. Apie tarną, kuris nebelaukė sugrįžtant savo šeimininko, pats Viešpats taip pasakė:

Jei blogas tarnas tartų savo širdyje: „Mano šeimininkas neskuba grįžti", ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais, - to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano. Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 24, 48-51).

Tikintysis, kuris karštai nelaukia savo grįžtančio Viešpaties, pradeda nedorai elgtis. Jo širdies akys aptemsta ir jis nebemato gyvenimo šviesos. Galbūt jis labai uoliai deklaruoja savo krikščionybę, bet jo širdis atitolusi nuo Dievo. Neįmanoma artimai bendrauti su Kristumi ir Jo nelaukti. Ir atvirkščiai, karštai laukiantis Jėzaus krikščionis nebus atitolęs nuo Dievo.

Svarbu tik nepradėti savęs teisinti, bandant įrodinėti sau bei kitiems tai, ko nėra. Geriau stoti akistaton su tiesa ir nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą, kiek pažįstame savo Viešpatį ir kiek Jo laukiame. Tuomet Viešpats gali padėti ir net prigesusioje širdyje vėl uždegti gyvą lūkestį. Tačiau, jei save teisindami ir bijodami pamatyti tikrą padėtį, tvirtinsime, kad Jo laukiame, kartosime Simeono amžininkų klaidas ir leisimės netikrų pranašų suklaidinami.


Il. Ron DiCianni „Simeono momentas“