Prievolės bei pareigos, gulančios ant mūsų pečių, dažną kartą it į delną įstrigusios rakštys realaus gyvenimo paveikslą atitolina nuo mūsų svajonių tobulo įvaizdžio. Kaip žinia, Jėzaus Kristaus laikų Jeruzalė ir visas Izraelis buvo romėnų okupuoti.Žydai priešinosi šiai priespaudai, nekentė svetimos pagoniškos rankos, kuri kietai valdė Dievo išrinktąją tautą. O visą Viduržemio jūros pakrantę okupavę romėnai buvo labai praktiška tauta, tad jie buvo įvedę prievolę, pagal kurią kiekvienas sutiktas pavergtos šalies žmogus privalėjo Romos kariui ar pareigūnui padėti - panešti amuniciją nustatytą atstumą - vieną mylią.
Žydai tai suprato kaip dvigubą pažeminimą. Negana to, kad romėnai Palestinos žeme vaikščiojo kaip sava, bet dar ir versdavo padėti okupantams nešant karinę amuniciją ar okupantų ir kolaborantų administracijai svarbias priemones. Tad žydų mokytojams rūpėjo, koks Kristaus požiūris į taip nekenčiamus romėnus ir jų primestas taisykles. Viešpats atsako. Kaip visada netikėtai nustebindamas savo klausytojus, sukeldamas jiems lengvą šoką.
Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi (Evangelija pagal Matą 5, 41)
Kaip, kodėl, už ką ar jie verti to? Šie ir aibė kitų klausimų turėjo suktis mokinių galvose išgirdus šiuos Viešpaties žodžius. Ar galima padėti tavo tautą engiantiems okupantams? Ar gali smurtininkui plauti rankas? Ar teisinga prievartos mašinai tepti ratus?
Viešpaties mintis kita: dangaus karalystės standartai aukšti. Dievo vaikai, turi būti šviesos ir gerumo pilni, o ne tvinkti kerštu ir neapykanta. Jei Kristaus pasekėjus atgimdė Dievas, tad ir jie visu kuo turi panašėti į savąjį Tėvą. Tačiau moralinio tobulumo siekimas, kitoniškas elgesys, instinktų pažabojimas, savęs įveikimas, grumtynės su savuoju Ego tėra tik dalis nuostabios pamokos, kurią aptinkame Šventojo Rašto puslapiuose.
Evangelistas Lukas minėtąjį romėnų potvarkį pamini Kristaus nukryžiavimo scenoje. Viešpačiui, išvargus nuo kankinimų bei sunkiai pakeliamos patyčių ir teismų naštos, kryžius tapo per sunkus, kad jį nuneštų į Golgotą. Romėnai sustabdė praeivį, jam įsakė nunešti myriop pasmerktojo mirties įrankį į egzekucijos vietą.
Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų (Evangelija pagal Luką 23, 26).
Sunku pasakyti, kas sukosi Simono galvoje tuomet, kai jis nešė Kristaus kryžių. Ką jis jautė tuomet ir likusį gyvenimą galime tik spėlioti. Tačiau sunki, primesta ir nekenčiama romėnų prievolė atvedė pas Išganytoją, padėjo paimti kryžių, pažvelgti Viešpačiui į akis.
Tad netiesiogiai Evangelija pamoko, kad sunkios, kartais netgi žeminančiai atrodančios prievolės yra mums naudingos. Pirmiausia, mes ugdomės charakterį, nes gerumą turime rodyti ne tik tiems, kuriuos mylime, bet netgi savo priešams. Kristaus pasekėjai turėtų pasižymėti ne nuolatiniu bambėjimu, bet paslaugumu ir noru patarnauti. Jie turi būti pasiryžę padaryti daugiau nei jų yra prašoma - nueiti dvi mylias vietoje vienos. O jau atliekant savąją prievolę, Dievo apvaizdos veikimu, žiūrėk, padėdami kitiems sutiksime ir Dievo pasiųstąjį, prieisime išganymo vartus, pakelsime sunkią naštą, kuri pasirodys esanti mūsų išganymu.
http://pastoriaus.blogspot.com/
Palaimintoji prievolė
_64x64_9de.jpg)
