Pasirinkimai

Skaitydamas Bibliją ne kartą aptinku pasirinkimų temą. Dar Izraeliui Dievas kalbėjo apie du kelius: vieną palaiminimų, o kitą - prakeikimų. Jėzus, mokydamas žmones, taip pat kalbėjo apie pasirinkimus: apie plačius ir siaurus vartus, apie namo statytojus - kvailą ir išmintingą, apie ožius ir avis, apie atgailą ir užkietėjimą, tikėjimą ir netikėjimą.


Žmogus visuomet yra pasirinkimų kryžkelėje: atleisti ar neatleisti, mylėti ar nekęsti, atgailauti ar užsikietinti. Kai Jėzus kalbėdavo žmonėms, Jo žodžiai dažnai vesdavo prie tam tikrų pasirinkimų. Tarkim, fariziejams ir Rašto žinovams nepatiko, kad Jėzus bendraudavo su muitininkais ir nusidėjėliais, todėl jie murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.". Tačiau Jėzus mąstė kitaip. Pasakodamas palyginimą apie tėvą ir du sūnus, Jis atskleidžia, kad mums tenka rinktis: mylėti arba nekęsti, atleisti ir priimti arba pykti ir atstumti. Prisiminkime šią istoriją.

Istorija apie tėvą ir du sūnus

Kartą gyveno vienas tėvas, kuris turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis sūnus paprašė, kad tėvas atiduotų jam priklausančią palikimo dalį, ir iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas išeikvojo visą turtą. Tuomet užėjo didelis badas ir jaunuolis paprašė vieno tos šalies gyventojo, kad priimtų į darbą. Jį priėmė kiaulių ganyti. Ganydamas kiaules, jaunuolis visuomet jautėsi alkanas, norėjo prikimšti bent to ėdalo (Artimuosiuose Rytuose kiaules šerdavo jonmedžio ankštimis), kurį kiaulės ėdė, bet ir to jam niekas nedavė. Tuomet, atsidūręs gyvenimo duobėje ir išgyvenęs egzistencinę krizę, jaunuolis prisiminė vaikystę, praleistą tėvo namuose. Ten net tėvo samdyti darbininkai turėjo ko pavalgyti, o jis kažkur toli nuo savo tėvo namų turi kęsti badą. Tuomet vaikinas suprato, kad neteisingai pasirinko, kad gyvenime klydo. Nutarė grįžti pas tėvą ir jo atsiprašyti. Kaip tarė, taip ir padarė. Jis nežinojo, ar tėvas jį priims ir ar vis dar jį myli. Greičiausiai jo galvoje kirbėjo visokių minčių: o jei tėvas manęs nepriims? Įdomu, kaip gyvena mano vyresnysis brolis? Ką jis pasakys?

Vis dėlto jaunėlis surizikavo ir išsiruošė į tolimą kelionę. Kuo arčiau namų, tuo žingsniai sunkėjo, o galva svaigo nuo abejonių. Pagaliau liko paskutinis kilometras iki namų, štai jau matosi namų stogas... „Kas ten tolumoje? Kažkieno artėjantis siluetas... taip, tai mano tėvas. Iš kur jis sužinojo, kad aš grįžtu namo? Nejaugi jis visus tuos metus laukė manęs?" Jaunėlio širdis daužėsi iš jaudulio. Pamatęs tėvą, jaunesnysis sūnus tik ištarė: „Tėve, nusidėjau tau ir dangui, nesu vertas vadintis tavo sūnumi.".

Prieš keletą metų sūnus iškeliavo jaunas, gražus ir raudonskruostis, vešliais plaukais, tvarkingais drabužiais, o sugrįžo sulysęs, apiplyšęs, nusmurgęs. Veide atsispindėjo ne tik audringo gyvenimo pėdsakai, bet jį išvagojo ir ne viena nelengvo gyvenimo raukšlė. Tėvas, pamatęs savo sūnų, apimtas gailesčio puolė jo pasitikti, apkabino ir meiliai pabučiavo. Jis nieko daugiau neklausinėjo, tik paliepė tarnams kuo greičiau atnešti naują drabužį, nes senuosius skarmalus reikėjo išmesti. Liepė apauti kojas nauju apavu, o ant rankos užmovė žiedą, patvirtinantį, kad jaunuolis yra tikrasis jo sūnus ir turi jam priklausančią valdžią namuose. Taip tėvas atstatė sūnaus vertę.Tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, nes sūnus keliavo ilgą laiką ir buvo išalkęs. O tuomet visus pakvietė: „Linksminkitės ir džiūgaukite, nes sulaukiau sveiko savo sūnaus.". Taigi namuose prasidėjo linksmybės. Tačiau jaunėlis žvalgėsi, ieškodamas vyresniojo brolio.Ir štai pačiame puotos įkarštyje sugrįžta iš darbų lauke vyresnysis brolis. Tačiau toli už namų sienų sklindantys muzikos garsai verčia sunerimti - juk nuo to laiko, kai išėjo jaunesnysis brolis, namuose nebesigirdėjo linksmybių. Vyresnysis sūnus pasišaukia netoliese esantį tarną ir pasidomi, kas ten vyksta.

„Grįžo tavo jaunesnysis brolis!" - atsakė tarnas.

„Jaunesnysis brolis?! Ko jam čia reikia? Tikriausiai atėjo pinigų prašyti?"

„Kadangi tėvas sulaukė jo sveiko, tai liepė papjauti jam nupenėtą veršį ir iškėlė didelę puotą", - tęsė tarnas, pertraukdamas vyresniojo brolio mintis. „Hm, grįžo šis palaidūnas ir dar jam puotą iškėlė?!" - niršo vyresnėlis.

Netrukus pasirodė tėvas ir šypsodamasis prašė savo sūnų užeiti vidun. Bet šis atsisakė, nes labai užpyko dėl tokio tėvo elgesio. „Kaipgi, tėve, tu galėjai taip pasielgti? Aš nesuprantu tavęs! Aš visą gyvenimą tau ištikimai tarnauju, kasdien stengiuosi nenusižengti nei vienam tavo įsakymui, rūpestingai atlieku visas apeigas, o tu man nė karto nepasiūlei net ožiuko pasilinksminti su savo draugais? Vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs visą turtą su kekšėmis, tu iš karto jam papjovei nupenėtą veršį!" Brolis teisuolis buvo nepatenkintas beribiu tėvo gailestingumu.Vyresnysis sūnus visas tirtėjo iš pykčio. Jis nė už ką neis vidun ir nesėdės prie vieno stalo su šituo nusidėjėliu. Ir nesvarbu, kad jis - jaunėlis brolis. Jis visą gyvenimą stengėsi, turėjo stiprų pareigos jausmą ir tikriausiai sakydavo sau: „Aš turiu taip daryti, aš privalau laikytis visų tėvo įsakymų.". Nors kartais jam norėdavosi į viską spjauti, bet... jis prisiversdavo ir toliau tarnaudavo. Tėvas pažiūrėjo į jį ir atsakė: „Sūnau, juk tu visuomet esi su manimi ir viskas, kas mano, yra ir tavo. Tu galėjai bet kada pasiimti ne tik ožiuką, bet ir jautį, galėjai linksmintis su savo draugais kiek tik geidžia tavo širdis. Bet, paklausyk, sūnau, šiandien neeilinė diena! Sugrįžo tavo brolis! Jis buvo dingęs, tarsi miręs, bet štai atsirado ir vėl viskas atgijo. Jis sugrįžo sveikas. O svarbiausia, jis grįžo visiškai kitoks. Jis jau nebe tas tavo jaunėlis brolis, kurį tu prisimeni. Jo širdis jau pakeista, nes jis dėl savo pasirinkimo patyrė daug vargo. Jis ne tik buvo iškeliavęs į tolimą šalį, bet jis išgyveno ir nelengvą vidinę „kelionę". Tavo brolis suprato savo klaidas ir dėl jų atsiprašė manęs. Jo savivertė visai sugriauta, jis sugniuždytas gyvenimo. Šiandien jam reikalingas palaikymas ir pagalba. Šiandien reikia džiaugtis, nes jis tarsi vėl gimė iš naujo, jis buvo pražuvęs ir vėl atsirado.".

Jėzaus troškimas

Evangelijos pagal Luką 15 skyrius prasideda tokiais žodžiais: Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti. Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo" (Lk 15, 1 - 2). Tai girdėdamas Jėzus atsisuka į fariziejus ir ima kalbėti jiems palyginimais apie pražuvusias Izraelio avis, norėdamas atskleisti savo širdies troškimą - „ieškoti tų, kurie pražuvę". Todėl šio skyriaus pabaigoje, pasakojant palyginimą apie sūnų palaidūną, taip aiškiai nuskamba dieviška pozicija: Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado! (Lk 15, 32).Tėvas šiame palyginime atstovauja Dievui, kuris netrokšta nusidėjėlio mirties. Jis kantriai laukia kiekvieno, sugrįžtančio pas Jį. Jam rūpi pražuvę žmonės, Jam rūpi tie, kurie šiandien suklaidinti ir pasirinko ne tą kelią. Sunku pasakyti, kodėl žmogus renkasi vieną ar kitą kelią. Gal taip paveikė aplinka, kurioje jis augo? Gal šeimoje patyrė smurtą? O gal jis augo be tėvų, tik su močiute? O gal jo tėvas ar mama buvo labai griežti? Yra daugybė priežasčių, kodėl renkamasi vieną ar kitą kelią. Dievas tai mato, todėl Jo kantrybė beribė.

