Mokykimės girdėti Viešpatį

Dangiškasis Tėvas myli tikinčiuosius ir trokšta, kad kiekvienas iš mūsų girdėtume Jo balsą. Išgirsti Viešpatį ir išpildyti Jo valią nėra lengvai įvykdoma užduotis. Daugelis iš mūsų turime visokiausių įsipareigojimų bei atsakomybių. Be to, šio laikmečio visuomenei neįprasta ieškoti dieviškų dalykų. Tačiau Šventajame Rašte tikintieji raginami įsiklausyti į Viešpaties žodžius: Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams (Pat 4, 20). Tam, kad išgirstume Viešpaties instrukcijas, reikia būti nuolankiems. Gyventi nusižeminus ir paklūstant Viešpačiui kainuoja nemažai laiko ir pastangų. Kai kurie iš mūsų puikiai atsimena, jog sovietmečiu norėdami išgirsti „Amerikos balsą“ turėjome būti be galo kantrūs ir atkaklūs, nes radijo ryšys buvo įvairiais būdais trukdomas. Šių laikų krikščionims išgirsti Viešpaties balsą ir Dievo perduodamą žinią gali būti sudėtinga dėl kitokių trukdžių – informacijos gausos ir malonumų pasiūlos.

Karalius Saliamonas jaunystėje troško girdėti Viešpaties balsą ir norėjo paklusti Jo Dvasios vedimui. Jaunuolis meldėsi: „Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti. Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo. Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gerą nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?“ Viešpačiui patiko toks Saliamono prašymas (1 Kar 3, 7–10). Išminties prašantį jaunąjį karalių matome sudužusį, nuolankų prieš Viešpatį. Vaikinas kupinas Dievo baimės, jis jaučia didžiulę atsakomybę prieš Dievą ir žmones. Labai gaila, bet Saliamonui nepavyko išlikti nusižeminusiam prieš Viešpatį visą gyvenimą. Vėlesniu karaliavimo laikotarpiu Dovydo sūnaus širdis buvo stipriai suteršta pasaulio geismų. Saliamono širdies jautrumą Šventajai Dvasiai pažeidė paleistuvystės nuodėmė.

Viešpats Jėzus atkreipia dėmesį į dalykus, kurie atneša pražūtį žmonių sieloms: Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai (Mt 15, 18–19). Žinodamas, kad žmonių širdys linkusios iškrypti, Jėzus Kristus savo palyginimuose mokiniams kalba apie nusidėjėlius, kurie Viešpaties veido niekuomet neieško ir kuriems dieviški dalykai visiškai nerūpi: Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau (Mt 13, 15). Saugokimės ne tik nuodėmės. Saugokimės drungnumo, abejingumo Dievo Dvasiai ir Jo žodžiui. Jeigu dažnai nepavyksta pasilikti Viešpaties artume, žinokime, jog mūsų širdys gali užsikietinti, aptukti, ir tuomet neišgirsime švelnaus Šventosios Dvasios vedimo. Ir priešingai, jei nuolat skirsime laiko dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui, ugdysime savo širdžių jautrumą ir paklusnumą. Troškimas išgirsti Viešpaties balsą ir suprasti Jo valią man primena triūsą neregių, kurie kruopščiai pirštų galiukais skaito Brailio rašto tekstą ir taip jų protą pasiekia reikiama informacija.

Kaip išgirsti Dievo balsą? Šventasis Raštas moko, kad jei nusprendžiame pažinti Viešpatį, turime išlikti nuolankūs ir dėmesingi Jo žodžiui: Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams. Teneatsitraukia jie nuo tavo akių, saugok juos širdies gilumoje. Jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui. Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 20–23). Jei norime girdėti Dievą, turime skirti Jam laiko. Pasilikdami Viešpaties artume patirsime Jo mums teikiamą ramybę, stiprybę ir gyvenimo džiaugsmą.

Nėra paprasta maldoje visą dėmesį sukoncentruoti į Dievą, nes tuo pačiu metu, kai nusprendžiame bendrauti su Viešpačiu, ima „kalbėti“ mūsų kūnas ir siela, piktasis bando primesti savo valią. Apaštalas Petras moko krikščionis pasipriešinti velniui tvirtu tikėjimu (1 Pt 5, 9). Dovydas psalmėse tramdo savo sielą ir tikinčiuosius ragina visomis aplinkybėmis pasitikėti Viešpačiu: Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame. Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė – aš nesvyruosiu. Dieve mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola ir priebėga yra Dievas. Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga (Ps 62, 5–8).

Jei norime išgirsti Dievo balsą, turime mokytis prieš Viešpatį nutilti ir nurimti. Girdėsime Jį, suprasime Jo pamokymus bei instrukcijas, kai mūsų mintys bus nukreiptos į dangų, į aukštybes, o širdys prisipildys šlovinimo ir dėkingumo. Jeigu iš tiesų trokštame išpildyti Dievo valią, turime būti pasiruošę palikti savo planus ir egoistiškas svajones. Jeigu mums iš tiesų jau kalbėjo Viešpats, tų dalykų užtvirtinimą rasime Šventajame Rašte. Broli ir sese, pasilikime Dievo artume, o Viešpats teiks savo paguodą ir stiprybę.

 

Bendrinti: