Pirmosios meilės beieškant

„Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, - jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą“ (Apr 2, 1-5).

Apreiškimo knygos pirmuose skyriuose skaitome, kad kiekviena bendruomenė išgirdo ir padrąsinimą, ir pabarimą, kuris, esu tikra, vertė sustoti, susimąstyti, atgailauti, ieškoti Viešpaties. Kiekviena bažnyčia turi ne tik stiprių, bet ir silpnų pusių. Pastarąsias matyti bei įvardinti nemalonu, tačiau jas matyti būtina, kad stiprintume tai, kas yra silpna: Budėk ir stiprink, kas dar yra ir merdi! (Apr 3, 2 skamba žodis Sardų bažnyčiai).

Mat net jei bažnyčia turėjo vieną vienintelę nedorybę, ji galėjo turėti liūdnų pasekmių: jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.  O juk Viešpats nenori, kad kuris nors pražūtų ar gėdingai baigtų savo bėgimą!

Tai verčia pamąstyti iš esmės. Ne tik atsidusti, bet ieškoti Viešpaties, suklusti, atgailauti, klausti, kaip susigrąžinti pirmąją meilę, jei esu tarp tų, kurie ją pametė. Efezo bažnyčia turėjo daug dorybių, tačiau visos jos negalėjo atstoti ar „kompensuoti“ paties svarbiausio!

Prisipažinsiu, Efezo bažnyčiai skirtas žodis vėl ir vėl ragina ištirti save, priminti sau, kas yra tas pirmosios meilės uolumas, alsavimas, kurį Viešpats, tikiu, trokšta mumyse matyti.

Ar įmanoma priversti mylėti?

Mielieji, noriu jūsų paklausti: ar įmanoma priversti mylėti? Ar galima apie meilę, apie pirmos meilės uolumą bei troškulį kalbėti griežtai?

„Ne“, - atsakytume. Juk liaudis byloja: per prievartą mielas nebūsi... Kalbėti apie meilę galima tik švelniai, atsargiai parenkant žodžius... Juk tai toks taurus jausmas! Meilė verta poezijos, ir tik jos!

Tačiau matome, kad Viešpats savo bažnyčiai, konkrečiai Efezo bendruomenei, kalba itin griežtai. Jis parodo, kad mato bažnyčios darbus - galbūt, efeziečiai pagrįstai džiaugėsi, kiek daug jie atliko dėl Jo. Galima daryti prielaidą, kad jie buvo budrūs, įžvalgūs, išmintingi tikintieji. Ir vis dėl to! Pro Viešpaties akis nepraslydo pats svarbiausias dalykas - tikintieji paliko savo pirmąją meilę. Pačią svarbiausią, tauriausią ir tyriausią meilę, kurios buvo kupini, kai atsivertė į Viešpatį, savo Gelbėtoją. Ir štai, Viešpats liudija, kad jei pirmoji meilė nebus atgaivinta, Jis pats patrauks bažnyčios žibintuvą. Koks Viešpats nepermaldaujamas!

Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų.

Širdis ima raudoti Dievo akivaizdoje, nes akimirksniu imu suvokti savo nuogumą bei širdies kietumą, šaltumą, abejingumą. Žinau, kad visa tai įmanoma pamatyti tik Jo artume, todėl dėkoju Dievui, kad Jis tai rodo, liudija... Kitu atveju, mano protas, taip dažnai sudarantis slaptus ir gudrius sandėrius su mano nuodėmingu „kailiu“, sako: „Tu nepalikai pirmosios meilės, tu tik ją truputį apleidai... Žiūrėk, kiek daug tu darai dėl Dievo...“

Pasižiūriu - na, išties: stengiuos tai šį, tai tą... Rodos, galiu kaip tas fariziejus šventykloje dėkoti Dievui, kad Jam tarnauju, dirbu, dirbu, dirbu... „Tu net savanoriauji!“ - patvirtina „uolusis“ protas ir priduria: „Su metais meilė gilėja, plečiasi giliai viduje... juk neskraidysi padebesiais visą gyvenimą, kaip ką tik įtikėjusi, - nesitikėk šito.“

Kodėl neskraidysiu, jei Raštas liudija, kad pasitikintys Juo sklandys kaip ereliai? Kodėl nesidžiaugsiu, jei Izaijas liudija, jog „spindėsi iš džiaugsmo“ dėl Viešpaties šlovės? Kodėl neskraidyti, jei pats Dievas sako: Prisimink, NUO KUR nupuolei, atgailauk, ir vėl imkis pirmykščių darbų. Pirmoji meilė, tokia gyva ir tyra, lydima išgelbėjimo džiaugsmo, atsiduodanti Dievui visiškai, „bręsdama“ neturėtų tiek „gilėti“, jog būtų net gėda prisipažinti, jei kas pasiteirautų, kiek laiko skiriu Viešpačiui, maldai ir Žodžiui, savo slaptojoje... (Ar žmonos norėtų, kad metams bėgant jų vyrai nustotų joms dovanoti gėles ir visaip kaip būti joms dėmesingi? Ar vyrai norėtų, kad laikui einant žmonos mieliau rinktųsi draugių kompanijas nei savo vyrų draugiją? Kaip daug labiau mes turime trokšti praleisti laiką su Viešpačiu!)

Mano protas, kaip ta jau sugundyta ir suviliota Ieva turi savo „evangeliją“. Jis turi savo paaiškinimą ir, žinoma, pasiteisinimą... O štai širdis - Dievo paliesta širdis tyliai ir romiai liudija: „Tu palikai, taip, tu palikai savo pirmąją meilę...“

Dieve!

Dviratis

Pamenu, kaip vis svajojau, kada pagaliau galėsiu pasivažinėti dviračiu. „Pagaliau“ - nes iš pradžių gimė vienas vaikelis, kiek atsigavus - kitas, o tuomet bemiegės naktys, ir pasivažinėjimas dviračiu atrodė kaip koks skrydis iki marso... „Kada nors, - raminaus, - et kada nors, kai ūgtels vaikai...“  Ir štai, išaušo ta diena. Myniau namo iš parduotuvės su vėjeliu ir dėkojau Dievui. Vienintelė problemėlė - tam, kad išvažiuočiau pasivažinėti kitomis dienomis, reikia šeimos palaikymo bei pritarimo: su vaikais turi pabūti vyras, vienų juk nepaliksiu, dar per maži. Ir vyras mielai išleidžia. Taigi, vieną dieną svajojau, kaip vakare išlėksiu pasivažinėti. Bet va, dukra priminė, kad ir ji turi dviratį, ir labai norėtų pasivažinėti... Ar aš kokia netikėlė mama, kad pirmiausia su vaiku lauke nepabūčiau? Pabuvom: žiūrėjau į penkiametę dukrą, kaip ji pratinasi prie savo raudono „juodbėrėlio“, bet mintyse jau buvau kitur... Žinoma, mačiau save pačią, minančią dviračio pedalus. Bet, kai grįžom namo, reikalai netikėtai pasisuko taip, kad turėjau likti namuose. Nemoku apsakyti, koks apmaudas kunkuliavo mano širdy! Visą dieną taip nuoširdžiai, taip karštai svajojau apie vakaro pasivažinėjimą... Ir še tau, kad nori. Taip, žinojau, kad toks jau tas gyvenimas - kupinas netikėtumų, ir svajones kartais tenka šiek tiek atidėti...

Vis dar savęs begailint, švelniai, it ryto rasa mane pasiekė mintis: „Kad tu šitaip trokštum būti su Manim...“ - tai tie septyni žodeliai, kuriuos tik dabar suskaičiavau, tuoj nuplovė visą apmaudą. Žinojau, kad šių žodžių Autorius yra Teisus. Ar atsikeliu ryte su mintimi, kad šiandien būtinai atrasiu laiko pabūti su Juo? Ar trokštu būti Jo akivaizdoje kur kas labiau, nei... lėkti savo gražuoliu dviračiu? Ar, pasilikdama slaptojoje, noriu „pasivažinėti“ kuo ilgiau? Ne, nenoriu pasakyti, kad negalime važinėtis dviračiu, ne apie tai kalba!

