Šiomis dienomis Europoje vyksta karas – Rusija užpuolė nepriklausomą Ukrainos valstybę. Karo baisumai, sugriauti namai, bėgantys žmonės, skausmas, ašaros, nerimas, panika tapo kasdieninė palydovė. Kaip išgyventi naujoje realybėje kalbamės su Kuršėnų bažnyčios pastoriumi Romu Tuominiu.
Jau ne pirma diena vyksta karas mūsų kaimynystėje – Ukrainoje. Visiems skaudu matyti tai, kas vyksta, žmonėms neramu. Kaip jūs, kaip dvasininkas, vertinate tai, kas vyksta? Ką šiomis dienomis galėtumėte pasakyti tiek tikintiems, tiek netikintiems?
Šiomis dienomis vyksta dideli geopolitiniai lūžiai – dauguma žmonių nesitikėjo, kad kils karas, Vakarų pasaulis sukrėstas. Matome, kad agresorius tam nuosekliai ruošėsi. Matant tai, kas vyksta, natūralu, kad kyla nerimas. Kiekvienas žmogus išgyvena stresą.
Įprastomis gyvenimo sąlygomis žmonės susiduria su kasdieniais iššūkiais, patiria įvairių įtampų, kurios turi savo diapazoną: nuo laimės ir sėkmės iki liūdesio ir streso. Prie kasdienės įtampos žmogus įpranta ir sako, kad gyvena laimingai. Tai tampa įprasta gyvenimo rutina. Bet kai įvyksta didesnio masto sukrėtimai, ypač karas, tai viršija žmogaus toleruojamą streso lygį, jis negali prie šito greitai įprasti.
Jei žmogus tiki Dievu, jis turi tvirtą atramą – Dievą kaip savo Gelbėtoją, kuris jau laimėjo Didžiąją Pergalę. Tikintis žmogus, krikščionis, tiki šia Kristaus pergale ant kryžiaus, tad ar mirtų natūralia mirtimi, ar žūtų kare, jis turi amžinąjį gyvenimą. Ši viltis lemia kitokią reakciją į tai, kas vyksta aplinkui – teikia sielai ramybę. Netikinčiam žmogui tokias situacijas išgyventi kur kas sunkiau – jis stengiasi pasikliauti savimi, savo žiniomis, tuo, ką reikia daryti karo sąlygomis, ir savo šalies armija. Žinoma, pasiruošimas ir žinios labai reikalingi, tai neprieštarauja pasitikėjimui Dievu. Bet šis pasitikėjimas tokiu laiku tampa dar reikalingesnis, ryškesnis, aiškiau apčiuopiamas širdimi ir siela.
Visi stebime įvykius Ukrainoje, kurie jaudina iki skausmo ir ašarų. Kaip nugalėti nerimą, mąstant apie karą Ukrainoje, Lietuvos ir savo ateitį?
Manau, kad iki galo nugalėti nerimo nepavyks. Nerimas ir baimė – natūrali mūsų reakcija į pavojų. Jeigu karo metu žmogus nepatirtų jokio jaudulio, streso ar nerimo, vadinasi, turi tam tikrų psichologinių problemų... Nerimas ir baimė yra natūralūs dalykai, kurie mus kreipia ieškoti pagalbos. Tik klausimas – kur mes tos pagalbos ieškome, kur mūsų vertybinėje skalėje yra Dievas kaip tikroji pagalba. Biblija mus moko visus savo rūpesčius pavesti Dievui, kad Jo ramybė padėtų mums išsaugoti blaivų protą (Fil 4, 6–7).
Jei žmogus gyvenime itin akcentuoja savo jausmus ir išgyvenimus, remiasi tos dienos savijauta, jam bus tikrai sunku. Nes vieną dieną jis gali jaustis prislėgtas, o kitą pakylėtas, savijauta gali kisti net kelis kartus per dieną. Disciplinuoti protą ir suvaldyti mintis padeda pasitikėjimas Dievu ir Jo žodžiu. Manau, šiuo neramiu metu būtent tai reikėtų lavinti. Kaip disciplinuojame save mokydamiesi ar dirbdami, lygiai taip pat neramiais laikais reikia disciplinuoti savo mintis.
Lietuvoje yra daug skirtingų vietinių bažnyčių, tuo pačiu daug teologinių krypčių, skirtingų mokymų. Vieni krikščionys labiau akcentuoja jausmus, patyrimus, išgyvenimus, bet man atrodo, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar, tai mažai padeda, atvirkščiai – dar labiau „įsiūbuoja“ žmonių jausmus. Tenka girdėti apie maldas, kai meldžiamasi ne tikint Dievo visagalybe, bet tiesiog šaukiama iš panikos ir pasimetimo. Žmogui gali atrodyti, kad šaukimas atkreips Dievo dėmesį, bet Biblija mus moko, kad Dievas pažvelgia į nuolankią ir nusižeminusią širdį. Dievo žodis moko mus pasitikėti Dievu.
Prisiminkime situaciją, kai Jėzui su mokiniais plaukiant valtimi kilo audra. Jėzus miegojo, o mokiniai bandė kovoti su grėsminga situacija. Šiuo atveju mokiniai galėtų simbolizuoti mūsų jausmus: mūsų pasimetimą, paniką, stresą – kaip mes bandome kovoti su tuo, ką matome ir girdime. O Viešpats toje situacijoje buvo visiškai ramus. Kai mokiniai pradėjo šaukti ir priekaištauti, kad Jėzui nerūpi, jie išgyveno tikrą stebuklą ir naujai pamatė aplinkybes. Mokiniai dar aiškiau suvokė, kad Dievas valdo aplinkybes ir šiuo atveju geriau yra glaustis prie To, kuris žino, ką daryti. Kai esame sutrikę, Jis mums kalba per savo Žodį, primindamas, kad Jis visuomet mumis rūpinasi, Jis visuomet yra mūsų sargas, saugi aukštuma. Šiuo metu patarčiau skaityti psalmes, kuriose yra daugybė padrąsinančių žodžių, užrašytų karo žmogaus – karaliaus Dovydo. Patirdamas įvairiausių karo iššūkių, Jis nuolatos glaudėsi prie Viešpaties. Mums reikėtų daryti tą patį.
Pirma diena, kai išgirdome apie karą Ukrainoje, buvo ypač emocinga. Niekas nesitikėjo karo, todėl buvo tikrai daug emocijų. Tą rytą aš atsiverčiau 27 psalmę ir perskaičiau: Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė – prieš ką man drebėti? [...] Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu. Aš išgyvenau, kad Viešpats pažįsta mane, stebi ir reikiamu metu siunčia savo Žodį kaip pamatą po kojomis, kad galėčiau į jį atsiremti.
Vis dėlto šiandien karas tęsiasi (pokalbis vyko septintą karo Ukrainoje dieną – red. past.), žmonės gal kiek pripranta ir emocijos rimsta, bet žinios iš karo zonos vis tiek labai įtraukia... Mes domimės, skaitome, žiūrime įrašus, atitolstame net nuo kasdienių darbų... Darbuotis tampa sunkiau, nes mintys vis nukrypsta į Ukrainą. Vis dėlto dabar turbūt labai svarbu neapleisti savo kasdienių darbų ir toliau juos dirbti, atlikti savo pareigas gerai, toliau darbuotis tose sferose, už kurias esame atsakingi. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
Žinią apie prasidėjusį karą išgirdau ankstų ketvirtadienio rytą, tarnystės reikalais važiuodamas per Lenkiją į Vokietiją. Stebėjausi matydamas daug Lenkijos karo mašinų vilkstinių, policijos mašinų, važiuojančių grupėmis. Kai išgirdau apie Rusijos pradėtą karą, žinoma, tuo momentu tikrai išgyvenau sukrėtimą, galvojau, kas bus toliau, bet vėliau širdyje ir galvoje viskas vėl lyg sustojo į vietas. Natūralu, jog ištikus dideliam sukrėtimui žmogus laikinai pamiršta viską aplinkui.
Natūrali ir priešinga reakcija. Kai kurie žmonės, gyvenantys toli nuo Ukrainos, nelabai reaguoja į šį karą, kaip ir mes mažiau reaguojame, jei kokie neramumai vyksta Afrikoje ar kur kitur. Ukraina – mums pažįstamas pasaulis, ten turime draugų ir pažįstamų, todėl mes geriau suvokiame šią situaciją. Išgyvenę šį didžiulį sukrėtimą, šiek tiek atsigavę suprantame, kad turime toliau gyventi, dirbti kasdienius darbus, mąstome, kuo galime padėti Ukrainos žmonėms.
Tokie sukrėtimai kviečia mus daug ką permąstyti. Būna taip, kad svarbius sprendimus atidedame ateičiai, bet tokios situacijos, kaip ši, parodo mums, kiek daug laiko kartais skiriame nereikšmingiems dalykams... Tai yra tam tikra vertybių inventorizacija.
Ukrainos žmonės traukiasi iš karo zonos, atvyksta ir į Lietuvą, jiems reikia padėti dabar ir reikės padėti vėliau. Stebiu natūralią žmonių reakciją: daugeliui tai visiškai nauja patirtis, pagauti emocinės bangos kažką, pagal savo nuožiūrą, aukoja ir džiaugiasi, kad daug daiktų surinkta. Manau, daugelis supras, kad vienkartinės aukos nepakaks. Reikės kur kas daugiau: reikės žmonių, kurie paimtų juos už rankos ir padėtų vaikams nueiti į mokyklą, padėtų mokytis kalbos, padėtų įsidarbinti, reikės skirti laiko su jais bendrauti, guosti, nes jie patyrė milžiniškų sukrėtimų. Paprastai taip yra: kai kažką atliekame, paaukojame, dėl to labai džiaugiamės, bet tai vienkartinis išgyvenimas, o toliau laukia visas gyvenimas, kai reikės ir aukotis, ir dirbti, ir tarnauti, sprendžiant įvairius klausimus. Ir tai taps naujos mūsų realybės įprastu gyvenimu.
