Pažinimo ieškantis tikėjimas

Frazė „pažinimo ieškantis tikėjimas" (lot. fides quaerens intellectum) priskiriama vienam žymiausių viduramžių teologų Anzelmui. Jis yra taip rašęs:　„Aš trokštu suprasti Tavo tiesą, kuria mano širdis tiki ir kurią myli. Aš nesiekiu suprasti, kad galėčiau tikėti, bet aš tikiu, kad suprasčiau.

Dėl to ir tikiu - nes kol nepatikėčiau, negalėčiau ir suprasti (Anzelmas Kenterberietis (1033-1109),　Proslogionas).

Posakis „tikiu, kad suprasčiau" sutinkamas ir Augustino raštuose: „Aš tikiu, kad galėčiau suprasti." Anot Augustino, Dievo pažinimas ne tik numano tikėjimą, bet tikėjimas taip pat nuolat siekia gilesnio pažinimo. Krikščionys nori suprasti (pažinti), ką jie tiki, kuo jie gali viltis ir ką turi mylėti. Anzelmas pabrėžia, kad mes siekiame suprasti ne tam, kad mąstydami įgytume tikėjimą, bet kad būtume pradžiuginti, suprasdami ir mąstydami apie tuos dalykus, kuriais tikime. „Tikėjimas siekia pažinimo, o pažinimas atneša džiaugsmą." Šia Augustino ir Anzelmo tradicija remiasi ir XX amžiaus teologas Karlas Bartas, teigdamas, kad „teologijos užduotis - peržiūrėti bendruomenės tikėjimą ir jo praktikavimą, patikrinant ir permąstant tikėjimą išliekančio jo pamato, objekto ir turinio šviesoje. Teologija nuo aklo sutikimo skiriasi ypatingu savo bruožu - būtent tikėjimu, siekiančiu pažinimo."

Išgelbėjimas, tikėjimas ir jo intelektinė bei „širdies" dimensija

Per visą krikščionybės istoriją iki pat šių dienų būta ir tebėra tendencijų nuvertinti protą ir (ar net) jį atmesti tikėjimo, Dievo pažinimo ir bendravimo su Juo procese. Taip pat akivaizdi tendencija supriešinti protą su širdimi (raginama bendraujant su Dievu „išjungti protą", atverti širdį ir pan.) ir sureikšminti asmeninį Dievo išgyvenimą, dvasinius patyrimus. Tam įtakos turėjo įvairios filosofijos ir pasaulėžiūros - platonizmo dualistinė pasaulėžiūra, gnosticizmas, materializmas, Rytų religijos. Pavyzdžiui, viena iš liberaliojo protestantizmo nuostatų skamba taip: „Tikėjimas - tai individualus išgyvenimas, asmeninė intuicija, ne teologinių teiginių priėmimas" (Schleiermacheris). Toks supriešinimas yra ydingas ir nepagrįstas bibliniu požiūriu. Trumpai argumentuokime kodėl.

Kad išgelbėtų puolusią žmoniją, Dievas nusprendė apreikšti save, t. y. įžengti į istoriją ir duoti mums savo Žodį (Šventąjį Raštą). Jis tai pirmiausia padarė per pranašus ir galiausiai per savo Sūnų. Taip Jis atskleidžia mums išgelbėjimo žinią bei planą, kviečia mus sekti Juo, suteikia mums tai, ko reikia, kad galėtume prie Jo artintis, ir parodo mums kliūtis bei pavojus, kurių turime vengti.

