Pažinti Kristų ir jo pažinimą perduoti kitiems - trumpa, bet iškalbinga Tikėjimo žodžio vizija ne tik kreipia žvilgsnį į mūsų tikėjimo centrą - Kristų, bet ir kviečia į visokeriopą tarnystę Dievui. Viena iš svarbesnių šios tarnystės perspektyvų yra krikščioniška mokinystė, švietimas ir lavinimas, nes Kristaus pažinimas neįmanomas be mokymosi, o Jo pažinimo perteikimas kitiems - be mokymo. Po netrumpo tikėjimo ir tarnystės laikotarpio šis mokinystės imperatyvas man atrodo vienas pačių svarbiausių.
Iš Viešpaties gailestingumo
Evangelistas Matas rašo, jog Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose ir skelbdamas karalystės Evangeliją. Jis ne tik skelbė, bet ir mokė žmones bei gydė jų ligas ir negalias. Viešpaties širdis buvo kupina nuoširdaus susirūpinimo žmonėmis ir gailesčio, nes jį sekusios minios buvo panašios į suvargusias, išsklaidytas avis be piemens (žr. Mt 9, 35-36).
Pradžioje labiau pastebime Jėzaus stebuklus, išgydymus ir demonų išvarymus, mažiau - jog Viešpaties gailestingumas gausiai liejasi per Jo mokymą. Jėzus gailėjosi žmonių, todėl ne tik gydė, bet ir mokė. Ir tai darė nuolat. Evangelistui Morkui, pabrėžiančiam Kristaus valdžią ligoms ir piktosioms dvasioms, Jėzaus troškimas mokyti žmones irgi labai svarbus. Antai Jėzus su mokiniais išplaukia į nuošalią vietą pailsėti (Mk 6, 31-32), tačiau žmonės seka Jam iš paskos į nuošalią dykvietę. Išlipęs į krantą Jėzus pamato minią - daugiausia tai paprasti kaimiečiai, žvejai, mažų miestelių gyventojai, viltingai žvelgiantys į pranašą iš Galilėjos. Jėzui ir mokiniams tenka pamiršti poilsį ir tęsti savo gailestingumo tarnystę - mokyti:
Jam pagailo žmonių, nes jie buvo avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų (Mk 6, 34).
Lukas paliko tokį liudijimą (pateikiu sutrumpintą):
Vieną dieną, kai Jis mokė žmones [...] ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones (Lk 5,17).
Susidaro įspūdis, jog mokymas, kaip ir kūno ligų gydymas, tampriai susijęs su Viešpaties gydančia jėga. Patarlėse sakoma, jog išmintingas žmogus yra stiprus, ir pažinimas padidina jėgas (Pat 24, 5), o geras pamokymas - sveikata kūnui (Pat 4, 20-22). Hebrajams kūnas reiškė ne vien išorinį žmogų (kaip kad mes šiandien suprantame šį žodį), bet visą žmogų, įskaitant jo mąstymą, jausmus ir valią. Todėl nenuostabu, kad Jėzus moko nuolat ir visur: dykumoje, prie ežero, iš valties, lygumoje, ant kalno, moko prie stalo ir šventykloje, mirties akivaizdoje, ant kryžiaus ir po Prisikėlimo. Jo tikslas - atverti Raštus, įžiebti tikro gyvenimo šviesą klaidžiojančioms sieloms. Jei tik Žodis apšvies ir Jo pažinimo versmė ims skalauti mūsų širdis, protas prisipildys tyrų minčių, lūpos kalbės, kas tikra ir garbinga, o kasdienybė pražys gerais darbais. Nes kaip žmogus išmokytas, taip jis ir gyvena.
Apie mokytojus
Mūsų laikais madinga dvejoti, maištauti ir prieštarauti. Aklas paklusnumas, žinoma, nėra gerai, tačiau „didi nuomonė, kad viską jau seniai žinai" (Lewis, Kipšo laiškai, p. 16) irgi ne dorybė. Tai susiję ir su požiūriu į mokymą, mokymąsi bei mokytojo institutą apskritai. Vakarų civilizacija suklestėjo dėl didžių mokytojų - filosofų, teologų, menininkų, rašytojų, mokslininkų, išradėjų, tačiau šiandien mūsuose pastebime kai kurių nerimą keliančių ženklų. Pavyzdžiui, tūlas mokinys, studentas skundžiasi, kad jo mokymo įstaigoje trūksta gerų pedagogų, asmenybių, ir sykiu nesibodi nusirašyti ir „prastumti" kito mintis ir darbus kaip savo (kalbame apie plagiatą). Ko verti tokie priekaištai, kai pačiam studentui diplomas svarbiau nei sąžiningai įgytas išsilavinimas, o socialinis statusas - už atnaujintą mąstymą?
