Pasiuntiniai

Prieš kurį laiką į mano namus pasibeldė du... kaip čia pasakius. Jei pasakysiu jaunuoliai - pagalvosite, kad jie iš kokios savanorių organizacijos.
Jei pasakysiu - jauni vyrai, paklausite, ar nebuvo baisu pačiai įsileisti juos į savo namus.

Tačiau išties - vienas jų jaunesnis, kitas - vyresnis. Dievo pasiuntiniai. Ne ne, aš tikrai nekvanktelėjau. Tuoj viską paaiškinsiu.

Jie tiesiog atėjo ir pasakė, kad nuo šiol gyvens mano namuose ir sekios mane visur, kur tik eisiu.

Žinodama, jog tai Dievo pasiuntiniai, nė kiek neišsigandau. Tik gūžtelėjau pečiais - ką jie nori man pasakyti?

Bendravimas su jais užbūrė. Broliai daug pasakojo apie save - ir nesuprantu kaip, tačiau kiekviename jų pasakojime matydavau save...

Kai jaunesnis imdavo pasakoti, kaip jis paliko savo tėvo namus, kaip išprašė savo turto dalį, kaip ją švaistė grimzdamas vis giliau į nuodėmės bedugnę - man verdavo širdį. Visai ne todėl, kad jam teko visa tai patirti ir kiekvieną kartą su dideliu apgailestavimu pasakoti, kaip buvo... Bet todėl, kad kiekvieną kartą jo patirtis man bylodavo apie mane.

Apie mano nuodėmę. Nuodėmes. Nuodėmėles. Nuodėmiukes. Nuodėmytes. Dideles, tikrai nemenkas nuodėmes.

Kai pagalvoji - ta jos didenybė neva saldybė Nuodėmė. Ji ateina kaip sumani vijoklė, o palieka skausmą, širdgėlą, nusivylimą, nerimą, kaltę, vienatvę, abejones... Ir visa ši „puokštė" tave palieka ne taip greitai, kaip norėtum paskui, su ja pasibičiuliavęs.

Kodėl tu man vėl ir vėl visa tai pasakoji, kartą paklausiau. O jis man nusišypsojo.

Vėliau man ėmė patikti jo klausytis... Keista, bet ta istorija, kaip jis paniekino ir tolo nuo savo tėvo, šeimos, kaip pasiekė visišką dugną - ta istorija, rodos, lyg magnetas pritraukdavo buvimą To, Kuris siuntė juos pas mane. Artumą. Tokį laukiamą, trokštamą. Lyg tame artume Jis norėtų man kažką pasakyti.

Anksčiau galvodavau, kad toks artumas pasiekiamas tik maldoje, pasislėpus kur nors šventoje vietoje.

O dabar - pačiame dugne...

Širdį veriantys susitikimai. Po kojomis jaučiant nuo nuodėmės perdžiūvusį dugną. Nė gyvybės ženklo ten, tame dugne.

Net ir verdant vaikui košę, vėliau keičiant „kvapniąsias" sauskelnes klausaus to pasakojimo ir jaučiu - Jis čia.

Jo buvimas lyg vanduo sunkiasi per visus mano širdies labirintus... Kai istorija pasiekdavo kulminaciją - grįžimas namo, tėvo glėbys, geriausias rūbas, puota - tas buvimas semte apsemdavo.

Ir tuo metu, rodės, kai tuoj tuoj pritrūks oro, prabildavo vyresnysis.

Vos jam pravėrus burną pajusdavau žemę po kojomis. Aha, saugu. Neturėčiau paskęsti.

Kaip gerai, kad jie dviese.

Kartais jie abu imdavo pokštauti, net gi traukti per dantį vienas kitą. Mačiau pačius tikriausius brolius - labai skirtingus, bet taip mylinčius vienas kitą. Man užimdavo kvapą, kai jie imdavo kalbėti apie savo tėvą. Jų balsuose jausdavau didžiulę pagarbą, o tuo pačiu - skleidžiamą saugumo pojūtį. Ir dėkingumą. Abu jautėsi - ir buvo - itin mylimi. Abu apgailestavo, kad ne visuomet tai suvokė, kad buvo paniekinę savo tėvą ir vienas kitą. Bet tai jau jų praeitis, nors dažnam iš mūsų - dabartis.

Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad kaimynai į mane šnairuoja.

Kartą išdrįsau ir paklausiau: kodėl šnairuojate, ką matote?

Matome, kaip tu šypsaisi, ir kaip tviska tavo rūbai. Iš kur gavai šitą „paddielką"? Neužsimiršk ir neapsimetinėk! Mes žinome apie tavo nuodėmes!

Akimirką nieko nesupratau. Tik vėliau susivokiau, kad tuos pasiuntinius jie mato kitaip. Ir mane mato kitaip, nei tie pasiuntiniai.

Išties, jaunėlis man dovanojo Rūbą, kurį jam paliko jo tėvas. Tiesiog taip - ėmė ir atidavė. Sako, panešiosi, tada vyrui duok. Rūbas nenusidėvi, pridūrė.

Vyresnysis kažkokiu paslaptingu būdu įskiepijo pareigos ir atsakomybės jausmą. Kaip to ženklą padovanojo man žiedą. Laukiau, kada pasakys, jog panešiočiau ir paskui duočiau vyrui.

Jis tik nusišypsojo ir pasakė - tavo vyras seniai tokį turi.

Iš tikro jis teisus. Lyg pažinotų mano vyrą...

Paklausiau, ar jie aplankys ir kaimynus.

Taip, atsakė, bet dar ne dabar.

Mano brolio apsilankymas ne visiems malonus, ėmė aiškinti vyresnėlis, tam turi ateiti laikas.

Mat ne kiekvienas yra pasiruošęs pažvelgti į Palaidūno sielos veidrodį. Dažnai jame pernelyg netikėtai (ir skausmingai) sušmėžuoja paties žvelgiančiojo atvaizdas...

Tačiau yra tie, kurie laukte laukia mūsų, švelniai prabilo Palaidūnas. Pirmiausia pas juos ir keliausime.

Atsisveikinome. Vieną akimirką pastebėjau, kad Palaidūnas turi tą patį rūbą, kurį padovanojo man. Nusišypsojau. Suvokiau, kad kiekvieną kartą, kai jis atiduoda savo rūbą kitiems, Tėvas vėl jį aprengia...

Uždarius duris nusijuokiau - jau mačiau, kaip atiduosiu šį rūbą vyrui, o paskui būsiu apdovanota nauju.

Ir čia pat nugrimzdau į apmąstymus...

Vaikas užmigo, galėjau melstis toliau.

Viešpatie, padėk man pamatyti tuos, kurie kenčia stingdantį kaltės šaltį.

„Buvau nuogas, ir Mane aprengėte..." - skamba širdy, lyg svajonė.

http://aurelija-tyloje.blogspot.com/
Bendrinti: