Nepasiduok!

 Beskaitant pranašo Izaijo knygą tarsi pamačiau tai, kas šiandien vyksta visoje žemėje: Žemė liūdi ir nyksta, pasaulis visiškai sumenkėjo ir nyksta; žemės išdidieji nusilpsta. Žemė suteršta jos gyventojų, nes jie nesilaikė įstatymų, iškreipė teisingumą ir sulaužė amžinąją sandorą. Todėl prakeikimas ryja žemę ir naikina jos gyventojus [...] žemės pamatai dreba. Žemė draskyte draskoma, trinte trinama, kratyte kratoma. Žemė svyruote svyruos kaip girtas, siūbuos kaip palapinė. Ją slėgs jos nusikaltimas, ji grius ir nebeatsikels. Tą dieną Viešpats baus dangaus kareiviją aukštybėse ir žemės karalius žemėje. Jie bus surinkti kaip belaisviai į duobę ir užrakinti (Iz 24, 4–6, 19–22). Pranašas tarsi matė prieš daugelį metų tai, kas bus žemėje mūsų laikais.
 Mes, krikščionys, esame visų šių įvykių apsupty. Bažnyčios ir krikščionys tarsi įvesti į dvasinę dykumą – išgyvename atskirtį, bendrystės stoką. Bet mūsų dykumos ne tam, kad numirtume kartu su „žemės gyventojais“, ne tam, kad bijotume kaip pasaulis, bet kad gyventume, pereitume ir stiprintume tuos, kurie iš mūsų brolių šiandien nusilpo, gyvena baimėje, atskirtyje ar yra prie „dvasinės mirties slenksčio“. Viešpats stebi, ką mes veikiame: ar drebame drauge su „žemės gyventojais“, ar ieškome Dievo artumos, „kasame šulinius“, kurie tarsi užverčiami, kad bažnyčia negertų „gyvojo vandens“.  
 Išgyvendami dvasinę dykumą mes pašaukti semtis stiprybės ir atrasti naujų tikslų savo gyvenime, tarnystėje. „Vienas dažniausių dvasinės dykumo
požymių yra užsidegimo prigesimas arba visiškas atvėsimas, kai nelieka jėgų nei noro įgyvendinti pašaukimą ar net puoselėti ryšį su Dievu, “[1] – sako Džonas Beveris. Galbūt kai kurie iš mūsų šiandien taip jaučiasi? Jei tai tu, žinok, kad esi savo „dykumoje“, kuri skirta ne pražūčiai, bet gyvenimui. Nes Tas, kuris už tave mirė ant kryžiaus, pripildo tave jėgų atrasti Jame stiprybės ir surasti „gyvojo vandens versmes“.

  Man pačiam teko išgyventi tokį ilgą savo „dykumos“ laikotarpį. Kodėl toje dykumoje buvo taip sunku? Nes akys nukrypsta į tai, kas vyksta aplinkui. Sunku, kai mūsų akys žvelgia į įvykius, aplinkybes ir žemiško gyvenimo siekinius. Pasaulio kunigaikščio tikslas – ne tik platinti ligas, drebinti šią žemę, bet, drebinant žemės pamatus ir žemės gyventojus, sugriauti kiekvieno tikinčiojo gyvenimą, užgesinti troškimą tarnauti Kristui ir pražudyti Viešpaties pašauktus tarnus. Noriu pabrėžti – pašauktus, užsidegusius atvėsinti, atimti jėgas ir svarbiausia norą atlikti pašaukimą.

  Gyvenimas nestovi vietoje, neturime gyventi baime dėl ateities, nes Dievas kviečia žvelgti į ateitį su tikėjimu, jog Jo pašaukti žmonės matys Jo pažadų išsipildymą. Pranašas Izaijas toliau rašo: Viešpatie, Tu esi mano Dievas, aš aukštinsiu Tave ir girsiu Tavo vardą, nes Tu padarei nuostabių dalykų, ištikimai įvykdei, ką seniai buvai pažadėjęs (Iz 25, 1). Šis Dievo pašauktas vyras savo gyvenime išgyveno ne vieną dykumą. Gyvenimas žemėje jo tarnavimo metu buvo nelengvas. Kur jis atrasdavo atgaivą? Savo Dievo akivaizdoje. Šis pranašas kalba daug paslaptingų dalykų, bet jo žodžiuose yra daug paguodos ir stiprybės kiekvienam, kuris žvelgia į Dievo žodį su trokštančia bei laukiančia atsakymų širdimi.

Jis sunaikins mirtį amžiams. Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras ir pašalins panieką nuo savo tautos visoje žemėje, nes taip pasakė Viešpats. Tuomet jie sakys: „Štai Jis, mūsų Dievas; mes laukėme Jo, ir Jis išgelbės mus. Jis yra Viešpats, kurio laukėme; džiaukimės ir džiūgaukime dėl Jo išgelbėjimo!“ (Iz 25, 8–9). Viešpats tau padės per savo žodį. Kaip Jis guodė ir stiprino Izaiją, taip sustiprins ir mus, Jo pašauktus, turinčius pažadus Jo žodyje – gyvenimo šaltinyje, kuris paruoštas kiekvienam, einančiam per dykumą.

  Viešpats Dievas yra su mumis, tad likime stiprūs Jame. Nepasiduokime, kai žemė drebinama ir karštis sekina einant per dykumą, bet raskime atgaivą Dieve, kuris žada: Aš atidarysiu upelius ant kalvų ir šaltinius slėniuose; dykumą paversiu ežerais ir išdžiūvusią žemę – vandens versmėmis“ (Iz 41, 18). Laukime Jo! Visagalis Dievas yra mūsų Dievas.

Tai Viešpaties pažadas, tikėkime Juo!

 

[1] „Dieve, kur Tu?“ 2020 Messenger Internacional John Bevere p. 148

 

 

Bendrinti: