Mozė: lyderystės kalvė

Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių  ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros,  krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro. Viešpats jam tarė: „Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi“. Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs. Jis jį palaidojo Moabo žemės slėnyje ties Bet Peoru; bet nė vienas žmogus nežino jo kapo iki šios dienos. Mozė mirė šimto dvidešimties metų; nenusilpo jo akys ir jo jėgos neišseko. Izraelitai jį apraudojo trisdešimt dienų Moabo lygumose. Po to gedulas pasibaigė. Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. Niekad nebebuvo Izraelyje tokio pranašo, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats būtų kalbėjęs veidas į veidą, kuris darytų tokius ženklus ir stebuklus, kuriuos daryti Viešpats pasiuntė Mozę į Egipto žemę faraonui, jo tarnams, ir visam jo kraštui; kuris parodytų galingą ranką ir baisius dalykus, kuriuos Mozė darė izraelitų akivaizdoje.
(Pakartoto įstatymo 34 sk.)

Mozė gyveno ypatingu metu, jo stebuklingas išgyvenimas, vaikystė bei ankstyvoji suaugystė faraono namuose, jo maištas, pabėgimas, atsivertimas, tarnystė ir visas likimas, rodos, buvo perpinti ir paženklinti Dievo rankos ir išrinkimo. Kokias pamokas galėtų pateikti apibendrintas Mozės gyvenimas?

Ne viskas taip greitai. 40 metų.

Mozė mirė šimto dvidešimties metų; nenusilpo jo akys ir jo jėgos neišseko.

Kiekviena epocha ar netgi karta kuria savuosius mitus. Kokios mums žinomos sėkmės istorijos? Biblijos tauta turi savąjį išminties bei gerovės valstybės kūrėją - Saliamoną. Mūsų tauta turi savąjį valdovo idealą - politiką ir karvedį Vytautą. Graikai sukūrė savąjį sėkmės mitą karalių Midą. Įkalbinęs dievus, jis auksu paversdavo viską, prie ko prisiliesdavo. Tačiau pasiekęs sėkmę, jis prakeikė savo paikumą, nes suvokė savo likimo tragizmą - pasmerkė save kankinančiai bado mirčiai. Kokios yra šiandienos sėkmės istorijos, legendos ir mitai? Ar nūdienos žmogus geba sukurti ir perprasti sėkmės istorijų mitus ir jų tragizmą?

Įgudęs meistras medinį Buratiną išdrožia per ganėtinai trumpą laiką. Nes lėlė nėra sudėtinga, jos formos įprastos ir t.t. Tačiau Titanai ir tikrieji lyderiai kalami ir grūdinami dešimtmečiais. Per naktį sudygsta lietaus pažadinti grybai, o kiek reikia skausmo ir kančių naktų, kad subręstų Dievo tarnas?

Mozės gyvenimą galima skirstyti į tris etapus: Egiptas, tremtis ir dykuma, tarnystė. Ne viskas žmogaus gyvenime vyksta taip greitai, kaip mes norėtume ar planuotume. Man yra tekę lankytis Benediktinų likerio gamykloje. Joje gaminamas itin brangus gėrimas. Tačiau tam, kad įgautų reikiamų savybių, jis turi būti subrandinamas panašiai kaip vynas. Kad nusistovėtų atitinkamos savybės, šis gėrimas turi subręsti, stovėti, nejudėti, apmirti tyliuose rūsiuose. Tai gal užtrukti nuo kelių mėnesių iki trejų ar net trisdešimties metų. Jei tiek laiko reikia kokybiško vyno pagaminimui, tai kiek laiko reikia brandaus žmogaus ar lyderio savybėms subrandinti?

Mozė buvo 80-ies kai Dievas į jį kreipėsi: "Moze!". Tik tuomet jis buvo subrendęs intelektualiai (pirmieji 40 m.) ir psichologiškai (atrieji 40 m.). Tad skubindami Dievą, nekantraudami mes, kaip tie jaunuoliai, "gazuojame" taip neseniai ir dar sunkiai valdomą automobilį.

Ne viskas taip, kaip tikėjomės. Moabas.

Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs.

Saugiai prisiminimuose ir praeities apmąstymuose paskendusį Mozę Dievas pašaukė, kad šis išvestų žydų tautą iš vergijos namų, į pažado žemę. Jo sandoris su Dievu, projektas, kuriam pasirašė, buvo tapti kelionės į laisvės žemę vedliu ir gidu. Deja, realybė nėra tokia maloni, ir tik atvykus į Egiptą pradėjo pildytis patys juodžiausi scenarijai, nuojautos ir košmarai. O vėliau Mozė nesuskaičiuojamą daugybę kartų apgailestauja, kam Dievas jį iš viso pašaukė, meldžia sau galo ir nenori daugiau nešti sunkios tarnystės naštos.

Tikrovė pasirodo esanti kur kas rūstesnė, nei kas galėjo apie tai pagalvoti. O tašką šioje istorijoje padeda Dievas. Rūstaudamas už tautos nuodėmes bei Mozės nesusivaldymą, Jis į Pažado žemę neįleidžia įeiti Izraelio tautai ir pačiam Mozei. Mozė miršta Moabo žemėje.

Ši istorija primena lietuvių išeivių kartą, gyvenusią svetur (JAV ar Europoje). Išeivių karta mintyse ir širdyje liko okupuotoje tėvynėje. Daugelis iš jų mirė taip ir nesulaukę lemtingos kovo 11-osios. Sudūlėjusios ir nuo vaikystės saugomos trispalvės taip ir liko tūnoti skryniose, o svetima žemė priglaudė jų kūnus.

Mano draugai, nuotykis su Dievu nėra mūsų projektas. Tai yra Jo darbas. Jis rašo scenarijų. Tad nenustebkime, nepraraskime jėgų ir ryžto, apsisprendimo ir troškimo, galiausiai meilės, kai įvykiai pasisuks ne taip kaip planavom.

Ne viskas prarasta. Epitafija.

Izraelitai jį apraudojo trisdešimt dienų Moabo lygumose. Po to gedulas pasibaigė. Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.

Tauta raudojo. Netektis pažadina nerimą, skausmą, gėlą, baimę ir nežinojimą dėl ateities. Yra laikas džiaugtis, bet yra laikas ir verkti... Verkti reikia tam, kad atiduotume skausmą, kad juo pasidalintume vienas su kitu ir su Dievu. Rauda reikalinga, nes ji suteikia jėgų gyventi ir darbuotis.

Tačiau, kad ir kokia bebūtų skaudi ir didelė netektis reikia pakilti iš savosios raudos. Reikia atrasti jėgų ir stiprybės nusišluostyti ašaras ir nusirengti gedulo rūbą. Senosios istorijos liudininkas rašo: “Po to gedulas pasibaigė”. Nuolatinis pasilikimas raudoje, nenoras nusimesti sunkią ir slogią gedėjimo dalį paskandins liūdesyje, atims gyvenimo skonį, spalvas ir jėgas tą gyvenimą gražiai ir tinkamai nugyventi.

Gedulo dienoms pasibaigus Nūno sūnus Jozuė ėmėsi neužbaigtų darbų. Mozė buvo tas lyderis, kuris pažadino kitų lyderystę. Jis buvo dvasios milžinas, kuris įkvėpė karžygių ir herojų kartą. Kaip augantis miškas apima įvairiausio amžiaus medelių visumą, taip ir Dievo tautoje vyrai ir moterys turi siekti brandos skirtinguose savo gyvenimo etapuose. Išsilapojęs ir milžiniškomis šakomis girią išraižęs ąžuolas globėjiškai sergsti drebulę ar liepą ar tą patį iš gilės besikalantį mažąjį ąžuoliuką. Mozė tautai suteikė laisvę, Įstatymą, šventyklą, tačiau liko neužbaigtų darbų. Tauta neįžengę į Pažado žemę, dar nepasidalino paveldėjimo.

Kiekvienas iš mūsų, kaip tas abiturientas, rašome savo gyvenimo interpretaciją. Egzaminas. Laikas ribotas. Rašoma įžanga, apmąstomas turinys. Jis dėstomas. Pastraipa po pastraipos klojamas vienas gyvenimo skyrius po kito. Ateina laikas, kai privalu rašyti apibendrinimą ir baigti. Mozė mirė. Jis jau baigė savo interpretaciją, savo rašinį, savo gyvenimo istoriją.

Niekad nebebuvo Izraelyje tokio pranašo, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats būtų kalbėjęs veidas į veidą, kuris darytų tokius ženklus ir stebuklus, kuriuos daryti Viešpats pasiuntė Mozę į Egipto žemę faraonui, jo tarnams, ir visam jo kraštui; kuris parodytų galingą ranką ir baisius dalykus, kuriuos Mozė darė izraelitų akivaizdoje.

Nors šie žodžiai užrašyti Penkiaknygėje, tačiau juos apie Mozę parašė kiti. Tai egzamino vertintojo ranka ir kita spalva įrašytas vertinimas. Tad mano jaunieji draugai, meldžiouosi už jus, kad kiekvieno rašinys, gyvenimo interpretacija būtų verta, kvapą gniaužianti, garbinga, tyra. Meldžiuosi, kad gautumėte aukščiausius įvertinimus.

Prisiminkime tris pamokslo pamokas:
1. Ne viskas taip greitai. 40 metų.
2. Ne viskas taip, kaip tikėjomės. Moabas.
3. Ne viskas prarasta. Epitafija.

Amen!

Pamokslas sakytas krikščioniškoje jaunimo stovykloje
“Po audros” 2013 m.

http://pastoriaus.blogspot.com