Kalno pamokslo atomazga ir epilogas (Mt 7, 13-27)
Žymiausias Viešpaties pamokslas, vadinamas Kalno pamokslu, atskleidžia mokymą apie Dangaus karalystę, atgailą, teisiojo gyvenimą, o baigiamasis fragmentas pulsuoja pasirinkimo būtinybe.
Du keliai
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa (Mt 7, 13-14).
Viešpats negudrauja, bet jau pačioje dvasinės kelionės pradžioje atskleidžia dangaus karalystės bei išganymo paslaptį, jog žmogus turi tik dvi pasirinkimo alternatyvas. Kiekvieno pasirinkimas yra dichotominis: arba-arba. Nėra trečio kelio ar kelių begalybės. Be abejo, mes kalbame apie sielos išganymą ir taiką su Dievu. Tad klaidinga manyti, kad pas Dievą veda daug kelių, kad yra daug lygiaverčių alternatyvų, siekiant sielos išganymo ir amžinojo gyvenimo. Kristus moko, jog yra tik du keliai: siaurasis, vedantis į išganymą, ir platu-sis - į pražūtį.
Neteisinga teigti, atimant pasirinkimo galimybę, kad tėra tik vienas, jau nulemtas, žmogaus gyvenimo kelias, kurį jam parinko likimas arba Dievas. Tai neatitinka evangelinio mokymo ir Dievo žodžio. Dievas davė žmogui gyvenimą. Jis duotas ne tam, kad žmogus, tarytum pasyvus stebėtojas ar bevalė būtybė, plauktų gyvenimo paviršiumi neturėdamas jėgų ar įgaliojimo pasirinkti. Kristus sako: Įeikite pro ankštus vartus. Tad žmogus turi būti aktyvus - jis turi rinktis, apsispręsti ir galiausiai veikti.
Kaip pastebi anglikonų teologas J. Stottas, šie Kristaus žodžiai išreiškia pasirinkimo neišvengiamybę, kurią kiekvienas žmogus patiria savo gyvenimo kelionėje. Tai paties Dievo sukurtas mus supančio pasaulio principas.
Jį išryškina Jėzaus naudojamos iliustracijos: Viešpats kalba apie vartus ir kelią. Vartai reikalingi, kad pro juos įeitume, o kelias - kad juo keliautume. Vartai yra kelio pradžia, o kelias galiausiai nuveda į vieną ar į kitą tikslą. Kaip natūraliame gyvenime žmogus turi daugybę kartų rinktis, kuriuo keliu važiuoti prie ežero, kokią profesiją studijuoti, kokį darbą dirbti, kokius maisto produktus vartoti ir t. t., - taip ir dvasiniame gyvenime egzistuoja pasirinkimo galimybės, kai žmogus tiesiog privalo pasukti keliu, kuriuo jis, kaip dvasinis piligrimas, keliaus toliau. Kartais žmonės apsigauna manydami, kad galima neapsispręsti, nepasirinkti, tarytum atidėti pasirinkimą, priverčiant Dangų laukti. Tačiau kelio metafora tokį nusiraminimo ar gudravimo būdą paneigia. Kaip gatvių sankryžoje neįmanoma praleisti amžinybės, nes reikia apsispręsti judėti pasirinktu keliu, taip ir dvasinėje gyvenimo kryžkelėje negalima užsistovėti. Gyvenimas taip surėdytas, kad, net vengdami priimti sprendimą, žmonės apsisprendžia. Sprendimo nepriėmimas taip pat yra apsisprendimas.
Šiandieniniame pasaulyje nepatogu ir nemadinga kalbėti apie gera ir bloga kaip apie moralines kategorijas. Jei vertinami reiškiniai ar asmenys, atsisakoma tokių kategorijų kaip geras ir blogas, teisingas ir klaidingas. Linkstama sakyti, kad yra tokios alternatyvos kaip „geras pasirinkimas" ir „kitas geras pasirinkimas". Arba manoma, kad egzistuoja „geresnis" arba „mažiau geras pasirinkimas", tačiau jokiu būdu ne „blogas pasirinkimas". Visgi Evangelija neleidžia pamiršti moralinių kategorijų ir pamoko, kad jos išlieka tvirtos kaip šio pasaulio pamatas. Kristus teigia, kad yra vienas kelias, kuris žmogų gali pražudyti, paskandinti sugedime bei nuvesti tolyn nuo Viešpaties. Egzistuoja ir kitas kelias, kuris veda į sąžinės renesansą bei gyvenimą. Tad vienas kelias yra blogas, o kitas kelias - geras. Žmogus, atsidūręs panašioje kryžkelėje, renkasi tarp gėrio ir blogio. Šis principas ir gyvenimo tikrovė - neatšaukiami.
Toliau svarstant apie pasirinkimą, verta pastebėti, kad priešpastatomos dvi alternatyvos ne tik moraline prasme. Vieni vartai platūs ir kelias erdvus, o kiti vartai siauri ir pats kelias taip pat siauras. Pro plačiuosius vartus eina daugelis, o pro siauruosius žengia mažuma. Viešpats dar savo tarnystės pradžioje nuteikia mokinius, jog jie bus mažuma, o ne dominuojanti dauguma. Teisingas pasirinkimas, anot Evangelijos, yra siauro, sunkesnio, daugiau pareikalaujančio, tiesos siekiančio, sąžinės ramybės ieškančio kelio pasirinkimas.
Šią siaurojo kelio, kaip teisingo pasirinkimo, mintį Viešpats perteikia ir kitame evangelijos pasakojimo epizode. Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras (Mt 16, 24-25). Pasirinkimas išryškina Kristaus mokinį, atskiria jį nuo minios, nuo susidomėjusio smalsuolio ar naujovėmis besimaitinančio žioplio, kuris visiškai nenusiteikęs rimtai svarstyti Kristaus žodžių.
Gyvybinis, instinktyvus, juslinis mąstymas diktuoja žmogaus elgesį pasirinkimo akimirką. Jis visada skatina rinktis platesnes alternatyvas, erdvesnes galimybes, daugiau laisvės paliekančius pasirinkimus. Net jeigu kai kuriais gyvenimo atvejais tai išmintinga, tačiau sielos išganymo klausimu toks pasirinkimas yra lemtinga klaida. Viešpats kviečia mus pasitikėti Juo, atsižadėti savęs, nešti kasdienį kryžių, o ne šokti į plačią alternatyvų, moralinių interpretacijų, pasiteisinimų bei sinkretinių filosofinių kratinių jūrą.
Kristaus mokiniams skirta būti mažuma, nes nedaugelis įeina pro siauruosius vartus. Tai pašaukimas būti mažuma juos supančioje aplinkoje, bendruomenėje, kurioje gyvena, visuomenėje, kurioje tarpsta. Būti mažumos atstovu sudėtinga ir sunku, nes reikalinga didesnė moralinė jėga laikytis savo įsitikinimų, gyvenimo būdu skirtis nuo aplinkinių, daryti darbus, kurių prasmės nesupranta šalia esantieji. Ir atvirkščiai, buvimas daugumos pusėje gali užliūliuoti, sąžinė gali užmigti ir prarasti jautrumą tiesai. Sekant Kristumi, t. y. priklausant mažajai kaimenei, yra pažeidžiamos ir žmogiškosios ambicijos, nes neįmanoma sutelkti politinių galių ir kitų įtakos svertų į savo rankas. Galios ir valdžios troškimas yra (ar bent jau turėtų būti) žabojamas Kristaus kaimenėje. Kryžius perskrodžia ir šią žmogiškąją pusę - norą valdyti kitus. Tad krikščionis negali virsti daugumos įkaitu. Tiesą, dangaus karalystę ir Dievą jis turėtų vertinti aukščiau už visa kita.
Sergėkis
Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas - gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių (Mt 7, 15-20).
Kristus žadina budrumą ir kviečia mokinius būti dėmesingus bei saugotis. Kalno pamokslo tekste Viešpats kai kuriuos žmones pavadina šunimis ir kiaulėmis. Rodos, jog Viešpats vaikšto įžeidimo briauna, taip kalbėdamas apie žmones. Tačiau Kristus atskleidžia, kad kai kurių žmonių vertybinės nuostatos yra panašios kaip šių gyvūnų (žydai buvo įsitikinę, kad kiaulės ir šunys yra nešvarūs gyvūnai). Žmonės, kurie neklauso Įstatymo, panašūs į juos, nes skęsta savo sugedime ir visai netrokšta būti apvalyti (2 Pt 2, 22).
Šiame epizode Viešpats savo kalbą dar labiau paaitrina tardamas, kad žmogus gali elgtis kaip plėšrus vilkas. Jis atskleidžia grobuoniškus žmogaus prigimties klodus, tūnančius giliai viduje. Kaip vilkas avių kaimenėje, taip netikras pranašas bažnyčioje ne pasigaili savo aukų, bet žaloja jas ir net pražudo. Kristus primena, jog žmonės gali būti grėsmingi, o gražus avies kailis slepia mirtinus vilko dantis.
Perfrazuokime žinomą posakį „Ne viskas auksas, kas auksu žiba" į Kalno pamokslo pamokymą „Ne viskas krikščioniška, kas krikščioniškai atrodo". Kristaus mokinys neturi būti paviršutiniškas, neturi spręsti tik pagal kalbą ar išorę. Jis turi žvelgti į vaisius, kuriuos kalbėtojas sunokina, į gyvenimo būdą, kurį šis gyvena. Nepamirškime, kad piktasis darbininkas slėps savo ketinimus ir maskuos save. D. Bonhoefferis rašė: „Žinodamas, kad krikščionys yra patikli liaudis, jis slepia savo tamsų tikslą po krikščioniškojo pamaldumo apsiaustu, tikėdamasis, kad jo nepavojinga išvaizda sutrukdys jį susekti." Tad netikrasis pranašas krikščionių bendruomenėje niekada neveiks atvirai, nes bus greitai demaskuotas ir atskleistas. Todėl jis veikia priedangoje, stengdamasis atrodyti, sudaryti įspūdį tarytum esąs vienas iš kaimenės narių. Blogis į krikščionių bendruomenę ateina gėrio pavidalu arba avies kailiu.
