.jpg)
Mokyk mane teisingai nuspręsti ir pasirinkti (Ps 119, 66). Dievo žodis moko, taiso, bara, ragina, bet svarbiausia, kad jis moko mus pasirinkti savo gyvenime daryti teisingus sprendimus.
Mes kasdien renkamės ir darome sprendimus: kada keltis, ką valgysime ar gersime ryte, ką skaitysime ar tą dieną veiksime... Bėgant gyvenimui mes renkamės, kur mokysimės, kokią profesiją įsigysime, kokį verslą ar darbą dirbsime, kur atostogausime ir su kuo draugausime. Visas gyvenimas pilnas pasirinkimų ir sprendimų.
Šių metų pirmoji pusė Lietuvai buvo svarbi dėl vykusių rinkimų: savivaldybių tarybų, merų ir šalies vadovo – prezidento, vyko ir referendumas dėl dvigubos pilietybės. Tauta išrinko, ji nusprendė, ir tai įvyko. Tai svarbu mūsų gyvenimo kasdienybėje čia, žemėje. Bet kur kas svarbesni kiekvieno žmogaus sprendimai dėl amžinybės, nuodėmių atleidimo ir kitų dvasinių žmogaus vertybių. Nors dvasinės realybės nematome, bet ji egzistuoja.
Šventajame Rašte sakoma, kad Jis (Dievas) įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Ekl 3, 11), tad kiekvienam žmogui kyla klausimas: „Kas bus, kai baigsis šis pasaulis?“ Vis dėlto dažnai esame pernelyg užsiėmę ir pamirštame, jog čia gyvename tik laikinai. Tikėjimo klausimus mes nustumiame į šalį, nes svarbiau yra dirbti, bėgti, valgyti ir apsirengti bei sukurti sau gerovę čia ir dabar, o visa kita, atrodo, gali palaukti. Tačiau Biblijoje sakoma: Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų – aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame (Ps 90, 10). O kas po to?
Jėzus yra pasakęs: Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mt 6, 19–21). Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 25–34).
Jėzus Kalno pamokslo kontekste nori atkreipti mūsų dėmesį į svarbiausią žmogaus gyvenime sprendimą – ieškoti Dievo karalystės. Įdomu, jog Jo pasakymai apie turtus ir susirūpinimą šio pasaulio poreikiais yra ne svarbiausi žmogui. Reikia ir dirbti, ir valgyti bei gerti, o ką ten kalbėti apie šio laiko madas, juk reikia madingai atrodyti... Bet Viešpats akcentuoja tai, kas nepalyginamai svarbiau, parodydamas, kad visa kita surūdys ar bus kandžių suėsta. Be abejo, žmogui daug ko reikia, bet tai galima turėti su ramybe, kuri ateina ieškant Dievo karalystės, – tuomet pasitraukia nereikalingi stresai bei baimės dėl rytojaus šioje žemėje. Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo. Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui (Rom 14, 17–19).
Mums reikia patikėti Dievu ir teisingai nuspręsti bei pasirinkti, kad vėliau netektų gailėtis. Štai kokią istoriją neseniai skaičiau. Kartą jaunas vaikinas atėjo pas savo seną dėdę ir sako:
– Dėde, pasveikink mane, aš išlaikiau abitūros egzaminus ir gavau brandos atestatą.
– Puiku, – sako dėdė, – o ką ketini toliau veikti?
– Toliau studijuosiu, – sako jaunuolis. – Noriu tapti teisininku.
– Šaunu, o paskui? – vėl klausia dėdė.
– Na, tada tapsiu aukštesniojo teismo teisėju.
– Nuostabu, – sako dėdė, – o toliau?
– Na, dėde, tada vesiu, sukursiu šeimą.
– Puiku, – sako dėdė, – o vėliau?
– Na, taip, greičiausiai tapsiu didžiu žmogumi, gal net gerbiamu šalies vyriausiuoju teisėju arba pirmuoju valstybės gynėju.
– O kas toliau?
Jaunuolis pamažu pradėjo nervintis:
- Tada, dėde, pasensiu ir tapsiu pensininku, nusipirksiu namelį ežero pakrantėje, auginsiu gėles ir džiaugsiuosi senatve.
– Žavu, – sako dėdė, – o toliau?
Jaunuolis pykteli:
- Tada reiks mirti.
– Taip, – sako dėdė, – o paskui?
Jaunuolis rimtai išsigąsta:
- Mirsiu, o tada?
– Taip, o kas tada? – neatlyžta dėdė.
– Dėde, – atsako jaunuolis, – apie tai dar niekada negalvojau.
– Kaip? – paklausė dėdė, – tu turi brandos atestatą, bet esi toks paikas, kad galvoji tik nuo čia iki čia? Ar žmogus, kuriam Dievas davė protą, neturėtų galvoti truputį toliau? Kas tada?