Dievo, mūsų Viešpaties ir Kūrėjo, apreiškimas priimamas tikėjimu. Tikėti Dievą reiškia priimti Jo apreiškimą visiškai paklūstant ir leisti būti vedamiems Jo išminties. Tikėjimas taip pat apima pasišventimą bendradarbiauti su Dievu žmonijos išgelbėjime. Evangelijoje mokoma, kad tikėjimas yra žmogaus išgelbėjimo pradžia, išteisinimo pamatas ir šaltinis. Tikėjimas yra mums Dievo duota šviesa pasiekti amžinąjį gyvenimą, nes ji įgalina mus pažinti Dievą artimai, atpažinti gerojo Ganytojo balsą ir laikytis Jo įsakymų (žr. Jn 10, 4). Šios tikėjimo savybės parodo, kad krikščioniškas tikėjimas turi intelektinę dimensiją. Tikėjimas yra intelekto aktas, nes šio akto objektas yra tiesa, kuri apeliuoja į intelektą.

Biblinis tikėjimo apibrėžimas skamba taip: Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir yra įsitikinimas tuo, ko nematome (angl. vert.) (Hbr 11, 1). Kai mes tikime Dievą, mes tikime Jo žodžiu, tikime, jog tai, ką Jis mums apreiškė, yra tikra. Mes esame įsitikinę Jo apreikštomis tiesomis ir šis užtikrintumas yra specifinis tikėjimo bruožas. Todėl turime mąstyti, medituoti apie tai, kuo tikime, bet ne todėl, kad abejotume. Atvirkščiai - todėl, kad esame tvirtai užtikrinti Dievo žodžiu, todėl, kad mylime Jį ir trokštame labiau ir artimiau pažinti Dievą, kol galiausiai aną dieną pamatysime Jį akis į akį. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami jūsų tikėjimo tikslą - sielų išgelbėjimą (1 Pt 1, 8).

Iš tikėjimo kyla troškimas pažinti Dievą, skatinantis tikintįjį atskleisti Jo pažinimo turtus, slypinčius Dievo žodyje. Kaip yra rašęs Augustinas: „Mes karštai trokštame geriau suprasti, kuo patikėjome."

Mūsų tikėjimas stiprėja ir skleidžiasi, kai puoselėjame dvi dvasingumo kryptis (jos įvardintos ir kaip du iš trijų mūsų bendrijos tikslų): kontempliatyvią ir kognityvią. Kontempliatyvus　dvasingumas (sąlyginai jį galime pavadinti „širdies" dimensija, tam tikra prasme net emociniu dvasingumu) pabrėžia asmeninį Dievo išgyvenimą. Mes norime artimiau, intymiau pažinti Dievą. Tai padaryti mums padeda Šventoji Dvasia, kai mes apmąstome, medituojame Dievo žodį. Kognityvus dvasingumas (proto, intelektinė dimensija)　pabrėžia Šventojo Rašto pažinimą, proto atnaujinimą Dievo žodžiu bei teologinį išsilavinimą. Puoselėdami šią kryptį mes naudojame savo intelektinius sugebėjimus.

Mes turime augti tikėjimu, lygiagrečiai puoselėdami abi šias kryptis pagal kiekvieno asmeninius sugebėjimus, talentus ir išsilavinimą, jų nesumenkindami ir nesureikšmindami viena kitos atžvilgiu ir juolab - nesupriešindami.

Krikščionio troškimas pažinti labiau yra gyvo tikėjimo ženklas. Jis myli Dievą bei tiesą, kuria tiki, ir apie tai mąsto, į tai gilinasi.

Protą - atnaujinti (ne „išjungti")

Protą ir širdį atskiriame sąlyginai (tai kartais daroma ir Rašte), kad galėtume atskirai pakalbėti apie šias dvi mūsų sielos dimensijas, bet ir protas, ir širdis yra neatsiejamos mūsų esybės dalys ir vargu ar kas galėtų pasakyti, kur baigiasi protas ir prasideda širdis. Šiaip ar taip, mums reikia „dirbti" tiek su protu, tiek su širdimi.

Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2).

