Vadovo sėkmė gali būti matuojama ir pagal tai, ko pasiekė jo sekėjai. Svarbus uždavinys vadovui - suburti komandą. Biblijoje akcentuojamas būtent patarnaujantis vadovavimas, kuriam būdinga ne tik pačiam eiti priekyje, bet ir žiūrėti, kad kiti sektų, pastebėti kituose esančias dovanas. Kiekvienas vadovas šiame darbe susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas jų - iškylantys konfliktai. Būtent tokiose situacijose pasireiškia vadovavimo gabumai: sugebėjimas tuos konfliktus valdyti.
Galime teigti, kad vadovas yra tas, kuris plačiai mato, turi viziją. Vienas iš tokių Biblijoje aprašytų vadovų yra Nehemijas, kuris prašė karaliaus labai konkretaus ir aiškaus dalyko - leisti vykti į tėvų kapų miestą, kad galėtų jį atstatyti (Neh 1, 4; 2, 5).
Nehemijas - nuo vyno pilstytojo iki vadovo
Ką mes žinome apie Nehemiją? Koks jo charakteris? Kokius tikslus sau kėlė Nehemijas, kaip vadovas? Koks buvo jo vadovavimas? Į šiuos ir kitus klausimus ir pabandysiu atsakyti šiame straipsnyje.
Nehemijas tarnavo karaliaus vyno pilstytoju sostinėje Sūzuose, Persijos karaliaus Artakserkso dvare 464-424 m. pr. Kr. (Neh 1, 1. 11). Į Judą jau buvo grįžusi pirmoji tremtinių „banga“ su Zorobabeliu bei kunigu Ezra. Šventykla buvo atstatyta, tačiau Jeruzalės miesto sienos dar buvo sugriautos. Nehemijas, išgirdęs, kad tremties išvengę jo tautiečiai gyvena dideliame varge ir yra niekinami, kad Jeruzalės sienos sugriautos ir vartai sudeginti, verkė ir liūdėjo ištisas dienas, pasninkavo ir meldėsi prieš dangaus Dievą (Neh 1, 3-4). Nors pats tuo metu tarnavo karaliaus dvare, jis neliko abejingas savo tautos kančiai. Jis meldė Dievą, kad atleistų jo tautos nuodėmes, išdrįso prašyti karaliaus leidimo vykti į Jeruzalę, kad galėtų atstatyti miestą, kurį 586 m. pr. Kr. sugriovė Nebukadnecaras (Neh 2, 5).
Kitataučių priešiškumas
Gavęs leidimą, Nehemijas atvyksta į Jeruzalę. Sanbalatas iš Horono ir Tobija, tarnas iš Amono, sužinoję, kad atvyko besirūpinąs izraelitų gerove žmogus, buvo labai nepatenkinti (2, 10). Sanbalatas buvo Persijos vietininkas Samarijoje, į šiaurę nuo Judėjos. Antroje Karalių knygoje rašoma, kad Asirijos karalius atkėlė į Samarijos miestus izraelitų vieton žmonių iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato ir Sefarvaimų. Jie įsikūrė Samarijoje ir gyveno jos miestuose. Kiekviena tauta pasidarė savo dievus ir juos garbino. Tačiau jie bijojo ir Viešpaties, Izraelio Dievo (2 Kar 17, 24-33). Taigi, Samarijos gyventojai nepriklausė Izraelio tautai ir buvo susitepę stabų garbinimu.
Tobija iš Amono greičiausiai buvo to krašto vietininkas. Amonas buvo į rytus nuo Judėjos. Amonitai buvo viena iš daugelio aplinkinių tautų, kuri spaudė bei ilgus amžius kariavo su Izraeliu (Ts 10, 11; 11, 4 ir kt.). Tobijo vardas reiškia „Dievas geras“, tai rodo, kad jis gerbė Izraelio Dievą, bijojo Viešpaties, tačiau garbino ir savo tautos dievus.
