.jpg)
Jūsų dėmesiui siūlome antrąjį vaizdo įrašą apie Lietuvos evangelinių bažnyčių bendriją. Šiame įraše pastorius Gabrielius Lukošius dalijasi mintimis apie LEBB teologijos raidą. Taip pat pridedame vaizdo įrašo tekstą.
„Kaip bėgant laikui pakito mūsų teologija?“ – šis klausimas aktualus daugeliui tikėjimo brolių ir seserų. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad turėtume aiškiai suprasti, jog mūsų teologija negali nekisti. Tai atskleidžia ir Šventasis Raštas – apaštalas Paulius Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriaus pabaigoje rašo: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška (1 Kor 13, 11). Apaštalas kalba apie teologinius klausimus – vieni dalykai mūsų tikėjimo kelyje laikini, o kiti – amžini. Vieni galbūt nunyksta, o kiti kaip tik stiprėja.
Apie tikėjimo raidą ir brandą kalba ir apaštalas Jonas. Todėl būtų neišmintinga galvoti, kad teologija nesikeičia. Jeigu įsikimbame ir laikomės tam tikrų teologinių teiginių ar formuluočių, tai laikui bėgant tiesiog imame griūti, irti. Juk normalu, kai vaikas elgiasi vaikiškai, bet jei taip pradėtų elgtis suaugęs, tai vadintume infantilizmu. Toks elgesys destruktyvus, tačiau taip visgi gali atsitikti ir su mumis. Paprastai tariant, jei esame krikščionys, jei gyvename su Dievu, neišvengiamai bręsime.
Kokia linkme keičiasi mūsų teologija? Mes vis aiškiau matome ir suvokiame, kad Kristaus auka yra mūsų tikėjimo pagrindas ir šaltinis. Jei tikėjimo kelio pradžioje akcentavome, jog Viešpats mus išgelbėjo, vėliau gali įslinkti mintis, kad turime kažkaip „kapstytis“ patys, o Kristaus auka yra tik durys, pro kurias įėjome į Dievo karalystę. Tačiau gyvendami su Dievu vis aiškiau suprantame, kad Kristaus auka visą laiką yra mūsų tikėjimo pamatas. Kuo geriau įsižiūrime, tuo aiškiau tai matome. Ir tai keičia mus visus. Taigi natūralu, kad mūsų kelyje šiek tiek pasikeitė ir mūsų teologija.
Būtų sudėtinga tiksliai pasakyti, kaip ji pasikeitė, bet tikrai nereikėtų pasiduoti baimėms, neva mes linkstame į vieną ar kitą pusę. Pasidomėjus, kas mūsų Bendrijoje pamokslaujama, pamatysime, kad vienu metu pabrėžiamos vienos temos, kitu – kitos. Tai neturėtų stebinti – juk negalime per vieną pamokslą apžvelgti visų temų... Manau, kad Dievo Dvasios vedami vieną kartą paliečiame vienus klausimus, vėliau kitus, trečius – jie yra svarbūs. Neturėtume galvoti, kad nuo charizminės teologijos dabar gręžiamės į tradicinę ar reformuotos bažnyčios teologiją. Galiausiai kiekvienas istorinės bažnyčios raidos etapas savaip praturtino teologiją, taigi mums svarbu su tuo susipažinti ir pamatyti, kaip mūsų tikėjimas remiasi į mūsų tėvų palikimą, į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios istorinį palikimą.
Tad šiandien pagrindinė Bendrijos teologinės raidos kryptis – vis aiškiau matyti Jėzaus Kristaus auką, pačią didžiausią dovaną, patį didžiausią turtą, iš kurio kyla visos kitos dovanos, visi kiti apreiškimai – visa, kas mus maitina, įtvirtina ir formuoja.
