Palmių sekmadienis - džiaugsmas ir liūdesys

Tai pasakęs, Jėzus visų priešakyje nukreipė žingsnius į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamojo Alyvų kalno, Jis pasiuntė du mokinius, sakydamas jiems: „Eikite į priešais esantį kaimą ir įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’.“ Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kodėl atrišate asilaitį?“ Tie atsakė: „Jo reikia Viešpačiui.“ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „‘Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu!’ Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios Jam sakė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis jiems atsakė: „Sakau jums, jei šie tylės - akmenys šauks!“ Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė: „O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“ (Lk 19, 28-44).

Palmių šventė, didžiosios savaitės išvakarės, kaip ir perskaityta Rašto vieta, sukelia dvilypius jausmus. Aprašyti įvykiai kalba apie ypatingą laiką. [Turėtume pasakyti, kad visas Kristaus gyvenimas - nuo prasidėjimo ir gimimo iki prisikėlimo buvo ypatingas laikas, išskirtinis momentas žmonijos istorijoje]. Tačiau Palmių sekmadienį (tradiciškai vadinamą Verbų sekmadieniu) prasideda Didžioji savaitė - neįtikėtinų įvykių virtinė. Ši savaitė buvo Kristaus tarnystės apogėjus, pati viršūnė, pats „darbymetis“, nes tuomet vyko didžiojo išganymo aukos parengimo bei atpirkimo aukos aukojimo darbai. Tai pastebi ir evangelistas Lukas: Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne (Lk 21, 37).

Tad vos įžengęs į Jeruzalę Viešpats moko, diskutuoja ir ginčijasi, tarnauja žmonėms ir bendrauja su jais, rengia mokinius: sudrausdamas, pamokydamas, nukreipdamas, sutaikydamas, įsteigdamas Eucharistijos sakramentą - duonos ir vyno įsakymą; melsdamasis užtarimo, o taip pat pasišventimo malda - Tebūnie ne mano, o Tavo valia, pasiduoda suėmimui, tardymams, patyčioms, apklausoms, saikdinimams, pažeminimams, šmeižtams, minios ūbavimams, pasmerkimui ir kelionei myriop.

Štai Jį aprengia raudona tunika ir erškėčių vainiku; moterys Jį aprauda, o kiti aplinkiniai apspjaudo; Jį sugriebia ir muša tvirtos kareivių rankos; ir Dievas Jį apleido; Jį perskrodžia skaudūs vinių dūriai ir susigėdusių bejėgių apaštalų žvilgsniai; Jį ragina lipti nuo kryžiaus, o Jis malda užtaria savo kankintojus; Jį užgaulioja pašonėje nukryžiuotas nusikaltėlis, o kitas pateikia priešmirtinį prašymą; Jo viršugalvį svilina Viduržemio saulė, o burna dega nuo perrūgusio vyno skonio; Jį degina nepakeliamas sąnarių skausmas ir į veidą nukreiptas mirties alsavimas. Malda ir mirtis. Kapas.

Viskas taip ir pasibaigtų, jei Kristus nebūtų naujosios tvarkos, naujojo pasaulio ir naujosios visuomenės Kūrėjas, jei būtų pasilikusi žydiškoji savaitė, viskas taip ir pasibaigtų šabu ir kapu. Jei ne prisikėlimas, Evangelijos nebūtų buvę, būtų likęs tik dar vienas pasakojimas apie mirusį už savąsias idėjas herojų.

Nauja pradžia įtvirtina ir naują dieną tai pradžiai minėti, tą pradžią švęsti, tą atomazgą išrišti, tuo neprilygstamu džiaugsmu trykšti. Sekmadienis - Kristaus diena, Prisikėlimo diena, o kartu ir bažnyčios bei kiekvieno tikinčiojo diena.

Tad kaip ir minėtoji Rašto ištrauka, Palmių šventė mums skelbia dvejopą žinią. Pirmoji yra džiaugsmas. Viešpats yra su mumis! Jis yra su savo tauta. Dievas karaliauja nuo jūros iki jūros. Jis nepamiršo mažųjų ir nereikšmingųjų, Viešpats yra su saviškiais. Priekabiems fariziejams Viešpats atsako, kad jei apaštalai ir mokiniai tokią akimirką tylės, negyvi akmenys ims šaukti. Kristui žengiant į Jeruzalę, Jam atėjus į karališkąjį miestą, einant Alyvų kalnu bei artėjant prie kryžiaus, reikia turėti mažiau gyvybės nei negyvas akmuo, kad visa krūtine nešauktum: „Osana!“

Tačiau kaip Viešpats nužvelgęs Judėjos sostinę pravirko, taip ir mūsų krūtines spaudžia tas pats jaudulys ir sunkumas slegia prie žemės. Žinome, kad be skausmo valandos, mes nepasieksime ir džiaugsmo akimirkos; be nakties raudos, niekada neišauš džiugus rytas. Tam, kad motina myluotų gimusį kūdikį ir džiaugsmo ašaromis laistytų savuosius skruostus, reikia ištverti gimdymo kančias.

Kristaus gyvenimas ir tarnystė yra stulbinamai panašūs į mūsų gyvenimą. Žvelgiame į Jį ir regime save pačius, savuosius gyvenimus ir likimus. Regime savo skausmo gelmę ir džiaugsmo viršūnę. Tuo pat metu, kai žvelgiame į save, atrandame Viešpatį, kuris, iškentęs tokius pačius sunkumus, visgi liko ištikimas Dievui.

Tad, tikintieji, pasipuoškime džiaugsmo drabužiais, pasidabindami ašarų perlų vėriniais ant savosios krūtinės. Būkime su Viešpačiu gerą ir blogą dieną. Te didžioji savaitė paskatins mus gilintis į Evangelijos žodį, prisiminti Viešpaties išsakytus gausius pamokymus, palyginimus bei atsakymus, prisiminti Duonos ir Vyno sandorą bei palydėkime Viešpatį į Getsemanę ir į Golgotą. Ir, kaip sako apaštalas, kartu numirkime su Juo, kad su Juo būtume ir prikelti.