Kodėl tiems žmonėms nepatiko Nehemijo atvykimas? Tai gali turėti politinių bei religinių priežasčių. Maždaug prieš šimtą metų panašiai nutiko ir kunigui Ezrai, kai atstatinėjo šventyklą. Judo ir Benjamino priešai, išgirdę, kad grįžę tremtiniai stato šventyklą Viešpačiui, Izraelio Dievui, atėjo pas Zorobabelį ir Izraelio šeimų vyresniuosius ir jiems sakė: “Mes norime statyti kartu su jumis, nes mes, kaip ir jūs, ieškome jūsų Dievo ir Jam aukojame nuo Asarhadono, Asirijos karaliaus, kuris mus čia atvedė, laikų”. Zorobabelis, Jozuė ir kiti Izraelio šeimų vyresnieji jiems atsakė: “Netinka jums kartu su mumis statyti namus mūsų Dievui, mes vieni statysime Viešpačiui, Izraelio Dievui, kaip mums įsakė persų karalius Kyras”. Krašto žmonės silpnino Judo žmones ir trukdė jiems statyti (Ezr 4, 1- 4).
Krašto žmonės Nehemijo laiku buvo iš tų pačių aplinkinių tautų, kurias Asirijos karalius atkėlė iš kitų kraštų. Šių tautų valdytojų nepasitenkinimas buvo ne vien politinio pobūdžio. Manau, šio konflikto esmė glūdėjo religinėje nesantaikoje: vienintelį Dievą tikintys izraelitai visuomet buvo papiktinimas aplinkinėms tautoms, kurios garbino daugelį dievų.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad kai tik priešai išgirsdavo apie Dievo darbą (2, 19; 4, 1.7.15; 6, 1.16), tuojau supykdavo, nes jautė konkurenciją. Jie buvo svetimšaliai ir jiems visiškai nerūpėjo Jeruzalės gerovė. Jei kalbėtume apie politiką, buvo netgi geriau, kad Jeruzalė sugriauta, neturi apsaugos ir nekelia grėsmės. Todėl visą laiką jie priešinosi šio miesto stiprinimui.
Nehemijo gebėjimas įkvėpti bei rūpestis žmonėmis
Knygos pradžioje rašoma, kad Nehemijas dar gyvendamas karaliaus rūmuose, iš atvykusių tėvynainių sužino apie varganą žydų padėtį. Tie, kurie išvengė tremties, gyveno dideliame varge ir buvo niekinami, sostinė sugriauta (Neh 1, 3).
Prieš imdamasis atstatymo darbų, Nehemijas iš pradžių pats vienas naktį apžiūrėjo miestą ir niekam neatskleidė savo planų. Tik vėliau jis apibūdino savo tautai varganą Jeruzalės padėtį - miestas be sienų buvo pažemintas, neapsaugotas. Tad Nehemijas nurodo sienų atstatymo tikslą - kad nebūtų mums pažeminimo (2, 17).
Nelengva žmones, gyvenančius skurde, varge, po priespauda, be apsaugos, įkvėpti savarankiškam prasmingam darbui. Iki tol visos jų pastangos greičiausiai buvo nukreiptos tik tam, kad išgyventų. Todėl reikėjo stipraus liudijimo, kad tokie žmonės imtųsi atstatinėti miesto sienas. Nehemijo pasakojimas, kaip Dievo ranka buvo su juo, kaip jis atrado persų karaliaus akyse malonę ir gavo leidimą statyti (2, 18), padrąsino vietinius žydus imtis darbo.
Tačiau jiems pradėjus dirbti, tauta patiria pasipriešinimą - paniekos ir patyčių sulaukia iš aplinkinių tautų gyventojų. Štai čia Nehemijas pasirodo kaip drąsus vadovas ir į panieką atsako tikėjimu, kad Dangaus Dievas duos sėkmę, ir paskelbia, kad tie, kurie tyčiojasi, neturi Jeruzalėje jokios dalies (žr. 2, 19-20).
Nehemijo knygos trečiame skyriuje skaitome apie komandinį darbą, į kurį įsitraukė ir noriai dirbo daugybė žmonių. Atrodytų, viskas klostosi gerai, jei ne Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, kurie išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą (4, 7- 8).
