.jpg)
Švenčiame Reformacijos penkių šimtų metų jubiliejų. Norisi geriau suprasti Reformacijos indėlį į visos krikščionybės raidą ir pamatyti, kuo Reformacija aktuali mums šiandien, kad jubiliejaus šventimas nebūtų tik trumpalaikis jausmų sužadinimas.
Reformacijos metu buvo naujai suprastos ir suformuluotos gyvybiškai svarbios tikėjimo tiesos. Šiandien jas žinome kaip penkis reformacijos šūkius: tik tikėjimu, tik iš malonės, tik Šventasis Raštas, tik Jėzus Kristus ir tik vienam Dievui šlovė. Atrodytų, kad galime tuo pasitenkinti – šūkius žinome, jubiliejų švenčiame, ko daugiau reikia.
Jeigu nenorime vėl nugrimzti religinių prietarų migloje, turėtume tas tiesas ne tik žinoti, bet ir suvokti kaip būtinas dvasinio gyvenimo atramas.
Pagrindinis klausimas, į kurį atsakymo ieškojo Martynas Liuteris bei kiti reformatoriai – kokiu būdu žmogus tampa priimtinas Dievui? Arba, kitais žodžiais tariant, ką žmogus turi daryti, kad būtų teisingo Dievo priimtas? Tais laikais į šį klausimą bažnyčios skelbtus atsakymus būtų galima apibendrinti tokiu sakiniu – žmogus turi vykdyti bažnyčios įsakymus ir nuolankiai, kritiškai nesvarstydamas priimti jos teikiamus patarnavimus.
Liuteris bandė eiti šiuo keliu ir dideliam savo nusivylimui aptiko, kad kuo daugiau stengėsi, tuo labiau jam nesisekė.
Jis tapo Augustijonų ordino vienuoliu ir atsidėjo pasninkams, ilgoms maldoms, piligrimystei bei dažnoms išpažintims. Jį slėgė neviltis, matant savo negebėjimą patikti Dievui. Tą savo gyvenimo dalį pats Liuteris įvardino tokiais žodžiais: „Aš praradau sąlytį su Kristumi gelbėtoju bei guodėju ir padariau iš Jo savo varganos sielos kalėjimo prižiūrėtoją bei budelį.“
Iš tos padėties jį ištraukė pamatyta Šventojo Rašto tiesa, kuri galiausiai jau vėlesnių reformacijos žmonių buvo išsakyta penkiais reformacijos šūkiais. Ne žmogus savo pastangomis darosi tinkamas Dievui, bet Dievas vieną kartą visiems laikams per atgailą ir tikėjimą Kristaus auka tikintį žmogų padaro teisų ir tinkamą sau. Žmogus gali patikti Dievui vieninteliu būdu – patikėdamas Jėzaus Kristaus atliktu darbu. Liuteris tai pamatė Šventajame Rašte ir suvokė, kad toks matymas yra Dievo jam suteiktas iš malonės (kaip dovana, o ne atlygis už nuopelnus). Jam nėra jokio pagrindo didžiuotis bei girtis savimi – visa šlovė priklauso Dievui. Tai buvo Dievo apreikšta Šventojo Rašto tiesa, kuri lygiai taip pat, kaip tuomet, kai ją skelbė apaštalas Paulius, turėjo keičiantį poveikį visiems, kurie ją išgirdo ir ja patikėjo.
Gali pasirodyti, kad mums šiandien yra lengviau, negu Martynui Liuteriui bei kitiems reformatoriams, ir iš dalies taip yra, nes mes galime remtis jų atliktu darbu, tačiau tai nepanaikina poreikio kiekvienam iš mūsų atvira širdimi tikėjimu priimti Dievo teikiamą teisumo dovaną – pamatyti ir pripažinti, jog nėra kito būdo būti teisiam Dievo akivaizdoje, kaip tik tikint Jo dovanojamu išteisinimu. Apaštalas Paulius Galatijos tikinčiuosius jiems skirtame laiške vadino neprotingais, nes jie patikėjo melo skelbėjais, įtikinusiais juos, jog, norint tapti Dievo pažadų paveldėtojais ir tikrais Jo tautos žmonėmis, vien tikėjimo Kristaus auka neužtenka. O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? (Gal 3, 1–2). Laiško pradžioje apaštalas užrašo labai griežtą perspėjimą, skirtą pirma galatams, bet po to ir visų laikų tikintiesiems: Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos, kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! (Gal 1, 6–9).
