Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė: „O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto (Lk 19, 41-44).
Evangelistas Lukas šioje evangelijos ištraukoje aprašo Jėzų, žvelgiantį iš toli į Jeruzalę, į Ramybės miestą, ir verkiantį. Visa tai vyksta prieš žydų šventę - Pachą. Pamąstykime, ar šios Jėzaus mintys svarbios ir mums.
„O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“
Jėzus, žiūrėdamas į Jeruzalės miestą, verkia, nes Jeruzalė - Ramybės miestas - neturi ramybės! Jis suasmenina (personifikuoja) miestą, kreipdamasis į jį tarsi į asmenį, kuris nesupranta, kas iš tikrųjų atneša ramybę. Šis miestas-asmuo serga chroniška neramybės liga. Ir tai tęsiasi šimtmečius.
Kad labiau suprastume, kodėl Jėzus verkia, nusikelkime į ankstesnius laikus. Dar pranašas Izaijas sakė, kad ši tauta paniekino ramiai tekantį Siloamo vandenį (Iz 8, 6). Apie ką kalba pranašas?
Izaijo tarnavimo metu tuometinis Judo karalius Achazas (VIII a. pr. Kr.) pateko į nepavydėtiną situaciją: jam atsisakius sudaryti bendrą karinę sąjungą su Sirija ir Izraeliu prieš tuo metu grasinančią Asiriją, pats buvo užpultas Sirijos ir Izraelio. Kai priešų kariuomenės įsiveržė į jo karalystę, karaliaus širdis drebėjo (Iz 7, 2). Karalius turėjo apsispręsti, ką daryti: arba pasiduoti įsiveržėliams, arba ieškoti pagalbos. Pranašas sako karaliui Achazui: Stebėk ir būk ramus (Iz 7, 4).
Krizės metu svarbu pasitikėti Dievu. Tačiau sostui drebant karalius pasirinko prašyti Asirijos karaliaus pagalbos ir tapo jo vasalu (2 Kar 16, 7-9). Tai reiškė, kad karalius privalės pastatyti šventyklas ir asirų dievams. Pranašui Izaijui tai buvo ženklas, kad Achazas nepasitiki Jahve - Sandoros Dievu. Todėl jis ir sako, kad šis paniekinęs ramiai tekantį Siloamo vandenį ir sudėjęs viltis į galingą Asirijos Eufratą. Tyliai tekantis vanduo - tai pasitikėjimas Viešpačiu.
Siloamas buvo nedidelis Pažado žemės upeliukas. Jo tylus srovenimas Izaijui tapo tylaus pasitikėjimo Jahve įvaizdžiu, kurio karalystė yra galingesnė ir amžinesnė už galingąją Asiriją. Anot pranašo, jeigu jūsų tikėjimas nėra tvirtas, jūs nebūsite tvirti (Iz 7, 9). „Asirai lyg nuožmus Eufratas užlies žemę, sunaikindami ne tik Siriją ir Izraelį, bet taip pat ir Judą“ (A. Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą, 303 p.). Ši istorija mums liudija, kad Dievo tauta ir jos karalius nepasitikėjo Viešpačiu, kuris atneša ramybę.
Anksčiau minėtas evangelistas Lukas aprašo, kad, Jėzui priartėjus prie Jeruzalės, Ramybės miestas vis dar neturėjo ramybės. Tauta ir miestas per ištisus šimtmečius patyrė daug vargo: tremtį, nelaisvę, prarado nuosavybę - žemę, namus. Nors vėliau ištremtieji sugrįžo į tėvynę, tačiau gilesnių, širdies, pokyčių neįvyko.
Lukas savo kruopščiame darbe (Lk 1, 3) aprašė tuometinę Ramybės miesto būseną artėjant Pachos šventei: Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių (Lk 22, 2). Ramybės mieste organizuojama dievažudystė, organizuojamas Ramybės Karaliaus nužudymas. Tą vienintelį, kuris ir tegali atnešti tikrą ramybę, norima nužudyti. Kaipgi neverksi tai žinodamas?!
Ar ne paradoksalu? Ramybės mieste nėra ramybės.
„Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“
Kas paslėpta? Supratimas, kas neša ramybę. Apgailestaudamas Viešpats pasako, kad tauta nesupranta, kas atneša ramybę.
Pažiūrėkime, kas dar Biblijoje buvo pasakyta apie Dievo tautą ir Jeruzalę. Kas toks aklas kaip mano tarnas ir kurčias kaip mano pasiuntinys, kurį siunčiu? Kas toks aklas kaip ištikimasis, kaip Viešpaties tarnas? (Iz 42, 19). Dievas Izraelį vadino aklu ir kurčiu tarnu.
Pranašui Ezechieliui Viešpats sakė, kad Izraelio tauta yra kietasprandė ir kietaširdė (Ez 3, 7).
Tauta sirgo dvasine liga - nuodėme. Pranašas Jeremijas įvardina išorines jos apraiškas. Žmonės pasitikėjo daiktais: Sandoros Skrynia (Jer 3, 16), apipjaustymu (Jer 4, 4), Įstatymu (Jer 8, 8), aukomis (Jer 7, 21-26) ir pačia šventykla (Jer 7, 4). Artimu negalėjai pasitikėti (Jer 5, 8. 28). Aklas tautiškumas, apgaulingų pranašų žadinamas ir puoselėjimas, siautė plačiai… Išorinių negerovių šaknis slypėjo širdyje. Širdis - ištikimybės ir atsidavimo gimtinė. Su atidžia įžvalga Jeremijas kalba apie žmogaus širdį: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! (Jer 17, 9). (A. Rubšys. Raktas į Senajį Testamentą, 408 p.).