Jūsų bažnyčia Kuršėnuose yra įkūrusi vaikų dienos centrą, padedate žmonėms, turintiems priklausomybių, tad prisiliečiate ir prie jauno žmogaus gyvenimo pulso. Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris supranta, kad gali būti mobilizacija, kad viskas sustoja?.. O juk jam prieš akis dar visas gyvenimas, jis turi daug planų...
Tai nepaprastas klausimas. Manau, reikėtų pamodeliuoti konkrečią situaciją ir atitinkamus veiksmus. Jeigu kalbame apie tokią gyvenimo realybę, kokia yra dabar, – stebime karą Ukrainoje, bet pas mus ramu, nėra jokių provokacijų ir karo veiksmų Lietuvos teritorijoje, tad jaunas žmogus turėtų šiandien domėtis, kaip jis galėtų ginti savo tėvynę. Jam turėtų rūpėti kraštas, kuriame jis gyvena, iš kurio yra kilęs. Sakyčiau, tokia turėtų būti natūrali jaunuolio laikysena. Kalbu apie sveiką patriotiškumą, domėjimąsi, kuo jis galėtų prisidėti prie šalies gynimo. Iš kitos pusės svarbu neleisti apimti apatijai, mąstant: „Galbūt viskas bus sunaikinta, tad nė neverta nieko daryti. Aš tiesiog pasėdėsiu ir palauksiu...“ Žinoma, galima taip laukti ir 100 metų ir niekada nieko gyvenime nenuveikti... Berods, Martynas Liuteris yra pasakęs: „Jei žinočiau, kad Viešpats grįš rytoj, tai šiandien dar eičiau pasodinti medį.“ Šiuose žodžiuose atskleistas principas: mes nuolatos turime kurti, turime mokytis ir dirbti taip, tarsi viskas būtų gerai ir nebūtų jokių sukrėtimų. Tad jei ne karo sąlygos, ne fronto linija, jauną žmogų paskatinčiau ir paraginčiau ieškoti savo pašaukimo, srities, kurioje jis galėtų dirbti ir būti naudingas visuomenei. Svarbu, kad jaunas žmogus suvoktų, jog jis turi pasirūpinti savimi ir dar padėti kitam. Iš pradžių jaunas žmogus mokosi, paskui dirba, padeda sau, savo artimiesiems ir kitiems, kam reikalinga pagalba, – svarbu jam žvelgti plačiau. Kai žmogus taip galvoja, mažiau vietos lieka baimėms ir destruktyvioms mintims, – jis turi kryptį savo gyvenime. Čia kalbu apie taikos metą: kai girdime apie karus šalia, bet patys to dar nepatiriame.
Jeigu karas prasidėtų ir čia... Aš nesu karo ekspertas ir negaliu duoti tikslių nuorodų, bet kviečiu prisiminti kelis svarbius momentus: Lietuva turi profesionalią kariuomenę, Lietuva priklauso NATO, kurių pajėgos yra įsipareigojusios ginti mūsų valstybę. Jaunas žmogus turėtų įsiklausyti į pateikiamas rekomendacijas, kaip galima ir civiliams priešintis okupantams ir pan.
Mes, vyresnieji, gyvenome militaristinėje valstybėje – Sovietų Sąjungoje iki 1991 metų. Aš pats dar prisimenu karinio parengimo pamokas mokykloje, kai buvome mokomi išardyti ir surinkti automatinius ginklus, iš jų šaudyti ir pan... Todėl jeigu būtų tokia situacija ir reikėtų eiti kovoti, man ir mano kartos žmonėms nebūtų sudėtinga, nes žinome, ką reikėtų daryti. Jauniems žmonėms, kurie su tuo nesusidūrė, nebuvo šauktiniai, yra sudėtingiau. Lietuva nėra tokia šalis kaip Šveicarija ar Izraelis, kur kiekvienas gyventojas yra apmokomas ir žino, ką daryti sudėtingose situacijose. Manyčiau, kad mūsų valstybėje šiuo klausimu yra spragų – jaunas žmogus per mažai yra supažindinamas su tokiais dalykais, tad jaunuoliai – vaikinai ar merginos – patys turėtų ieškoti informacijos, o vyresni turėtų padėti.
Na ir paskutinis klausimas – jūs iki šiol padėjote vargstantiems žmonėms, tad turbūt atsiliepsite ir į karo iššūkius, gal net priimsite pabėgėlių iš Ukrainos. Kokie jūsų bažnyčios ateities planai?
Žinoma, nesame abejingi tam, kas vyksta. Jau yra pirmieji atvykę žmonės, kuriais rūpinamės. Karo pabėgėliai iš Ukrainos – nauja realybė Lietuvoje, ir turime jiems padėti. Tai yra nauja mūsų visuomenės dalis. Mes nežinome, kiek šios pagalbos reikės – laikinai ar ilgesniam laikui. Jeigu karas truks ilgai, dalis žmonių gali likti gyventi Lietuvoje. Bet kiek kalbamės, jie labai myli savo šalį ir daug jų grįš ją atstatyti ir kurti savo gyvenimą. O šiuo metu turime būti gailestingi, nebijoti apsunkinti savo gyvenimo. Taip, tai apsunkina, bet ar mes galime kitaip?
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