Štai čia vėl matome statybų vadovo Nehemijo sugebėjimą spręsti konfliktines situacijas, priimti tinkamus ir savalaikius sprendimus. Jis nepasidavė provokacijai, neatsakė jiems tuo pačiu, bet meldėsi Dievui, laukė apsaugos ir pagalbos iš Jo. Nehemijas nepasimetė, bet pats tikėjo Dievo pagalba ir stiprino tautiečius, drąsino pasitikėti Viešpačiu: Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir baisų, ir kovokite už savo brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir savo namus [...] Mūsų Dievas kariaus už mus! (4, 8. 14).
Žydai dirbo sunkiomis sąlygomis, o naktį dar ėjo sargybą: Kiekvienas su savo tarnu tegul nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie eitų sargybą, o dieną dirbtų. Nei aš pats, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, lydėję mane, nenusivilkdavo savo drabužių; nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti (4, 16-17).
Dirbdamas prie miesto sienų atstatymo, Nehemijas susidūrė ne tik su išorinėmis problemomis, bet ir vidinėmis, kėlusiomis pavojų atstatymo darbui, nes kilo didelis žmonių ir jų moterų šauksmas prieš savo brolius žydus (5, 1). Neturtingos šeimos, norėdamos nusipirkti grūdų, užstatydavo savo laukus, vynuogynus arba skolindavosi pinigų. Už tai kilmingieji, viršininkai ėmė iš savo brolių palūkanas. Dėl tokio jų elgesio daugelis žydų nuskurdo ir parsidavė į vergiją. Nehemijas, tai sužinojęs, sudraudžia išnaudotojus dėl tokio elgesio: Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti? (5, 9). Šie žodžiai mums pasako, kad Nehemijas buvo dievobaimingas vadovas. Dar Mozės Įstatyme buvo pasakyta: Neimk iš savo brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį nors kitą daiktą. Iš svetimo gali imti. Broliui gi skolink be palūkanų, kad Viešpats, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose žemėje, kurios eini paveldėti (Įst 23, 19-20; Kun 25, 35-37). Iš tokio kilmingųjų elgesio galima spręsti ir apie jų dvasinę būklę - jie nesilaikė Mozės įstatymo, ir Nehemijas aiškiai įvardija jų problemą - Dievo baimės stoką.
Konflikto kulminacija (6, 1-14)
Net 5 kartus priešai kvietė Nehemiją susitikti su jais pasitarti. Kadangi Nehemijas turėjo aiškią viziją ir jos siekė, priešai jam visokiais būdais bandė sutrukdyti ir neleisti, kad Nehemijo regėjimas išsipildytų. Jis trumpai, bet aiškiai priešams atsako: Dirbu didelį darbą ir negaliu ateiti. Darbas susitrukdytų, jei eičiau pas jus, palikdamas jį (6, 3). Priešai papirko net kai kuriuos žydus, kad įbaugintų jų vadovą, pasitelkė net netikrus pranašus. Ir čia atsiskleidžia Nehemijui Dievo dovanotas įžvalgumas - jis suprato, kad tie žmonės, netikri pranašai, nėra Dievo siųsti ir nepasidavė jų bauginimams.
Taip, patiriant įvairius sunkumus, darbas pagaliau buvo užbaigtas: Jeruzalės miesto sienos buvo atstatytos per 52 dienas. Nehemijo vizija išsipildė, savo tikslą jis pasiekė.
Kap matėme, vadovaudamas atstatymo darbui Nehemijas susidūrė su įvairiais iššūkiais: visą laiką patyrė trukdymų iš kaimynų, niekinimą, pašaipas, nuovargį, įtampą, išdavystę, pavojus - taigi susidūrė tiek su išorinėmis, tiek su vidinėmis problemomis. Mano manymu, visus šiuos sunkumus įveikti jam padėjo tai, kad jis turėjo aiškią viziją ir pasitikėjo Dievu.
Gero vadovo savybės
Vadovaudamas atstatymo darbams Nehemijas parodė gero vadovo savybes. Jis turėjo konkretų tikslą - atstatyti sugriautas Jeruzalės miesto sienas, ir visa širdimi buvo atsidavęs šiam darbui: žodžiais, darbais, visu savo gyvenimu.
Remdamasis Nehemijo istorija norėčiau pateikti keletą apibendrinimų:
1. Geras vadovas geba žmones motyvuoti. Atvykęs į Jeruzalę Nehemijas įvertino miesto padėtį: matė žmones gyvenančius varge, jų dvasinę būklę: neturtingi, gyveno baimėje, buvo niekinami. Tokius žmones nelengva įkvėpti darbui. Visgi Nehemijas sugebėjo tai padaryti.
2. Nehemijas sugebėjo pristatyti gautą viziją: Ir papasakojau jiems, kaip mano Dievo ranka buvo su manimi; taip pat papasakojau, ką karalius man kalbėjo. Jie sakė: “Pakilkime ir statykime”. Taip jie sutvirtino savo rankas geram darbui (Neh 2, 17-18). Jis ragino, kalbino, motyvavo, drąsino. Manau, kad geri vadovai geba perduoti regėjimą ir uždegti jo siekti kitus.
3. Dirbant vadovo darbą, konfliktai yra neišvengiami. Geras vadovas geba juos valdyti. Nehemijas puikiai suvaldė konfliktines situacijas - nepasidavė provokacijoms, žinojo savo tikslą ir kryptingai jo siekė. Buvo įžvalgus, apdairus bei provokacijų metu santūrus. Reikiamu metu parodė drąsą - kovojo ne tik už save, bet ir už kitus. Apgynė vargšus nuo jų tautiečių išnaudojimo.
4. Nehemijas buvo ir geras strategas - tinkamai panaudojo turimus resursus: tiek gautą materialią pagalbą iš persų karaliaus (2, 8), tiek vietinių gyventojų fizinį darbą, tiek jų aukas. Jis pasiekė savo viziją su tuo, ką turėjo. Sugebėjo taip organizuoti ir struktūrizuoti darbą, kad atstatė Jeruzalės sienas per 52 dienas.
5. Svarbiausia, Nehemijas buvo dievotas vadovas, jo gyvenimas su Dievu yra mums geras pavyzdys. Nehemijas pademonstravo dieviškas charakterio savybes: apgina skriaudžiamus vargšus, pats aukojasi, dirba kartu su tautiečiais, nereikalauja sau išskirtinių valdytojo teisių, teisingas, nešališkas, nepataikauja vietiniams kilmingiesiems ir viršininkams, kurie išnaudoja saviškius, bet juos sudraudžia, ragindamas bijoti Dievo ir daugiau taip nesielgti. Sunkumų metu vadovas meldėsi Dievui, prašė Jo pagalbos ir apsaugos. Turėjo tyrą sąžinę tiek prieš Dievą, tiek prieš žmones.
6. Šiame darbe Nehemijas sulaukė materialios pagalbos iš karaliaus, todėl, manau, buvo atskaitingas Babilono karaliui Artakserksui ne tik už tai, kur padėjo visas medžiagas, bet ir kaip visus tuos dvylika metų valdė Judo kraštą (5, 14; 13, 6). Dažnai vadovas nėra niekam atskaitingas, nes užima aukščiausiąją poziciją, tačiau kiekvienas dvasinis vadovas turi suvokti, kad yra atsakingas prieš Dievą. Nehemijas suvokė savo atsakomybę prieš Dievą, todėl meldė Viešpaties prisiminti visa gera, ką jis buvo nuveikęs Dievo tautos labui: Mano Dieve, atsimink mane mano labui (13, 31).
7. Vadovai susiduria su įvairiomis pagundomis: piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi bei valdžia, godumu pinigams, kūno geismais, iškreipti teisingumą ir kt. Nehemijas galėjo naudotis savo valdininko padėtimi, tačiau iš aprašytos istorijos matyti, kad jis atsisakė valdininko duonos, ir gyveno kaip visi dirbantieji, nereikalaudamas sau jokių privilegijų. Jis nespaudė ir neišnaudojo žmonių, jų nevertė, bet stengėsi įkvėpti ir pats savo gyvenimu rodyti pavyzdį.
Pabaigai noriu pridurti, kad vadovavimas yra tarnavimas - rūpinimasis tuo, kad pasiektum tikslus, kuriuos išsikėlei sau ir komandai. Geras vadovas ne tik kitus skatina prisidėti, bet ir pats daug dirba. Dievobaimingam vadovui rūpi ne jo paties gerovė, bet kad Dievas būtų pašlovintas per bendrą darbą.
_64x64_9de.jpg)