Taigi išteisinti ir priimtini Kūrėjui galime būti tik tikėjimu ir niekaip kitaip. Tačiau tam, kad galėtume vadinti save apaštališko tikėjimo paveldėtojais, turime taip aiškiai suprasti šią tiesą ir ja vadovautis.
Teisumo dovana duodama ne už nuopelnus, nes nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų nusipelnyti ir gauti ją kaip atlygį, o ne malonės dovaną. Mums labai sunku tai pripažinti, nes esame linkę tikėti ne Šventojo Rašto skelbiama tiesa, bet savo įsivaizdavimais, jog šventieji užsitarnavo Dievo palankumą. Tokia regimybė mus apgauna, ir mes nebesuprantame, kad nuopelnų kelias veda į pražūtį. Mums, kaip ir daugeliui praeityje gyvenusių žmonių, užsitarnautas išgelbėjimas atrodo patikimesnis. Tik Dievo Dvasios apšviesti pamatome, kad vienintelis kelias yra Dievo malonė – neužsitarnauta – dovana. Apie ją mums Laiške romiečiams drąsiai liudija apaštalas Paulius: Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai, – Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 21–24). Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi (Rom 5, 1–2). Tik malonė be jokių priedų.
Vienintelis asmuo, į kurį galime bei turime kreiptis ieškodami ramybės su Dievu, yra Jėzus Kristus. Mus turėtų nustebinti ir sukrėsti bendražmogiškas polinkis anapusybėje ieškoti papildomų užtarėjų, tarsi Viešpaties Jėzaus užtarimo neužtektų. Kad Jėzus yra vienintelis mūsų Atpirkėjas ir Užtarėjas, liudija daugelis Šventojo Rašto autorių. Čia pacituosiu Pauliaus Laišką romiečiams: Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus (Rom 8, 34). Papildomų užtarėjų ieškojimas suprantamas tuo atveju, jeigu netikime Šventojo Rašto teisingumu ir nematome, jog būtent Šventasis Raštas yra paties Dievo duotas aukščiausias autoritetas tikėjimo klausimais. Žmogiškai mąstant atrodo labai nuolanku ir dievobaiminga kreiptis su užtarimo prašymu į įvairius pas Viešpatį išėjusius šventuosius bei mergelę Mariją, tačiau Rašto šviesoje tai yra Dievo per Kristų suteikto kelio paniekinimas.
Net šiomis dienomis, švenčiant 500 metų Reformacijos jubiliejų, nejauku rašyti tokius kategoriškus teiginius, nes kaip gali būti, kad Šventasis Raštas yra didesnis autoritetas negu mūsų papročiai, tradicijos ir įsitikinimai. Paniekinę tiesą, jog Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, bei sumenkindami jo autoritetą, mes nebematome dvasinės tikrovės ir tampame labai lengvai suklaidinami įvairiausių prietarų. Todėl, norint nepasiklysti ir nepaniekinti Dievo duoto kelio, kiekvienam žmogui būtina matyti tikrovę – vien tik Raštas, kuris liudija, kad žmonėms duotas vienintelis Jėzaus vardas kreiptis į savo Kūrėją ir būti išgelbėtiems. Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir Izraelio vyresnieji! Jeigu dėl gero darbo ligotam žmogui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu’. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 8–12).
Kai Šventajame Rašte pamatome mums Dievo nutiestą išgelbėjimo kelią, prasidedantį atgaila bei nuostabia teisumo dovana iš paties mylinčio Dievo rankų, kartu su apaštalais ir reformatoriais sušunkame: „Vienam Dievui garbė!“ Tai nebėra keistos ideologijos padiktuotas lozungas, bet susižavėjimo kupinas šūksnis, kylantis matant dvasinio pasaulio tikrovę. Kuo aiškiau suvokiame, kaip yra iš tikrųjų, tuo garsiau tas šūkis skamba mūsų širdyse, o jau tuomet ir lūpose.
Tegul penki Reformacijos šūkiai niekada mums nevirsta muziejiniais praeities eksponatais.
Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, – vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen (Rom 16, 25–27).
