Miestas ant kalno

Jėzus, matydamas minias, užkopė į kalną ir, atvėręs lūpas, pasakė pamokslą, kurį mes vadiname „Kalno pamokslu“. Šiame pamokyme skamba tokie Jėzaus žodžiai: Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 14–17).

Savo mokiniams ir, žinoma, mums, kurie tikėdami Juo tapome Jo vaikais, Viešpats sako, kad esame šio pasaulio, kuriame gyvename, šviesa. Jei žiūrime tik į save, mums tuo labai sunku patikėti, nes matome savo nuodėmes ir netobulumus. Bet svarbu suprasti tiesą, kad patys iš savęs mes neturime jokios šviesos – mes tik atspindime Dievo šviesą, panašiai kaip mėnulis atspindi saulės šviesą. Esame tik Dievo atspindžiai. Ir kuo daugiau pažįstame Dievą, tuo panašesni į Jį tampame, tuo daugiau šviesos mumyse. 

Ta šviesa vieniems žmonėms tampa žiburiu pas Dievą, kitiems sukelia neapykantą, nes apšviečia jų tamsos darbus. Kai susilaukiame neapykantos, kartais galvojame, kad gal su mumis kažkas ne taip, todėl norisi tą žiburį užvožti indu, kad neerzintų kitų. Bet Jėzus palyginime kalba, kad mes esame kaip miestas ant kalno, kuris aiškiai regimas – pasiklydę keliautojai net iš toli matydavo šviečiantį miestą.  

Žibantis miestas ant kalno – tai bažnyčios vizija. Šis vaizdinys per visą krikščionybės istoriją įkvėpė statyti bažnyčias ir vienuolynus ant kuo aukštesnių kalnų ir kalvelių, kad visi juos matytų. Tačiau juokinga, kai bažnyčios varžosi, kieno bažnyčia aukštesnė: jei protestantų bažnyčia turi vieną bokštą, katalikai būtinai pastatys aukštesnę bažnyčią ir su dviem bokštais, tarsi Dvasios šviesos dėl to būtų daugiau. Tačiau čia Jėzus kalba apie miestą ant kalno perkeltine prasme. Bažnyčia ant kalno yra pašaukta būti šviesa pasauliui, nepasislėpusi ir neužsidariusi, bet dalyvaujanti tiek dvasiniame, tiek visuomeniniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Kai mums to visai nesinori ir labai nepatogu, lengviau yra užsisklęsti ir gyventi „superdvasinį“ gyvenimą, nei išeiti iš savo komforto zonos ir liudyti Kristų savo gyvenimu ir vertybėmis. Kita vertus, blogai, jei puolame į kitą kraštutinumą ir pradedame mylėti šio pasaulio dvasią. Turime suprasti, kad mes šioje žemėje esame tik svečiai ir atėjūnai.

Sekuliari visuomenė postmoderniame amžiuje, ypač Europoje, visaip bando bažnyčią išstumti į paribius, kuo toliau nuo visuomeninio gyvenimo. „Eikite į savo bažnyčias ir melskitės, atlikinėkite savo religines praktikas, bet leiskite mums patiems nuspręsti, kas gera ir tinkama“, – štai tokia nuomonė formuojama nūdienos visuomenėje. Tokiu būdu pasaulis nori atnešti savo „šviesą“ ir perimti bažnyčios misiją. Blogiausia, kad įskaudinta ir įsižeidusi bažnyčia taip ir elgiasi: užsidaro, kuria savo subkultūrą ir nebedaro jokios dvasinės įtakos, o galiausiai ir išnyksta kaip dvasinė institucija.  

Mes turime suprasti, kad ne šio pasaulio kunigaikščiai nurodo bažnyčiai, ką jai daryti ir ko ne, – mes turime savo Valdovą, kuriam ir paklūstame vykdydami Jo įsakymus. Net jei vienos durys užsidaro, Jis yra tas, kuris atveria kitas. Jėzus duoda galimybę bažnyčiai šviesti ir būti gyvenimo epicentre.

Prisimenu, kaip prieš metus Akmenės rajonas šventė 65 metų sukaktį: renginiai vyko keturias dienas, buvo suplanuotos konferencijos, koncertai, miuziklas. Mums, šio krašto dvasininkams, kilo idėja, kad ir bažnyčia turėtų dalyvauti šventėje. Taigi mes nuėjome pas rajono merą ir paprašėme, kad ir bažnyčioms leistų dalyvauti šioje šventėje, nes esame šios visuomenės dalis. Tikinčiųjų bendruomenes įtraukė į programą, pastatė sceną, muzikos aparatūrą, išspausdino reklaminius bukletus ir plakatus, o mes, tikintieji, subūrėme ekumeninį chorą ir surengėme trijų konfesijų (evangelikų, liuteronų ir katalikų) evangelizaciją bei bažnyčių pristatymą. Taigi pirmą kartą mūsų rajone sekuliarioje šventėje dalyvavo ir bažnyčios. Žmonės nustebo, kad bažnyčia išėjo iš savo „šaltų“ pastatų į atvirą erdvę, kurioje giedojo Dievui ir pamokslavo Evangeliją.

Manau, kad daugelis žmonių niekada neperkops bažnyčios slenksčio, jei mes patys pas juos neateisime ir neprabilsime jiems suprantama kalba. Viešpats Jėzus sako: ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje.

Žymus vokiečių teologas Ditrichas Bonhoferis priekaištauja krikščionims, kurie slepia ir neatidengia tos šviesos, nerodo padarytų gerų darbų pasauliui, prisidengdami nuolankumu. O kaip jie pamatys šviesą, jei mes patys ją slepiame ir kišame po indu, bet turėtume dėti į žibintuvą? Netikintys žmonės mus vertina ne pagal tai, ką mes kalbame ar kaip meldžiamės, bet pagal tai, kaip gyvename. Vienas Indijos vadovas yra pasakęs: „Jei visi krikščionys būtų tokie kaip motina Teresė, Indijoje nebeliktų induistų – visi taptų krikščionimis.“

Tad būkime miestu, pastatytu ant kalno!