Oazė – atpirktoji krikščionių bendruomenė

Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam, nes kiekvienas neš savo naštą (Gal 6, 25).

Nešti savo naštą

Apaštalas Paulius laiške Galatų bažnyčioms priminė esmines Evangelijos tiesas. Laiško pabaigoje jis pateikia pavyzdžių, kaip teisingai suprasta Kristaus atpirkimo žinia perkeis pavienių žmonių bei bendruomenės gyvenimą.

Paulius moko, kad kiekvienas krikščionis turi būti susirūpinęs nešti savąją naštą. O tai nėra lengvas uždavinys. Žymus XX a. psichologas Alfredas Adleris išvystė teoriją, kad stipriausias žmogaus motyvacijos šaltinis yra menkavertiškumo jausmas. Jis kyla lyginant save su kitais, nes visuomet atrasi protingesnių, gražesnių, jaunesnių, stipresnių ir t. t. Išgyvendamas menkavertiškumą žmogus siekia jį įveikti, todėl yra skatinamas tobulėti ir konkuruoti, siekdamas užsibrėžtų tikslų pasirinktoje gyvenimo srityje. 

Manau, kad A. Adleris gan taikliai nusako žmonių bendrabūvį. Tačiau per Kristų Viešpats mus kviečia nešti savo naštą, nesižvalgant į kitus. Juk vienas neša mažesnę naštą, o kitas žymiai didesnę. Žvalgymasis į kitus gali paskatinti pranašumo ar menkavertiškumo jausmą. Abi šios būsenos yra kraštutinės ir netinkamos Dievo karalystėje.

Viešpats bažnyčioje nori sukurti visai kitą kultūrą (Johnas Stottas ją pavadino kontrkultūra), kurioje santykiai bus grindžiami ne galia, bet meile. Nes savo jėgomis, moralinėmis pastangomis, darbu ar talentais nė vienas negali tapti Dievo karalystės paveldėtoju. Visos žmogiškos pastangos, kad Dievas mus priimtų, yra bergždžios ir bevaisės. Tik per Jėzaus Kristaus kryžių ir suteiktą malonę silpnas, kitais žodžiais tariant, bankrutavęs nusidėjėlis patiria atleidimą, gauna naują tapatybę ir pašaukimą Kristuje, tampa Dievo šeimos dalimi. Todėl apaštalas Paulius moko, kad mes neturime lygiuotis vienas į kitą, nes visi esame „niekas“ (3 eil.). Mes esame dvasiškai bankrutavę ir priimti tik per malonę, Dievo karalystėje visi tokie. Todėl savo naštą turime nešti nesižvalgydami į kitus, nes mes juk nežinome, kiek kiekvienam duota. Mūsų užduotis išsiaiškinti, kas yra duota mums. Tai išsiaiškinę, turime likti ištikimi.

Kaip išsiaiškinti savo dovaną ar naštą, kurią Viešpats mums patikėjo? Paulius kviečia tirti save (4 eil.), arba kitais žodžiais tariant, pažinti save. Tai galime daryti skaitydami Šventąjį Raštą, aktyviai tarnaudami bažnyčioje, bendraudami su krikščioniškos bendruomenės vyresniaisiais bei brandžiais krikščionimis. Mes galime veikti ir kalbėtis apie dovaną, kurią, tikime, Viešpats mums suteikė, ir klausti, kaip tą dovaną mato kiti. Nekopijuokime ir nedarykime to, ką daro kitas, nes taip elgdamiesi vienu atveju būsime apsileidę, o kitu atveju pervargsime ir nusivilsime. Mums gyvybiškai svarbu atrasti savąją dovaną.

Nešti kitų naštas

Mums patikėta našta yra gan didelė ir sunki. Tos užduoties negalime įveikti vieni. Tad krikščionių bendruomenė, pagal Dievo sumanymą, turi būti bendruomenė, kurioje Dievo vaikai rūpinasi vienas kitu ir padeda vienas kitam nešti naštas.

Visi esame silpni, pažeidžiami, dužlūs ir riboti, tačiau Dievas priima ir myli mus. Kadangi Dievas mus visus priima, tikintieji neturėtų baimintis būti atviri ir, pripažinę savo silpnumą, prašyti pagalbos. Patys suvokdami savo silpnumą, jie supranta, jog ir kitiems reikalinga pagalba, todėl atjaučia vienas kitą ir nuoširdžiai rūpinasi. Šventasis Raštas teigia, kad tokiu būdu bus įvykdytas Kristaus įstatymas.

Jo įstatymas yra meilė. Mes negebėjome vykdyti Mozės įstatymo – moralinė našta mums buvo per sunki, mes nepakėlėme šio titaniško svorio. Visi patyrėme dvasinį bankrotą. Tačiau Dievas mus priėmė dėl Jėzaus aukos ant kryžiaus ir uždėjo mums kitą naštą – Kristaus įstatymą. Jis reikalauja, kad mes nuoširdžiai rūpintumės vieni kitais, konkrečiais darbais rodytume meilę tam, kuris yra šalia mūsų.

Tačiau mes esame kaip vienakojis alavinis kareivėlis, kuris nesugeba išlaikyti pusiausvyros ir išstovėti, tad ką jau kalbėti apie naštų savo ar kitų – nešimą. Visgi įsijungę į krikščionių bendruomenę mes laikomės vienas kito ir kaip broliai atsistojame. Taip pasiremdami vieni kitų stiprybėmis mes atsistojame ir nuo žemės pakeliame savąsias ir vienas kito naštas. Vieno stiprioji pusė kompensuoja kito silpnąją. Ir atvirkščiai. Taip silpnume pradeda ryškėti grožis. Taip krikščionių bendruomenėje išryškėja Kristus.

Mums asmeniškai uždėta našta yra per sunki, bet būdamas krikščioniškoje bendruomenėje, nešdamas kito naštą augu aš, auga ir kitas. Taip Kristaus mokiniai po truputėlį pradeda keistis ir augti. Į bendruomenę priimami visi, ji atvira silpniesiems, nusidėjėliams, sužeistiesiems, tačiau bėgant laikui bendraudami su Kristumi tikintieji keičiasi ir bręsta.

Oazė 

Per Kristų ir Evangeliją atnaujinta krikščionių bendruomenė tampa oaze šiuolaikiniame pasaulyje. Išrovus konkurencijos, arogancijos, menkavertiškumo šaknis, krikščionys nuoširdžiai ima rūpintis vienas kito gerove – dvasine, psichologine, socialine, ekonomine.

Pasaulyje, kuriame vyrauja individualizmas, tokia bendruomenė tampa šio pasaulio šviesa ir druska. Ji meta iššūkį savanaudiškumui ir egoizmui. Ji priima pavargusius ir pasimetusius, ir per ją veikianti Kristaus jėga transformuoja žmonių gyvenimus.

 

Bendrinti: