Mano didvyris

Baigėsi antra advento savaitė, ir didžiosios žiemos šventės – Kalėdos bei Naujieji metai jau kažkur visai šalia. Vieni prisimena krikščionišką jų turinį, kiti – pagoniškas tradicijas, treti tiesiog smagiai švenčia. O ketvirti nešvenčia visai. Visgi yra vienas dalykas, kurio mūsų aplinka nė vienam neleidžia užmiršti. Tai – dovanos.


Kokia dovana neįkainojamai svarbi kiekvienam žmogui? Mąstant apie tai, mintyse iškyla įvairūs atsakymai – ir šabloniški, ir nuoširdūs. Meilė, senos svajonės išsipildymas? Auksinė žuvelė ar džinas iš butelio? Visgi yra žmonių, kurie į šį klausimą atsakys nedvejodami. Tai – kūdikio belaukiantys tėvai, su sunkia negalia besigrumiantys ligoniai, senoliai gyvenimo saulėlydyje. Ir greičiausiai jie bus teisūs sakydami, kad pati didžiausia, neįkainojama, nepamainoma dovana yra gyvenimas. Kol žmogus gyvas, – skaitome išmintingo Pamokslininko mintis Šventajame Rašte, – jis turi vilties. Gyvas šuo vertingesnis už negyvą liūtą.

Įsivaizduokite, kad metro stotyje laukiate traukinio. Staiga šalia jūsų stovintį žmogų ištinka epilepsijos priepuolis ir jis krinta ant bėgių. O jūs jau girdite artėjančio traukinio gaudesį. Ką daryti?

Tai iš tiesų įvyko 2007 m. sausio 2 d. Niujorke. Tamsiaodis statybininkas simbolišku Veslio vardu nedvejodamas šoko padėti sąmonės netekusiam žmogui, kurio nė nepažinojo. Supratęs, kad nespės išvengti artėjančio traukinio, Veslis nutempė jaunuolį tarp bėgių ir uždengė jį savo kūnu. Virš jų pralėkė keli vagonai, bet abu vyrai liko sveiki. Vėliau paaiškėjo, kad nuo mirties Veslį skyrė vos pora centimetrų.

Persikelkime daugiau nei vienuolika metų į ateitį. Praėjusių metų vasarą daugybė žmonių visame pasaulyje stebėjo ir meldėsi už tai, kas vyko Tailande. Kilometro ilgio urve pasiklydusius dvylika berniukų ir jų trenerį stichija atskyrė nuo išorinio pasaulio. Aklina tamsa, neviltis, kylantis vanduo. Ir sudėtingi urvų labirintai, keliantys mirtiną grėsmę net patyrusiems gelbėtojams. Visgi dešimtys profesionalių narų iš viso pasaulio atsiliepė į Tailando pagalbos prašymą. Per šią mirtinai pavojingą operaciją vienas iš gelbėtojų iš urvo nebegrįžo. Tačiau galiausiai jie įteikė berniukams brangiausią dovaną – gyvenimą.

Nuostabu, kad tokių pavyzdžių daugybė. Tai ir Pasaulio tautų teisuoliai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus. Donorai, apsisprendę paaukoti gyvybiškai svarbų organą – inkstą ar dalį kepenų – mirštantiems artimiesiems. Kartais netgi draugams. Daugybė kasdienybės didvyrių. Ir nors vieni jų, kaip statybininkas Veslis, išsaugo savo gyvybę, kiti – kaip naras iš Tailando, jos netenka, apaštalo Jono žodžiai skirti jiems visiems: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.

Ką bendro su šiais kasdienybės didvyriais turi Kalėdos ir kalėdinės dovanos?

 

Ką iš tiesų mums reiškia Kalėdos? Išvykime iš galvos spindinčių prekybos centrų vaizdus. Trumpam pamirškime šeimos susibūrimus prie Kūčių stalo, eglutę, džiūgaujančius vaikus, vidurnakčio burtus ar žiemos saulėgrįžą. Nuo pat pradžių ši šventė buvo vieno konkretaus Asmens – Jėzaus iš Nazareto gimimo diena.

Ką reiškia Jėzaus atėjimas į pasaulį? Gal tai keista pasaka apie neaiškiu būdu pradėtą kūdikį, neatmenamais laikais gimusį tolimoje, nepažįstamoje šalyje? Jis išvydo pasaulį tarp gyvulių. Tiesa, Jo gimimą paženklino fejerverkai... tiksliau, angelų choras, bet gal tai buvo tik pervargusių piemenų haliucinacijos? Juk kitus ilgus trisdešimt metų šis berniukas, vėliau vyras gyveno paprastą gyvenimą. Ir nors vėliau Juo pasekė minios, Jis taip ir netapo karaliumi, buvo pasmerktas ir nužudytas kaip maištininkas. O kai Jo kūnas dingo iš kapo, nusivylę sekėjai ėmė keisti pasaulį, dažnai nevengdami smurto ir apgaulės. Ir jiems sekėsi... iki laiko, kol žmonijos pažanga juos demaskavo. Ir šiandien Kristus tik neaiški figūra, šmėsčiojanti Vakarų civilizacijos ir kultūros ištakose. Ar tai tavo Kalėdų istorija?