Galbūt todėl netikrieji kaimenės nariai stengiasi sudaryti dvasingų žmonių, gerų ir pareigingų krikščionių įvaizdį. Neturėdami tikrojo krikščioniško dvasingumo turinio, jie daug dėmesio ir visą energiją skiria išorei bei įvaizdžiui sukurti. Tai pabalintieji antkapiai, kurie viduje pilni mirties, o savo išorę nudažę baltai.
Krikščionių bendruomenė turi ugdytis gebėjimą atpažinti piktą veikimą, nes netikri pranašai yra pavojingi. Jų mokymas, dvasinio gyvenimo ir išganymo supratimas, skiriasi nuo Kristaus mokymo. Nors netikrų pranašų kalba gali skambėti krikščioniškai, tačiau galutinis jų mokymo rezultatas nėra krikščioniškas ir neveda pas Kristų ir į išganymą. Štai kodėl tas mokymas toks pavojingas, nes žmonės, skelbdami taurias idėjas, lieka prie suskilusios žmogiškos filosofijos ir pražūties geldos. Tad bažnyčia turi sugebėti atskirti tikrą pranašą nuo netikro. „Sveika doktrina ir šventas gyvenimas - tikrųjų pranašų žymės," - taikliai pastebėjo vyskupas Ryle'as.
Ne kiekvienas
Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!" Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!" (Mt 7, 21-23).
Garsūs šūksniai, skambūs pareiškimai ir deklaracijos ne visada yra tikrosios religijos ir širdies tikėjimo išraiška. Kristus kalba, kad kur kas svarbiau vykdyti Dievo valią, nei garsiai ir įtikinamai kalbėti. Geriau tyliai ir kukliai sekti Kristumi, nešant savąjį kryžių, nei daryti stebuklus ar kitus ženklus Jo vardu. Nes ne skambios deklaracijos, o klusnumas Evangelijai daro mus Dievo vaikais. Ne žodinė kazuistika, bet gyvenimas, darbai, veiksmai ir pasirinkimai atskleidžia, kas mes esame iš tiesų.
Savireklama, asmeninės naudos siekis, savojo dvasingumo, autoriteto ir savo karalystės įtvirtinimas dar Dangaus karalystės prieangiuose - visa tai iš anksto pasmerkta žlugti. Kristus žadina tikrą ir neveidmainišką širdies tikėjimą. Tikroji mokinystė ir Dievo vaikų bruožas yra paprastas klusnumas Evangelijos mokymui. Tai kasdienis gyvenimas Dievo akivaizdoje, mylint savo artimą.
Du namai - du likimai
Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus (Mt 7, 24-27).
Galiausiai Viešpats vėl grįžta prie dviejų alternatyvų ir žmogaus pasirinkimo klausimo. Klausytojas turi pasirinkti: arba-arba. Nėra trečios alternatyvos. Išgirdęs Evangelijos žinią, žmogus teturi dvi pasirinkimo galimybes. Arba atmesti šią žinią kaip paiką, atgyvenusią, neaktualią ir nevertą dėmesio, arba klupti prieš Kristų ir šauktis Jo, kad Dievas įgalintų gyventi, kaip moko Evangelija.
Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo statytojas. Jis pasirenka pamatą, ant kurio stato visą gyvenimo statinį. Viešpats įspėja, kad neklausydamas Jo mokymo žmogus daro lemtingas statybos klaidas, nes pasirenka neteisingą pamatą. Kristaus žodžių paisymas yra teisingas pasirinkimas, kuris padės ištverti įvairiausius sunkumus. Tad Kristaus mokslas yra tas lemtingas veiksnys, nuo kurio priklauso visas žmogaus gyvenimas ne tik šioje žemėje, bet ir amžinas jo likimas.
Neužtenka snobiškai susidomėjus klausytis Kristaus pamokymų, skaityti Evangelijos žinią kaip įspūdingą Antikos veikalą. Kristaus žinia siekia persmelkti žmogaus gyvenimą, kasdienius jo pasirinkimus. Kas klauso ir vykdo, - sako Kristus. Taigi Kalno pamokslas atskleidžia bekompromisę Gerąją naujieną. Ši žinia skamba kaip trimito garsas, savo šaižiu garsu skrosdama ne tik klausytojų ausis, bet ir širdis. Kiekvienas klausytojas paliekamas asmeniškai apsispręsti, koks bus jo pasirinkimas: klausyti Evangelijos žinios ir paskirti savo gyvenimą Dievui ar atmesti ją ir gyventi savąjį.
Iš laikraščio „Ganytojas“
_64x64_9de.jpg)