Rytų kultūrų kraštai šiuo atveju galėtų būti mums neblogu pavyzdžiu. Teko girdėti, kaip vienas lietuvių baleto šokėjas stebėjosi japonų dėmesingumu ir pagarba, vos tik sužinojus, jog jis mokytojas. Pasirodo, jog tai vis dar garbinga profesija! Čia tiktų dar viena nuogirda, kad pradinių klasių mokytojo specialybė yra viena trokštamiausių ir geriausiai apmokamų Pietų Korėjoje. Sunku patikėti? Nebūtina keliauti taip toli - iki sovietų okupacijos mokytojas taip pat buvo didžiai gerbiamas ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, šviesaus atminimo Marcelijus Martinaitis su giliausia pagarba ir dėkingumu prisimena „skaisčios pavasario saulės nušviestą" savo literatūros mokytoją, įskiepijusią meilę knygai ir paskatinusią jį tapti rašytoju (žr. M. Martinaitis, Mes gyvenome, p. 216).
Mokymas daro neįtikėtinai didelį poveikį žmogaus sielai ir gyvenimui - mokytojas yra žmogaus sielos ganytojas, jo būsimo gyvenimo architektas ir vadovas. Jėzaus laikų Palestinoje kreipinys rabi („mokytojau") taip pat skambėjo labai pagarbiai. Sėdėti ar įgyti išsilavinimą prie kieno nors „kojų" (pavyzdžiui, Gamalielio - žr. Apd 22, 3) reiškė pagarbą mokytojui, pažinimui ir nuolankią mokinystę, galiausiai - kelią į Išganymą. Būti Jėzaus mokiniu taip pat visuomet visada buvo ir labai garbinga, ir... labai brangu.
Deja, kartais susidaro įspūdis, kad Jėzaus mokiniu tampi vos peržengęs bažnyčios slenkstį, o mokyti Dievo tiesų gali vos ne bet kas ir bet kaip. Šį neteisingą požiūrį demaskuoja profesorius Howardas Hendriksas savo knygoje Keiskime gyvenimus mokydami. Jis prisimena karikatūrą, kurios pirmajame paveikslėlyje mokyklos direktorius sako jaunai panelei, jog negali jos priimti į darbą mokytoja, nes jiems reikalingas žmogus su penkerių metų darbo patirtimi ir magistro laipsniu. Antrame paveikslėlyje tas pats direktorius - jau bažnyčios sekmadieninės mokyklos vadovas, įtikinėjantis tą pačią panelę tapti sekmadieninės mokyklos mokytoja. Dabar jau nebesvarbu, kad ji jauna krikščionė ir nelabai išmano Šventąjį Raštą. Juk nėra geresnio būdo ko nors išmokti, kaip pačiam mokyti. Patirtis ateis su laiku, o vaikus pamilsite ir taip. Juk jie tokie mieli, ar ne? Svarbiausia - geri norai. Hendriksas apibendrina:
„Koks liūdnas, tačiau teisingas komentaras, bylojantis apie mūsų atsainų požiūrį į Dievo žodžio mokymą. Kad išmokytum vaikus, jog du ir du - keturi, privalai mažiausiai ketverius metus studijuoti aukštojoje mokykloje, o mokyti nesuvokiamų Jėzaus Kristaus turtų gali būti bet kas... (Hendriksas, p. 20).
Ne tik akademijoje ir mokykloje, bet ir bažnyčioje Dievui vis dar reikia ne to, kas atlieka, bet to, kas geriausia - uolių ir pasišventusių mokinių bei nuolat tobulėjančių mokytojų.
Dar keletas pastebėjimų dėl asmeninių studijų. Nuo mokyklos laikų žinome, kad norint gerai mokytis, būtina ruošti namų darbus, o siekiant rezultatų sporte - būtina sportuoti savarankiškai. Apie pirmuosius mokinius sakoma, jog jie „ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo" ir „kasdien vieningai rinkdavosi" (Apd 2, 42. 46), todėl krikščioniškas gyvenimas neturėtų apsiriboti vien šventinių ar sekmadieninių susirinkimų lankymu. Reikia ir pastangų (ištvermės), ir pastovumo gilinantis į Dievo žodį, taip pat praktinio pažinimo taikymo. Kita vertus, labai svarbu savarankiškų studijų nepainioti su savamokslyste. Šį skirtumą norėčiau iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daugiau nei prieš dvejus metus mano sūnus aptiko mūsų namuose akustinę gitarą. Parodžiau jam kelis akordus, kitus jis susirado internete. Po kurio laiko paaiškėjo, jog jis kur kas gabesnis mokinys nei aš - savamokslis gitaros „brazdintojas". Supratau, kad jam reikia tikro gitaros mokytojo, antraip susiformuos neteisingi įgūdžiai ir turėsime dar vieną „brazdintoją". Dabar sūnus lanko gitaros pamokas ir jo nebepavadinsi savamoksliu - jis turi mokytoją.