Vyresnysis brolis atstovauja fariziejui ir Rašto žinovams, kurie visados ištikimai tarnauja, nenusižengdami Įstatymui. Ir ne tik. Tai gali būti ir Izraelio tauta, kuri pirmoji turėjo Dievo įstatymą. Tai gali būti ir krikščionys, kurie visuomet bažnyčioje, nuo įtikėjimo pradžios. Kurie visuomet pareigingai, kaip jiems atrodo, vykdo Dievo valią. Jie niekada nebuvo atsitraukę nuo tarnavimo. Tai gali būti tu ir aš.

Vyresniojo brolio reakcija į sugrįžusį jaunėlį parodo fariziejų ir Rašto žinovų širdį. Jie pikti, pilni savo teisumo, turi priekaištų Dievui. Išoriškai jie gyvena teisingai, yra gerbiami visuomenėje žmonės, tačiau savo širdyje jie nėra laimingi. Vyresniojo sūnaus pasakymas, kad tėvas jam nedavė net ožiuko pasilinksminti, parodo, kad giliai viduje jis turi troškimų, svajonių, bet viską užgniaužia, nes tai nepadoru arba nešventa ar netgi išlaidavimas. Jis nesuprato tėvo meilės jam, manydamas, kad šis reikalauja tik paklusnumo. Todėl viską darydavo kaip per prievartą, stengdamasis tėvui įtikti. Suprantama, kad ir iš kitų laukė panašaus elgesio. Jei kiti taip nesielgdavo, laikydavo juos „muitininkais ir nusidėjėliais". Jis manė, kad tokie žmonės yra silpnavaliai, tinginiai, juos reikia auklėti ir mokyti, kaip teisingai gyventi. Klausantis šių teisuolių, besilaikančių teisingo gyvenimo „standartų", murmėjimo, supranti, kodėl jie nesidžiaugdavo, kai „palaidūnai" ateidavo pas Jėzų. Tačiau nesinori jų teisti. Norisi žvelgti tėvo akimis: „Sūnau, bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis.". Žiūrėti su gailesčiu, nes ir šis brolis yra toks pats giliai širdyje nelaimingas vaikas. Jis - savo susikurtų taisyklių vergas. Tikriausiai taip dar sunkiau gyventi.

Kompozitorius ir dainininkas Richas Mullinsas taikliai pastebėjo du pasirinkimus: galima rinktis gyventi ant nuslydimo ribos, tvirtai įsikabinus į Tėvo ranką, arba gyventi tariamo moralinio pranašumo prieš kitus gyvenimą bei teisti kitus, jog jie nesugeba gyventi taip, kaip reikėtų. Na, o trečiasis herojus, jaunėlis, atstovauja muitininkams ir nusidėjėliams, dvasiškai mirusiems ir pražuvusiems žmonėms. Žvelgiant plačiau, jaunėlis įkūnija ir pagonis, kurie, lyginant su Izraelio tauta, buvo toli pasaulyje, be Dievo įstatymo. Tai gali šiandien būti ir atitolę nuo bažnyčios žmonės, kurie kenčia ir badauja dėl savo nuodėmingo pasirinkimo. Tai gali būti tu ir aš.

Tolima šalis ir tėvo namų palikimas simbolizuoja pasaulį be Dievo, nutolimą nuo Dievo. Kai nutrūksta santykiai su Dangišku Tėvu, žmogus patiria dvasinę mirtį, jis tampa pražuvusiu, bet tik ne Dievui, nes Dievui nėra neįmanomų dalykų. Tėvas atsiuntė savo vienintelį Sūnų, kad Jis tave ir mane atrastų. Kaip ta moteris iš Jėzaus palyginimo, kuri pametė drachmą (darbininko dienos užmokestį) ir pradėjo įnirtingai šluoti savo namus, ieškoti, kol pagaliau ją atrado. Tuomet nubėgo pas kaimynes ir sako: „Žinote, mielosios, buvau pametusi drachmą, bet po ilgo ieškojimo ją atradau. Ateikite pas mane į svečius gerti kavos ir valgyti torto.". Mums, lietuviams, tikriausiai sunku suprasti, kodėl ta moteris taip elgėsi. Turbūt nė vienas iš mūsų, pametęs 20 ar 50 eurų ir vėl juos atradęs, nėjo ar neitų pas kaimynus pasidžiaugti ir pakviesti juos švęsti. Tikriausiai tai kultūriniai skirtumai. Bet pamesta drachma simbolizuoja pražuvusį sūnų ar dukrą, vyrą ar žmoną ir kt. Kai pražuvėlis atsiverčia, atgailauja ir pasikeičia, kas iš artimųjų eina pas kaimynus ir sako: „Žinai, mano sūnus ar dukra, vyras ar žmona, ar draugas turėjo priklausomybę nuo kvaišalų, nekontroliavo savo troškimų ir tapo geidulių vergu, buvo aistringu pokerio lošėju, netikėjo Kristaus atperkančia auka, žudydavo žmones, nuolat meluodavo, buvo vagimi, nuolatos su visais kivirčydavosi, ginčydavosi, o dabar pasikeitė?"

