Nenuvertink mano Jėzaus

Vienos krikščioniškos dainos priedainis skamba taip:
Niekada nenuvertink mano Jėzaus.
Tu sakai, kad nėra jokios vilties, bet, manau, kad klysti.
Niekada nenuvertink mano Jėzaus.
Kai pasaulis aplinkui grius, Jis bus galingas, Jis bus galingas.

Žodžiai paprasti, muzika - taip pat, bet jaunai širdžiai įtaigūs (išgirdau ją iš savo sūnaus), perteikiantys ryžtą vertinti tai, kas brangiausia, - tikėjimą. Tikėjimas mus paskatina ateiti  į krikščionišką bendruomenę, tačiau sykiu yra ir labai asmeniškas, intymus, nes per Jėzaus malonės artumą kiekvienas pasijaučia persmelktas Dievo šviesos. Tai lobis, brangiausias sielos turtas. Asmeninis Dievo patyrimas, ko gero, viena iš svarbiausių krikščioniško tikėjimo statinio pagrindinių sienų, laikančių mūsų įsitikinimų konstrukcijas, padedančių išstovėti sunkiu metu.

Tikrumas, nuojauta, džiaugsmas ir ramybė

Krikščioniškos minties istorija liudija, kad tikėjimo nevalia atsieti nuo asmeninio Dievo patyrimo tiek istoriškai - Naujajame Testamente, tiek nevertinti kaip epistemologiškai teisėto tikrovės pažinimo būdo (mūsų asmeninė patirtis). Skeptikai reikalauja, kad krikščionys samprotavimais įrodytų savo tikėjimą, darydami išankstinę prielaidą, jog Dievo atžvilgiu (dažniausiai kalbama tik apie Dievo idėją ar koncepciją) empiriniai įrodymai netinka. Bet kodėl gi ne? Tokia nuostata būtų visiškai nesuprantama pirmiesiems Jėzaus prisikėlimo liudytojams Naujajame Testamente - pavyzdžiui, Tomui, iš pradžių tikėjusiam tik tuo, ką mato ir gali paliesti (Jn 21, 25), apaštalams, kurie po Prisikėlimo bendravo su Jėzumi ir lietė Jį rankomis (1 Jn 1, 1; Apd 10, 41) ir Dievo regėjimus bei Dvasios jėgą patyrusiems pranašams ir kitiems šventiesiems. Negali sakyti, kad kažko nebuvo, jei tai buvo - faktai ir patirtis kiekvienam svarbūs. Ir šiais laikais (bent jau mano žiniomis) mažai kas tiki Dievą vien dėl to, kad kažkas kažką įrodė. Didžioji dalis krikščionių paliudytų apie asmenišką, realią ir gyvenimo kryptį pakeitusią autentišką patirtį su Dievu. Gyveni, nes gimei, o tiki, nes sutikai Kristų. Tikėjimo tiesos, argumentai, paaiškinimai ir kritika visada netoliese - tai reikalinga, tačiau dažniausiai arba kažkiek skuba, arba šiek tiek vėluoja. Anot Paskalio, širdis turi savo priežasčių tikėti, kurių nežino protas. Širdimi tikima (Rom 10, 10). Krikščionybė, manding, yra ne tik „geriausia filosofija“, kaip kad mokė II a. apologetas Justinas Kankinys. Krikščionys, nors ir filosofuoja (kartais labai vykusiai), vis dėlto tiki ne įrodyta dievo idėja, - tai Pascalis pavadino „filosofų dievu“, - bet amžinai gyvą, per istoriją apsireiškiantį Dievą Jėzų Kristų. Jis žino, kaip prakalbinti žmogų.

Apie galimybę prasilenkti su Dievu, apsiribojant vien filosofinio pobūdžio samprotavimais, įspėjo mano jau minėtas XVII a. prancūzų mokslininkas ir mąstytojas Blezas Paskalis (1623-1662). Jis buvo įsitikinęs, kad svarbiausios krikščionybės tiesos negali būti įrodytos protu, nors tai ir nereiškia, kad tikėjimas yra iracionalus. Argi savo intelekto ribas žmonija suvokia ne protu? Jo manymu, atsiliepti Kristui yra pats racionaliausias sprendimas, koks tik gali būti. Kita vertus, Pascalis įsitikinęs, jog krikščionių Dievas nėra „vien matematinės tiesos ir elementų tvarkos autorius“, kaip įrodinėjo praeities ir moderniųjų laikų filosofai („tai pagonių ir epikūrininkų požiūris“) (Mintys, 167 p.). Kokia nauda žmogui žinoti, kad „Būtinoji Esybė“ tikrai egzistuoja? Kas mums iš to? Ar mes jai rūpime? Ar Būtinosios Esybės „teoremos“ įrodymas sušildys sielą? Pascalis rinkosi kitokį kelią. Jam tikrasis Dievas - tai Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, apsireiškęs konkretiems žmonėms konkrečiu istoriniu laiku, svarbiausia - Jėzuje Kristuje, galiausiai - ir jam pačiam. Po Pascalio mirties jo drabužyje rastas pergamentas (dar kartais vadinamas memorialu, t. y. priminimu) atskleidžia, kad jo autorius vėlyvą 1654 metų lapkričio 23-iosios vakarą patyrė stiprų dvasinį išgyvenimą. Gyvojo Dievo Dvasia užliejo šio žmogaus širdį dangiška šviesa ir malone. Štai ką jis užrašė (pateikiu sutrumpintai):

Ugnis. Abraomo Dievas. Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių.
Tikrumas. Tikrumas. Nuojauta. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas [...]
Užmirštas pasaulis ir visa kita, išskyrus Dievą.
Jis randamas tik Evangelijos mokomais keliais.
Žmogaus sielos didybė.
Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o aš Tave pažinau.
Džiaugsmas. Džiaugsmas. Džiaugsmas. Džiaugsmo ašaros [...]
Amžinas gyvenimas - tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį
Dievo ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).
Jėzus Kristus.
Jėzus Kristus [...]
Visiškas ir mielas išsižadėjimas.
Visiškas atsidavimas Jėzui Kristui ir savo dvasios vadui.
Amžinas džiaugsmas dėl vienos pratybų dienos žemėje. (Mintys, 9 p.)

Ši dvasinė patirtis vėliau skatino Paskalį rašyti, kad krikščionių Dievas yra „meilės ir paguodos Dievas, pripildantis sielą ir širdį tų, kuriuos Jis užvaldęs, priverčiantis juos savo pačių viduje pajusti skurdą ir Jo begalinį gailestingumą“. Tai Dievas, „susijungiantis su žmogaus sielos gelmėmis, pripildantis jas nuolankumo, džiaugsmo, pasitikėjimo ir meilės, darantis juos nepajėgius siekti kito tikslo, išskyrus Jį Patį“ (Mintys, 167 p.). Paskalio Dievas yra Kūrėjas, užpildantis Jo kūrinių esybėje atsivėrusią tuštumą, kurią S. C. Lewis vėliau pavadino „Dievo formos skyle kiekvieno žmogaus širdyje“. Kas ją užpildys, jei ne Jis pats?

Mano Viešpats ir mano Dievas

Kad ir kiek pavyzdžių apie asmeninio tikėjimo svarbą pasitelktume iš krikščionybės istorijos, pačius iškalbingiausius liudijimus rasime Šventajame Rašte. Evangelijoje pagal Joną pateikta įkvepianti bendryste su Jėzumi paremto ir bręstančio tikėjimo panorama. Kaip žinome, Jonas pradeda pasakojimą apie Jėzų „tarsi iš kosmoso“:
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 1-3).

Ir žemė su visa kūrinija, ir saulė, ir žvaigždynai, galaktikos ir besiplečianti Visata, ir neregimas angelų pasaulis - visa atsirado per Žodį. Pasijuntame tokie maži ir nereikšmingi... Tačiau Jonas skelbia neįtikėtiną žinią, jog Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Dievas priartėja Kristuje:
Nesakyk savo širdyje: „Kas įžengs į dangų?“ - tai yra Kristaus atsivesti; [...] „Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdyje“ - tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (Rom 10, 6. 8-9).

To paties siekia ir Evangelijos pagal Joną autorius - kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 31).

Tačiau kai Žodis - Kristus - priartėja, širdys Jam atsiveria ne iš karto. Skaitydami Jono evangeliją pastebime, kaip „kosminis“ Žodis (Jn 1, 1) tampa atskirų žmonių asmeniškai išpažįstamu Viešpačiu (Jn 20, 28). Evangelijos pradžioje mokiniai mato stebuklus (vandens pavertimas vynu Galilėjos Kanoje), Jo šlovę ir įtiki (Jn 2, 11), o per Paschą Jeruzalėje įtiki daugelis, matydami Jo daromus ženklus (Jn 2, 23). Tačiau kitoje eilutėje pasakyta, jog Jėzus, gerai visus pažinodamas, jais nepasitikėjo (24). Tikėjimas „dėl ženklų“ patraukia dėmesį, tačiau dar nėra asmeninis,  kaip ir pamąstymai apie Dievą ar krikščionybės tiesų žinojimas dar negarantuoja, kad Jėzus yra asmeninis Viešpats ir Išganytojas. Tai paaiškėja vėliau, kai dalis sekėjų nuo Jėzaus atsitraukia (Jn 6, 66) arba laikosi atokiau, nes žmonių šlovę brangina labiau už Dievo šlovę (Jn 12, 43). Tačiau kai kurių, pavyzdžiui, žydų vyresniojo Nikodemo, tikėjimas auga: iš pradžių jis taip pat tiki „dėl ženklų“ ir slapstydamasis Jėzų aplanko nakčia (Jn 3, 2), vėliau išdrįsta Jį užtarti priešiškos žydų vyresnybės akivaizdoje (Jn 7, 50-51), o galiausiai kartu su Juozapu iš Arimatėjos ateina prie Kryžiaus nuimti Jėzaus kūno ir Jį palaidoti (Jn 19, 38-42). Manau, kad tai byloja apie asmenišką Nikodemo santykį į Jėzų, nes mirtis visada yra kieno nors, asmeniška. Panašų asmeninį ryšį su Jėzumi atskleidžia ir Marijos Magdalietės, trokštančios pasiimti Jėzaus kūną (Jn 20, 14-15), paveikslas. Jėzus jai liepia perduoti žinią broliams, jog žengiąs pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą (Jn 20, 17). Atkreipkime dėmesį, kad tiek šioje vietoje, tiek paskutiniuose Jono evangelijos puslapiuose labai daug asmeninių įvardžių. Ypač ryškus pavyzdys Tomo, iš pradžių nesuprantančio, kaip sekti paskui Jėzų (Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią? (Jn 14, 5), o po Prisikėlimo reikalaujančio įrodymų, kad Jėzus tikrai gyvas (Jn 20, 24-25). Užuot priekaištavęs dėl tokio netikėjimo, lygiai po savaitės Jėzus kreipiasi į šį mokinį ir ragina įsitikinti. Tomas atsiveria, patiki ir išpažįsta: Mano Viešpats ir mano Dievas!

Prisiminkime dar du mokinius, kurie užmezgė ir puoselėjo asmeniškus ryšius su Viešpačiu - apaštalą Petrą ir Joną, evangelijos autorių. Jonas tris kartus save pamini kaip mokinį, per Vakarienę prisiglaudusį prie Jėzaus krūtinės (Jn 13, 23. 25; Jn 21, 20). Apaštalo Petro asmeninis santykis su Jėzumi irgi simboliškai išreiškiamas skaičiumi 3 (Gal tai sutapimas?). Dar iki suėmimo Jėzus įspėja Petrą, kad, nepaisant pastarojo pasitikėjimo savimi, šis tris kartus Jo išsiginsiąs. Kaip žinome, taip ir atsitiko, o po Prisikėlimo Petrą vis dar slėgė skaudus išsigynimo išgyvenimas. Paskutinis Evangelijos pagal Joną skyrius tarsi specialiai skirtas Petrui: supratęs, kad ant ežero kranto jų laukia Jėzus, jis šoka iš valties ir pirmas skuba prie Viešpaties. Po pusryčių Jėzus tris kartus paklausia Petro to paties dalyko: Simonai, ar myli mane? Petras atsako, kad myli, ir praeities klaidų bei nuodėmių šešėlis nuslenka į šalį. Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu (Jn 21, 17).
 
Apaštalo Petro istorija primena, kad Dievas priima mus ne neklystančius, bet tokius, kokie esame, - paprastus, netobulus, silpnus, bet Jį mylinčius. Kiekvienas pažeidžiamas, tačiau, kaip ir pats Jėzus, anot vieno autoriaus, yra sužeistas gydytojas, taip ir mes, nors ir silpni ir klumpantys, esame Jam reikalingi. Ir nors Dievas atsiveria ir bendrauja su mumis asmeniškai, Jis lieka neaprėpiamas ir neapribotas Jo kūriniams duotu pažinimu. „Tu esi kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta“ (Anzelmas, Proslogijonas, II). Viešpaties nesutalpina dangūs - besiplečianti Visata - juolab nesutalpins nei mūsų širdis, nei protas.

Niekada nenuvertink mano Jėzaus.