Galimas ir toks vertimas: Negyvenkite pagal šio pasaulio modelį arba nebeleiskite, kad pasaulis lipdytų jus pagal savo modelį, pavyzdį, kad jums įspaustų savo antspaudą. Sekuliari pasaulio kultūra, nuodėmės jėga verčia mus prisitaikyti, gyventi pagal šio pasaulio idealus. Apaštalas Paulius ragina mus pasikeisti atnaujinant protą - tai tarsi proto, mąstymo perprogramavimas, visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu protas atplėšiamas nuo pasaulio dalykų ir vis labiau ir labiau ima mąstyti apie dieviškus dalykus. Ši Rašto ištrauka atskleidžia, kad protas yra ta „sfera", kur verda kova tarp mūsų troškimo tarnauti Dievui ir nuodėmės bei pasaulio poveikio. Prote vyksta mūsų dvasinis augimas. Protu priimami sprendimai, kurie nulemia mūsų dvasinę kryptį ir likimą. Paulius susirūpinęs vidiniu, dvasiniu mūsų keitimusi, ir ta transformacijos vieta yra mąstymo procesas.

„Turime pripažinti proto svarbą, nes protas yra esminė mūsų žmogiškumo išraiška, esminis mūsų, kaip krikščionių, augimo elementas ir esminis mūsų šiandieninės kovos ginklas." (R. Macauly, J. Barrs, Būti žmogumi).

Laiške kolosiečiams apaštalas mus ragina: Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3, 2). Kad mąstytume apie tai, kas aukštybėse, turime klausytis, skaityti apie tai, kas aukštybėse, ir maldoje artintis prie To, kuris aukštybėse. „Jei jau priėmėte krikščionybę, reikia pasirūpinti, kad kasdien sąmoningai skirtumėte laiko krikščioniškoms tiesoms apmąstyti. Nes kasdienės maldos, religinės literatūros skaitymas ir bažnyčios lankymas yra būtinos krikščioniško gyvenimo dalys. Mums reikia nuolatinio priminimo, ką tikime. Nei krikščioniški, nei kitokie įsitikinimai nesilaiko sąmonėje gyvi patys savaime. Juos reikia maitinti" (C.S. Lewis).

Minkštinti širdį - ugdytis geras jos nuostatas

Puoselėjant tiek kognityvią, tiek kontempliatyvią dvasingumo kryptį labiausiai reikia saugotis išdidumo. Nuosavas teisumas gali slėptis ir po dideliu teologiniu išprusimu bei pažinimu, ir po asmeniniu Dievo išgyvenimo akcentavimu, Jo balso girdėjimu ir t. t. Geros širdies nuostatos atskleistos kad ir šiose eilutėse:

Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite. O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3, 12-14).

Gailestingumas, gerumas, nuolankumas, romumas, ištvermė, atlaidumas, meilė puikiai dera su Dievo žodžiu atnaujintu protu, teologiniu išprusimu. Šias savybes tobulai įkūnijo Jėzus, tad mylėdami Jį ir trokšdami labiau Jį pažinti ir mes turime siekti būti tokie.

Proto ir širdies, visos mūsų esybės, esminė nuostata Dievo ir artimo atžvilgiu bene geriausiai nusakyta didžiajame Dievo įsakyme: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį (Lk 10, 27). Šios Rašto ištraukos Matthew Henry komentaras galėtų būti mūsų aptartos temos apibendrinimas: „Mes turime mylėti Dievą visa savo širdimi, turime žiūrėti į Jį kaip mums patį geriausią, draugiškiausią, nuostabiausią ir tobuliausią. Mūsų meilė Jam turi būti nuoširdi ir karšta, tai turi būti pati didžiausia meilė, meilė, kuri stipri kaip mirtis, bet kartu ir protinga meilė, - tokia, kurią mes galėtume pagrįsti ir žinoti, kodėl mylime. Tai turi būti visiška meilė; Dievui turime pašvęsti visą savo sielą, ir turime Jam tarnauti viskuo, kas yra mumyse. Mes neturime mylėti nieko be Jo, o mylėti viską dėl Jo. Turime mylėti savo artimą kaip save pačius, ir tai bus lengva, jeigu, kaip ir privalome, mylėsime Dievą labiau negu save."