Izraelio širdis nuo pradžios linkusi į stabmeldystę (Ez 20, 16; 23 sk.). Nutolimas nuo Dievo slypi tautos kilmėje: „Tavo kilmė ir giminė yra iš Kanaano krašto. Tavo tėvas buvo amoritas ir motina hetitė [...] Kiekvienas, kas vartoja patarles, sakys apie tave: „Kokia motina, tokia ir duktė.“ Tu esi duktė savo motinos, kuri paliko savo vyrą ir vaikus; tu esi sesuo savo seserų, kurios paliko savo vyrus ir vaikus. Jūsų motina buvo hetitė ir tėvas amoritas (Ez 16, 3. 44-45).
Tai tauta, kuri persekiojo ir žudė pranašus, užsispyrusiai laikėsi savo paklydimo, sako pranašas Jeremijas (Jer 8, 5). Bet, pasirodo, Viešpats irgi turi ribas. Jis pailsta gailėtis (Jer 15, 6), todėl tauta patirs Dievo teismą, kad širdis gręžtųsi į dorumą. Izraelis buvo pavergtas Asirijos, o kiek vėliau Judas buvo išvestas į Babilono tremtį.
Nieko naujo nėra po saule, sako Ekleziastas (Ekl 1, 9). Istorija vėl kartojasi, tik šiuo atveju tai vyksta jau Dievo Sūnaus buvimo žemėje laiku. Jėzus pranašauja Ramybės miesto likimą - jis ir vėl bus priešo kariuomenės apsuptas. Kodėl? […] nes tu (Jeruzale) nepažinai savo aplankymo meto (Lk 19, 44).
Kaip anuomet tauta nepažino Dievo aplankymo per pranašus, taip ir dabar, kai Jėzus aplankė Jeruzalę. Miestą aplankė pats Dievas, tačiau Jo nepažino. Žmonės, kurie ištisus amžius studijavo Šventuosius Raštus ir laukė Viešpaties aplankymo, Jo nepažino. Keista? Paradoksali tauta, miestas, žmonės.
Bažnyčia kaip saugi Dievo tvirtovė
Apžvelgę ankstesnius laikus, pranašų žodžius Senojo Testamento Dievo tautai bei Jėzaus žodžius Jeruzalei, pažiūrėkime, ar tai aktualu ir mums.
Jeruzalė yra Dievo miestas, šventykla yra maldos namai visoms tautoms (Iz 56, 7, Lk 19, 46). Šių laikų bažnyčia yra Dievo šventykla, maldos namai, ramybės vieta. Tai Dievo tvirtovė (Ps 18, 2), kurioje saugu slėptis vargų metu ir patirti Dievo gailestingumą ir išgelbėjimą (Ps 59, 16-17; 62, 2).
Bažnyčia, Dievo namai, turėtų būti saugiausia vieta visoje žemėje bet kokios tautos žmogui. Būk man tvirta pilis, kur visada galėčiau pabėgti! Juk Tu esi mano uola ir tvirtovė! (Ps 71, 3). Psalmininkas maldoje kreipiasi į Dievą kaip į tvirtovę, kurioje saugu slėptis. Dievo bažnyčia turėtų tapti tvirtove. Kaip mūšio lauke sužeisti kariai gabenami į saugią vietą, kurioje jiems suteikiama medikų pagalba, taip ir į bažnyčią, kaip saugią Dievo tvirtovę žemėje, gali ateiti kiekvienas žmogus, kurį sužeidė šis pasaulis.
Ar tavo bažnyčia yra saugi Dievo tvirtovė?
Ramiai tekantis Siloamo vanduo
Pranašo Izaijo išsakytas priekaištas tuometiniam Izarelio karaliui Achazui aktualus ir mūsų laikų tikintiesiems. Karalius blaškėsi tarp regimos Asirijos galios ir Dievo žodžio. Tarsi svarstyklės, ant kurių lėkštutės vienoje pusėje padėta matoma žmogiška galia, o kitoje - nematomi Dievo žodžiai. O kokios mano „tikėjimo svarstyklės“? Į kurią pusę jos svyra - tikėjimo ir pasitikėjimo? O gal man reikia įspūdingos išorės, ženklų, pompastikos, pripažinimo, galios?
Izaijas kalbėjo tautai: Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: „Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė“. Bet jūs nenorite (Iz 30, 15).
Tai amžinai galiojantis Dievo kvietimas - gręžtis į Jį. Tik atsigręžę į Jį, atrasime ramybę, kuri suteikia mums stiprybės. Kaip tada izraelitai nenorėjo gręžtis į Viešpatį, taip šiandien ir man iškyla svarbus klausimas: ar noriu gręžtis į Jį ir pasitikėti Juo? Toks pasitikėjimas neturi pompastikos, jis tarsi tyliai srovenantis nedidelis Pažado žemės upeliukas.
Kur mano ramiai tekantis Siloamo vanduo?
Senojo Testamento bei Jėzaus žemiško tarnavimo metu Dievo tautos žmonės turėjo savų lūkesčių ir įsivaizdavimų apie tarnavimą Kūrėjui, apie Mesiją, šventyklą, maldingumą, ramybę, dorybes, teisingumą, meilę bei patarnavimą artimui, atjautą ir t. t. O kaip tu visa tai įsivaizduoji? Ar Jėzus, žiūrėdamas į tave ir tavo bažnyčią, šiandien neverkia? Ar mano gyvenimas nėra paradoksalus - deklaruoju viena, bet gyvenu kitaip?
Iliustracijoje: Antrosios Jeruzalės šventyklos rekonstrukcija
_64x64_9de.jpg)