Net didžiausi sporto ir muzikos pasaulio talentai turi savo mokytojus ir trenerius. Tai jie daro sąmoningai - kad nenustotų tobulėti. Kažkas, turintis didesnę patirtį ir pažinimą, turi mums patarti, drąsinti ir pataisyti, jei klystame. Panašiai yra ir su tikėjimo dalykais. Kuo toliau einame, tuo aiškiau turime suvokti savo nuodėmingumą, blaiviau vertinti savo gebėjimus, lavintis savarankiškai ir branginti Dievo duotus mokytojus. Kas yra tavo mokytojas? - be galo svarbus klausimas. Dvasinėje „rinkoje" visada bus pasiūlymų kiekvienam skoniui. Kartais tas mūsų skonis būna gana prastas, sugadintas asmeninių ambicijų, kūniškumo ir neišmanymo. Tik per Golgotos kryžių ir mokytojo gyvenimo vaisius suprasime, kas vertas pasitikėjimo. Tad rinkimės atsakingai.
Tamsusis arkliukas
Mes, evangelikai, esame mažuma mažoje tautoje. Kokie mūsų šansai ką nors laimėti pašėlusiose šio pasaulio lenktynėse, ypač, kai atrodo, kad kitų žirgai eiklesni? Kalbant žirgų lenktynių kalba, „ant kokio arkliuko statysime" ir kokia strategija dovanos mūsų bendrijai sėkmę ateityje?
Žmonės neretai klausia: kiek ten jūsų susirenka? Aš atsakau, kad kur kas mažiau nei Velykų sekmadienį į Katedrą ar pirmadienį į Akropolį. Masiškumu mes nieko nenustebinsime ir kepurėmis nieko neužmėtysime. Gal tada reikėtų eiti į politiką ir keisti gyvenimą iš viršaus? Deja, vietos užimtos ir norinčių „sutvarkyti reikalus" netrūksta - politikos arkliukas jau seniai pabalnotas. Be to, istorija liudija, jog bažnyčia, „statanti" už politiką, galiausiai prasilošdavo. Gal ekonominiai svertai suveiktų ir reikėtų paieškoti rėmėjų? Bet ar tikrai viskas remiasi į pinigus? Išties „rėmimo arklį" kinkosi daugelis, nors jis sunkiai prognozuojamas, nepatikimas - žiūrėk, pasibaidė, ir lekia jojikas iš balno... Todėl statyčiau už „tamsųjį arkliuką" - krikščionišką švietimą. Džiaugiuosi, kad Tikėjimo žodis jau atliko svarbiausius „statymus": krikščioniška mokykla, Evangelinis biblijos institutas, pastorių ir tarnautojų studijos, knygų leidyba, periodinė spauda.
Posakis „tamsusis arkliukas" susijęs su žirgų lenktynėmis hipodrome. XIX a. Rusijoje buvo tikima, kad greičiausi veisliniai arkliai yra baltos spalvos. Jei nori laimėti - statyk ant balto. Sakoma, kad kai kurie apsukruoliai perdažydavo baltus žirgus tamsia spalva, kad kiti juos nuvertintų. Lenktynių pabaigoje tamsusis žirgas išsiverždavo į priekį ir laimėdavo. Na, jei tokią istoriją kažkas išgalvojo, tai bet kuriuo atveju šis posakis reiškia netikėtumą, kuomet nuvertintas žirgas šauna į priekį ir palieka varžovus sau už nugaros. Manau, kad būtent krikščioniškas švietimas, kurį neretai nuvertina net patys evangelikai, ir yra Tikėjimo žodžio judėjimo Lietuvoje sėkmės laidas.
Jėzus mokė, jog tešlai įrauginti pakanka mažyčio trupinėlio raugo. Kartais vienas žmogus gali nuveikti daugiau nei milžiniška organizacija su gausiais ir turtingais rėmėjais. Vienas britų profesorius išvedė įdomią paralelę tarp S. C. Lewiso ir Billy Grahamo organizacijos tarnystės Jungtinėje Karalystėje (žinoma, nenuvertinant nė vieno!): pasak jo, per Lewiso knygas atsivertė daugiau britų nei per visus Billy Grahamo prabudimo tarnavimus. Dauguma nėra būtina, kad dalykai keistųsi. Pasak Kevino Vanhoozerio, užtenka nedidelės Gerosios naujienos „bakterijos", kad per Kristų į pasaulį ateitų nauja, krikščioniškomis vertybėmis persmelkta kultūra. Protestantiška XVI amžiaus Reformacija, nors ir nesuleidusi gilesnių šaknų, pasak dr. Ingės Lukšaitės, vis dėlto įspaudė gilius pėdsakus - raštas gimtąja kalba, lietuviška spauda, švietimo sistemos iniciatyvos ir mokyklos (Lukšaitė, Reformacija, p. 559). Kelias pramintas, tad eikime.
_64x64_9de.jpg)