Džiaukimės ir mes kaip moteris, pametusi ir vėliau atradusi drachmą, kaip piemuo, palikęs sveikas devyniasdešimt devynias avis, ir radęs pasiklydusią avį parsinešė ant pečių namo. Kaip angelai džiūgauja dėl vieno atgailaujančio, kaip tėvas džiaugėsi sugrįžusiu sūnumi, taip teisieji kviečiami drauge su Dievu džiaugtis nusidėjėlių atsivertimu.Visuomet esi pasirinkimo kryžkelėje. Ką tu rinksies? Eisi pas „muitininkus ir nusidėjėlius" ar liksi fariziejumi ir Rašto žinovu, besilaikantis savo susikurtų taisyklių ir turintis „švento" žmogaus įvaizdį. Džiaugsiesi kiekvienu atgailaujančiu, kiekviena nauja maldos grupe, naujai susikūrusia bažnyčia ar į viską žiūrėsi eksperto žvilgsniu, kritikuodamas, kas negerai, kas turėtų būti kitaip ir pan.? Jėzaus palyginime jaunesnysis brolis atgailavo, supratęs savo nuodėmes. Tačiau atgaila reikalinga ir vyresniajam broliui, kuris lygiai toks pats nusidėjėlis, - argi pyktis, pagieža, kitų teisimas nėra nuodėmė? Deja, vyresnysis liko užkietėjęs prieš savo brolį ir tėvą. Norisi tikėti, kad ne visam laikui...

Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė

Atgailaukite - „metanoeo, metanoeite". Peržiūrėkite savo mintis, savo kelius, ištaisykite tai, kas neteisinga, ir mąstykite teisingai. Kitaip tariant, susiderinkite su Dievu. Sprendimas pakeisti mąstymą keičia tikslus ir elgesį.Interneto svetainėse ieškojau atgailos maldų pavyzdžių. Įvairios bažnyčios pateikia skirtingas ir kartu panašias atgailos maldas. Vienose jų dėkojama, kad Jėzus numirė už jų nuodėmes, kitose - tikima, kad Jėzus mirė už jų nuodėmes. Vienos ilgesnės, kitos labai trumpos ir paprastos. Žemiau pateikiu dvi atgailos maldas. Vieną jų, pirmąją, perskaičiau nedidelėje brošiūroje „Krikščioniška Evangelija" (tai liuteronų atgailos malda, adaptuota pagal Lutheran Worship (1982 m.)), o kitą sudėliojau pats, perskaitęs ne vieną atgailos maldą. Skaitykite ir apmąstykite šių maldų žodžius. Kiekvienas žodis, sakinys turi gilią prasmę. Tai gali pakeisti jūsų gyvenimą, nes šios maldos labai svarbios kiekvienam žmogui.

Aš išpažįstu, kad savo prigimtimi esu nuodėmingas ir nešvarus. Aš nusidėjau Tau mintimis, žodžiais, darbais, kuriuos padariau ir kurių neatlikau. Aš visa širdimi nemylėjau nei Tavęs, nei savo artimo. Aš teisėtai nusipelniau Tavo dabartinės ir amžinosios bausmės. Dėl savo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardo pasigailėk manęs. Atleisk man, atgimdyk mane dvasiškai ir vesk mane taip, kad aš džiaugčiausi Tavo valia ir vienintelio Gelbėtojo, Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus, dėka vaikščiočiau Tavo takais Tavo šventojo vardo šlovei. Amen

Viešpatie, esu nusidėjėlis. Nusidėjau Tau savo mintimis, žodžiais ir darbais. Nusidėjau ignoruodamas Tave ir gyvendamas taip, tartum Tavęs nebūtų. Atleisk man. Ateinu pas Tave toks, koks (-ia) esu. Tikiu, kad Golgotoje Tu praliejai savo kraują už mane, už mano kaltes ir nuodėmes. Savo šventu krauju nuplauk visa, kas mane suteršė ir pavergė. Savo Dvasia įeik į mano širdį ir gyvenimą. Aš tave priimu. Nuo šiol Tu esi mano Viešpats ir vienintelis Gelbėtojas. Amen


Foto Gedos Žyvatkauskaitės