Tuomet jaunuolis sušuko:
– Dėde, niekas nežino, kas bus po mirties!
– Ne taip šneki, mano berniuk, – paprieštaravo jam dėdė. – Yra Tas, kuris tikrai žino, kas bus po mirties. Tai – Jėzus, kuris pasakė: Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą (Mt 7, 13–14). Po mirties būna Dievo teismas. Ir galima pražūti arba būti išgelbėtam. „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, – sako Viešpats. – [...] Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus“ (Apr 1, 8. 17–18).
Nepakanka planuoti gyvenimo ir daryti sprendimus tik iki kapo. Reikia pagalvoti ir apie tai, kas atsitiks vėliau – kai mirsite. Jėzus sako: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26).
Dievas yra, ir tai mes matome iš Jo kūrinių: Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems [žmonėms] tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių (Rom 1, 19–21). Negalime ignoruoti Jo akivaizdžiai sukurto pasaulio. Pažvelkime, kad ir į sodą, kuriame auga obelys. Jos išaugo iš žemėje pasodintų sėklyčių. Taip išauga medis, kurio šakos pasipuošia žalios spalvos lapais, metui atėjus pražysta gražiausiais, puikiai kvepiančiais žiedais, o galiausiai jų vietoje užauga skanūs ir sultingi obuoliai. Tai stebuklas – Kūrėjas sukūrė žemę, išauginančią vaisius. Jis suteikė ir visa kita, kas auga ir kuo mes maitinamės gyvendami čia, žemėje.
Dievas yra realus, realus ir gyvenimas žemėje, kuris mums Dievo duotas, kad mes pasirinktume teisingai nugyventi ir teisingai pasirinktume ne tik merus ir prezidentus, bet ir Amžinybės Karalių, nuo kurio priklausys visa amžinybė. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Jn 3, 16–18).
Neseniai skaičiau jaudinantį reportažą iš Antrojo pasaulinio karo. Į Raudonosios armijos apsuptą Stalingrado žiedą atskrido paskutinis vokiečių lėktuvas, kuriam rusai leido išskraidinti sunkiai sužeistus vokiečių karius. Į jį guldė sužeistuosius, bet prie lėktuvo atėjo ir lengvai sužeistų ar apšalusių kareivių (tuo metu buvo apie 20–30 laipsnių šalčio), – jie visi norėjo išskristi, bet lėktuvas jau buvo perpildytas. Žmonės desperatiškai ėmė kabintis į lėktuvo išorines dalis: durų rankenas, važiuoklės konstrukcijas. Lėktuvas pakilo... Kai jis nusileido vokiečių kontroliuojamoje teritorijoje, nebuvo nė vieno iš tų, kurie buvo įsikabinę iš išorės – juos nunešė smarkus vėjas, nušalo rankos... Išsigelbėjo tik buvusieji viduje.
Panašiai ir gyvenant šioje žemėje – išgelbėti iš pražūties bus tik tie, kurie yra Kristuje, kurie priklauso Jėzaus Kūnui (Kol 1, 18–20), Jo Bažnyčiai. Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia yra lyg išsigelbėjimo lėktuvas virš Stalingrado – tik su Juo galima išskristi iš „pražūties žiedo“. Ir Jame yra pakankamai vietos visiems, kurie padarys teisingą sprendimą – patikės atperkančia Jėzaus aukos galia.
Deja, yra žmonių, kurie vadina save krikščionimis, bet yra tarsi iš išorės įsikabinę į „lėktuvą“ – jie eina į bažnyčią tik per Kalėdas, Velykas ar kitas didesnes šventes ir tiki viskuo, nors tikrai ne viskas yra tiesa. Tokiam žmogui mirus, dažnai dvasininkas patvirtina, jog jis buvo geras tikintysis, tad amžinai bus Danguje. Bet tai tik išorinis tikėjimas, tikėjimas atsiribojus, negyvenant Jame – Kristuje. Daug žmonių žino apie Jėzų, bet taip ir nepadaro teisingo sprendimo – nepasirenka „verčiau ieškoti Dievo Karalystės“, t. y. būti su Jėzumi, tikėti, jog tik Jis gali padėti susitaikyti su Dievu Tėvu amžiams. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6). Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje (Mt 10, 32). „Arti tavęs yra žodis – tavo burnoje ir tavo širdyje“, – tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas (Rom 10, 8–10).
Todėl, pažindami Viešpaties baimę, mes stengiamės įtikinti žmones. [...] Dievui mes esame atviri, tikiuosi, kad esame atviri ir jūsų sąžinėms. Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja. O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą. Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 11. 17–21).
Teisingai nuspręskime dėl amžinybės ir pasirinkime labiau rūpintis ne šiuo pasauliu. Atraskime laiko iš tiesų ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo.
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 472.