O gal Jėzus – kitos pasakos veikėjas? Išmintingas Mokytojas ir galingas stebukladarys, kuris žavėjo minias. Gerasis burtininkas, kuris maitino išalkusius, gydė ligonius, net prikėlė keletą mirusiųjų. Iškalbingas pamokslininkas, kurio žodžiai ir gąsdino ir žavėjo. Kad ir kaip ten būtų, šios istorijos Jėzaus darbai labiau panašėja į senovinę sakmę. Ką bendro jie turi su mūsų kasdienybe? Ir ko vertas Jo mokymas? Raginimui atsukti kitą skruostą skriaudėjui ar mylėti savo priešus šiandien, stipriųjų visuomenėje, gali paklusti tik „lūzeriai“. Tokį Jėzų šiandien geriausiai primena Kalėdų senelis. Jis iš kažkur pasirodo, stebuklingai apdovanoja gerus vaikus... na, dar ir tiesiog mylimus vaikus, ir vėl išnyksta iki kitų Kalėdų. Gerai, nors dovanomis pasidžiaugti galima. Kitaip nei Jėzumi, kuris gyveno ir mirė taip seniai, kad šiandien, tikriausiai, nieko nebedovanoja...

O gal tai ne pasaka, bet labai asmeniška istorija apie tavo ir mano didvyrį? Ji asmeniška, todėl prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Taigi prieš keliolika ar keliasdešimt metų ir mes gimėme į šį pasaulį. Liaudies išmintis taikliai apibūdina tai, kas vyko nuo tos akimirkos – nenumaldomai ėmė artėti mūsų mirties valanda.

Pradžioje to nesupratome. Bet vieni anksčiau, kiti vėliau susidūrėme su netektimis. Močiutė vakar kepė blynus, o šiandien... guli karste. Senelis nebetaisys mašinos. Tėvas nebesives žvejoti... O vieną dieną kažkas atneš ir mūsų urną. Bet tik ne dabar! Tad gal net patys to nejausdami įsitraukėme į pašėlusias lenktynes su mirtimi, kurios su kiekvienais metais vis spartėja. Ligos, traumos, blogi įpročiai, depresija, neviltis – tai mirties ginklai. Optimizmas, medicina, sveikas gyvenimo būdas – mūsiškiai. Kuris kurį? Ir visgi, kad ir kaip besistengtume bėgti, kad ir kaip tvirtai užmerktume akis ir užsikimštume ausis, žinome, kad šiose lenktynėse esame pasmerkti pralaimėti. Ir baisiausia, ko gero, ne pati mirties valanda ar po jos laukianti nebūtis... Nes sąžinė įspėja, kad vietoje nebūties gali laukti atpildas.

Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Judėjos Betliejuje gimė kūdikis. Jo gimimą lydėjo ženklai ir stebuklai. Nors vėliau jis gyveno paprasto žydo gyvenimą, tačiau su kiekviena diena sėmėsi išminties ir pranoko daugelį. Išore jis buvo toks kaip mes, neskaitant vienos privilegijos... jam niekada nereikėjo lenktyniauti su mirtimi. Jo nevargino ligos, blogi įpročiai ir nelaukė atpildas už nuodėmes. Nei mirtis, nei sugedimas neturėjo Jam galios. Jam pakluso net gamtos dėsniai. Koks pavydėtinas gyvenimas! Ir juo jis galėjo mėgautis per amžius.

Kas trukdė Jėzui mėgautis gyvenimu? Meilė. Jis mylėjo žmones. Sergančius, silpnus, niekingus, beviltiškus, pavydžius, pilnus iliuzijų ir beviltiškai bandančius įveikti mirtį. Jis gydė ligonius, suprasdamas, kad šie vėl susirgs. Prikeldavo numirusiuosius, žinodamas, kad jie mirs. Drąsindavo nusidėjėlius nenusidėti, suvokdamas, kad jie vėl suklups. Nes tebuvo vienintelis būdas susigrumti su mirtimi ir sugedimu bei atverti mums kelią iš tamsos karalystės urvo – kryžiaus mirtis.

***

Prisimindami Viešpaties atėjimą į žemę, galvokime apie Jį ne tik kaip apie tolimą istorijos veikėją ar išmintingą stebukladarį. Ką jaustume žmogui, kuris savo kūnu uždengė mus nuo atbildančio traukinio? Kuris rizikuodamas gyvybe už rankos vedė iš tamsaus, vandeniu užlieto urvo? Kuris atvėrė liepsnojančio namo duris ne tik mums, bet ir visiems, kuriuos mylime... bet pats iš jo nebeišėjo? Tad Kūčių vakarą nekantriai žvilgčiodami po eglute nepamirškime jau gavę pačią didžiausią dovaną – nuodėmių atleidimą ir sielos išganymą. Daugiau nei prieš du tūkstančius metų gimęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus dovanojo mums gyvenimą. Jis sąmoningai pasirinko kentėti ir mirti. Ne todėl, kad taip buvo nulemta. Ne tam, kad vėliau įrodytų savo šlovę. Bet todėl, kad nebuvo jokio kito būdo iš amžinosios mirties išgelbėti žmonių, kuriuos Jis pamilo. Tarp jų – ir tavęs bei manęs.

Jeigu vis dar abejoji, ar amžinojo gyvenimo dovana priklauso ir tau – nelauk Kalėdų. Dar šiandien kreipkis į Jėzų pačiais paprasčiausiais žodžiais, tiesiog Jo to paklausk. Šventasis Raštas liudija, kad Jis laukia progos apdovanoti ir tave. Ne todėl, kad to nusipelnei, bet todėl, kad gelbėdamas būtent tave Jis paaukojo savo gyvybę. Nes, kaip rašoma Laiške romiečiams, Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Nepaniekink šios dovanos.

 

Bendrinti: