Per Velykas švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų - gyvenimo pergalę prieš mirtį. Ta proga gera melstis apaštalo Pauliaus žodžiais, kad būtume apšviesti ir pažintume pašaukimo viltį bei Kristaus prisikėlimo jėgą. Jai veikiant Dievas sutraukė mirties pančius ir išaukštino Jėzų, paklodamas Jam visa po kojomis, ir nepaliauja savo Dvasios jėga stiprinęs bažnyčios (žr. Ef 1, 18-23). Šis Kristaus prisikėlimo šaltinis, neišsenkanti Gyvenimo upė, tekės, kol bažnyčia ir visa žemė bus pilna Viešpaties šlovės pažinimo kaip jūra pilna vandens (Hab 2, 14). Tai vyksta jau šiandien ir bus atbaigta, kai Viešpats sugrįš, švęsdamas pergalę ir įsiviešpataudamas visoje kūrinijoje su šventaisiais. Tai galinga, mūsų suvokimo ribas pranokstanti vizija. Kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek Jo keliai aukštesni už mūsų kelius ir mintys - už mūsų mintis (Iz 55, 9). Te šie velykiniai Dievo žodžio apmąstymai padrąsina ir sustiprina mūsų tikėjimą.
Neramumai šventykloje
Mokslininkai sako, kad prieš žemės drebėjimą, kurio dažniausiai niekas nesitiki, žemės plokštėse susikaupia nepastebima tektoninė „įtampa". Kai ji pasiekia ribą, įvyksta žemės drebėjimas. Evangelijose, kuriose pasakojama apie Jėzaus mokymą ir darbus, taip pat pastebime „įtampą" tarp Jo asmens ir Jeruzalės šventyklos. Tai vos pastebima, bet labai svarbi „įtampa". Viena vertus, šventykla Dievo tautai buvo šventa garbinimo vieta. Dievas čia apreiškė savo Žodį: Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės - Viešpaties žodis (Iz 2, 3).
Erodo Didžiojo, pagarsėjusio žiaurumu ir liguistu valdžios troškimu, pastangomis iškilusi šventykla Jėzui buvo pažįstama nuo vaikystės. Ten, į Dievo pažadų išsipildymo vietą, vedė Jo ir mokinių tarnystės kelias. Tačiau kuo arčiau Jeruzalės, tuo daugiau „įtampos", kuo arčiau šventyklos, tuo didesnis dvasinis pasipriešinimas. Prieš Velykas (Paschą) Jėzus išveja šventyklos lupikautojus ir prekybininkus (žr. Jn 2, 13-16). Jėzų skaudina netinkamas žydų elgesys šventoje vietoje, tačiau tai tik vienas šios „įtampos" aspektas. Ją dar labiau padidina Jėzaus atsakymas apie teisę taip elgtis besipiktinantiems žydams: Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu! (Jn 2, 19). „Spyruoklė" įsitempia dar labiau.
Dievas apsireiškia Jėzuje Kristuje, bet savo religija patenkintiems žmonėms to nereikia. Jie turi savo dievą. Jiems keista girdėti apie Dievo šventyklą, nes turi žmogaus rankų statytą. Pažymėtina, kad evangelistas Jonas regi Jėzų būtent taip - kaip gyvąją šventyklą. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno (gr. eskenosen - „pasistatė palapinę", angliškas vert. - tabernacled) tarp mūsų (Jn 1, 14). Jonas pabrėžia, kad Jėzus žydams kalbėjęs apie savo kūno šventyklą (Jn 2, 21). Todėl Mozės dykumoje pastatyta palapinė, Saliamono šventykla buvo tik netobuli mūsų Viešpaties - tikrosios šventyklos - provaizdžiai. Šlovingesnės šventyklos už Kristų nėra ir nebus. Po Kristaus mirties ir Prisikėlimo - didžiausio dvasinio drebėjimo - ši šventykla plačiai atsivers Dievo išrinktiesiems ir prisipildys Dievo šlove.
Dažnai lieka nepastebėta, kad po Babilono tremties tik dalis žydų grįžo į tėvynę, o šventykla, apie kurios šlovingą atstatymą skelbė pranašai, taip ir nebuvo atstatyta. Ar svetimtaučio Erodo, 46 metus politiniais sumetimais (kad įsiteigtų žydams) statyta šventykla, buvo šių pranašysčių išsipildymas? Ar ten nužengė Dievo šlovės debesis kaip Mozės arba Saliamono laikais? Šventajame Rašte apie tai nieko nepasakyta. Taigi dvasinė Dievo tautos tremtis tęsėsi, o žmogaus rankomis statyta žemiškoji šventykla buvo sutepta ir netiko Jo Artumui. Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas: ‘Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? - klausia Viešpats, - ar kokia mano poilsio vieta? Ar gi ne mano ranka visa tai padarė?' (Apd 7, 48-50), - skelbė pirmasis krikščionių kankinys Steponas. Todėl ne žmogus, bet Dievas padeda kertinį akmenį ir stato savo šventyklą. Jis siunčia Sūnų, kad sudrebintų tai, kas pragaišta, ir savyje atvertų tikrosios, savojo kūno, šventyklos duris.
Kristaus kūno šventykla
Apaštalams ir pirmiesiems žydų kilmės krikščionims šis šventyklos paradigmos (pavyzdžio, modelio, principo) pasikeitimas buvo nepaprastai įtikinantis. Šventykla judėjiškame mąstyme užėmė svarbiausią vietą. Visada tai siejosi su išorine, rankomis statyta palapine ar iš akmenų sumūryta šventykla. Net ir po Jėzaus prisikėlimo didelė žydų tautos dalis vis tebetarnavo „palapinei", arba žemiškai šventyklai (Hbr 13, 10). Tuo tarpu Jėzaus apaštalų ir pirmųjų mokinių pasaulėžiūroje vyko milžiniški „tektoniniai" poslinkiai - senoji šventykla sugriuvo ir iškilo naujoji, Kristaus kūno šventykla (Jn 2, 21). Naujojo Testamento autoriai labai plačiai naudoja šią šventyklos metaforą, ypač kalbėdami apie bažnyčią, tolimesnę šios šventyklos statybą ir jos pripildymą Šventąja Dvasia. Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs! (1 Kor 3, 16-17). Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19-22), - moko apaštalas Paulius.
Dar daugiau spalvų šiai šventyklos metaforai suteikia apaštalas Petras, kviesdamas „gyvuosius akmenis" (tikinčiuosius) dvasinei kunigystei. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2, 4-5). Toliau apaštalas pastebi, kad yra ir nepaklūstančių šiam Dievo sumanymui, atmetančių Jėzų, šį kertinį akmenį. Jiems jis tampa suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Taigi, „įtampa" išlieka. <...> Iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama. Todėl gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės (žr. Hbr 12, 27-28). Šią malonę - nepelnytas dangiškas dovanas, Šventąją Dvasią - gauname iš Jėzaus, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Jo kūne gyvena visa Dievybės pilnatvė (Kol 2, 9).
Kaip Senojo Testamento laikais Dievo šlovė pripildė palapinę (Iš 40, 34-35) ir šventyklą (1 Kar 8, 10-11), taip ir Kristus pripildo savąją kūno šventyklą, bažnyčią (žr. Ef 1, 23). Anuomet Dievo tarnai negalėjo pasilikti tame Artume, tačiau Dievo vaikai su Juo pasilieka per amžius. Tikėtina, kad šventyklą pripildančios Dievo pilnatvės regėjimo persmelkta ir apaštalo Pauliaus malda už tikinčiuosius: <...> kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis (plg. Ez 40-41, Apr 21, 15-17) ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti (plg. Ez 43, 1-5; 47, 1-12; Apr 22, 1-2) visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 17-20).
Atnaujinto pasaulio vizija
Kristaus prisikėlimo šviesoje atsiveria ne tik naujo gyvenimo ir sielos išgelbėjimo malonė, bet ir atnaujintos, šlovingos kūrinijos vizija (Hab 2, 14; Iz 11, 9). Neretai manoma, kad Dievas šį pasaulį sunaikins, nes dabartiniai dangūs ir žemė <...> palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai (2 Pt 3, 7). Kadangi visa suirs ir sudegs, pasak Petro, laukiame naujo (gr. kainos) dangaus ir naujos (gr. kainos) žemės (2 Pt 3, 10-12). Tačiau kitur jis sako, kad Jėzų Kristų turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. (Apd 3, 21). Taip šią tiesą suprato ir XVI a. Reformacijos tėvai: „Jis sudegins senąjį pasaulį ugnimi ir liepsna, kad jį apvalytų" (Belgiškasis išpažinimas, 37 skyrius). Taigi, pasaulis bus apvalytas teismo ugnimi. Tačiau atgims naujas ne savo atsiradimu (gr. neos), bet prigimtimi (gr. kainos). Kaip su kūnų prisikėlimu, taip ir su pasauliu - tai nebus kiti kūnai ir kita kūrinija (atsiradimo prasme), bet tie patys kūnai ir ta pati kūrinija, tačiau nauji prigimtimi ir šlove.
Todėl kūrinija laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs, o ji, išlaisvinta iš suirimo vergijos, įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 19-22). Viešpats pastatys savo „palapinę" (gr. skene) ir pasaulis prisipildys Viešpaties pažinimo, kad laikų pilnatvei atėjus suvienytų Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje (Ef 1, 10). Todėl švęskime Velykas turėdami ne praeinančio, o ateinančio gyvenimo viltį. Te mūsų akys neužkliūna vien už praeinančių dalykų ir šešėlių, te žemiškos šventyklos nepakeičia dangiškosios, Kristaus. Tegaivina ir drąsina ši dangiškos, amžinosios Dievo šventyklos vizija dar uoliau darbuotis dėl Jo karalystės. Mūsų Viešpatie, ateik!
Mūsų Viešpatie, ateik!
_64x64_9de.jpg)