Aš galiu daryti daugybę darbų Jo vardu, tačiau taip ir neateiti į pasimatymą su Juo. Na, gal tik keliolikai minučių, ne daugiau. Kaip kad, pasitaiko, žmogus sėdi su tavimi, geria kavą ir vis žvilgčioja į laikrodį, nes tuoj turės bėgti...

Viešpats galbūt niekuomet ir nevers manęs atsižadėti dėl Jo kažko brangaus, galbūt ir nepaprašys atsisakyti kokio pomėgio dėl Jo, bet... ar aš pasiruošus dėl Jo atidėti tai, ką branginu? Ar girdžiu Jo mylintį, švelnų kvietimą ateiti, ir tiesiog būti su Juo?

Žiedus palaikančios vielutės

Pamenu, kaip vyras mums su dukra padovanojo gėlių. Aplink dukrai skirtą gerberą buvo apsukta vielutė, palaikanti stiebą ir žiedą. Jei gėlė ims vysti, ji vis tiek stovės vazoje „lyg niekur nieko“. Deja, daugelis iš mūsų taip pat turime panašias vielutes - darbus, kuriais galime remtis, kai kalbame apie meilę Viešpačiui, apie aistringą Jo ieškojimą. Tos vielutės palaiko mūsų „krikščionišką žydėjimą“ ir mes patys sau sakome: su manimi viskas gerai - va kiek darau dėl Jo. O jei kas patrauktų tas vielutes, ar žiedas nenusvirtų? Ar skleistų mielą Jo pažinimo kvapą?

Pamenu etapą savo gyvenime, kai jau nebegalėjau atsiremti į darbus, teko ieškoti Jo paties... Man buvo gera tarsi naujai Jį atrasti, artintis prie Jo, - tame radau be galo didelį džiaugsmą bei pasimėgimą. Tik šiandien suprantu, kad ieškojau nepakankamai... Taip, tai buvo žingsniai, kaip sakoma, į priekį, ne atgal, bet kažkurioje vietoj man pritrūko troškimo, ištvermės, o kai prasidėjo vėl darbų darbai (dėl Jo, žinoma), aš ir vėl pamečiau tą vietą, kur Jo garbė gyvena... Paradoksas, bet taip jau yra: Jėzus gali būti tavo namuose, tavo širdyje, kaip Jis buvo Marijos ir Mortos namuose (ir širdyse), Jėzus gali kalbėti iš Tėvo širdies, būti itin arti, bet  viena širdis Jo įdėmiai klausosi, o kita - „kažkur...“. Nėra kada tiesiog atsisėsti ir klausytis!

Ne taip seniai perskaičiau labai gerai kriščioniškame pasaulyje žinomo Dievo tarno prisipažinimą, jog Viešpats ne kartą jam kalbėjęs, kad jis nebus gabus eiti teisinga kryptimi, jei kasdien neskirs maldai po dvi valandas. Kaip jis pats liudija, tai nėra lengva, nes yra daug darbų. Vis tik kiekvienas Jo tarnas netrunka įsitikinti, kad produktyviausia diena yra ta, kuri palydėta maldos. Skirdami laiko maldai, mes nuveikiame žymiai daugiau ir netrunkame įsitikinti, jog „ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia...“ Žmogaus pastangos yra viena medalio pusė, tačiau nepaprastai svarbi ir kita: Jo Dvasios artumas, vedimas, jėga. Malda būtina, jei norime gyventi arti Viešpaties. Taip, Viešpats yra arti (Fil 4, 5), bet mes - ar artinamės prie Jo? (Jok 4, 8).

Net ir toks didis žmogus kaip Martynas Liuteris maldai skirdavo tris valandas, o jei to nepavykdavo, sakydavo, jog tą dieną jau pavogė velnias. Martynas Liuteris, proto genijus ir darbštumo įsikūnijimas, kasdien melsdavosi po tris valandas!

Viešpats yra didis, nepriklausomai nuo maldų? Taip! Būtent todėl turime melstis

Žinoma, mes bendraujame su Viešpačiu ne tik maldoje - galima sakyti, kad mes išreiškiame Jam savo meilę darbais, pasilikdami Jo žodyje, dalyvaudami įvairiuose projektuose. Galima sakyti, ir neretai pasakome, kad kasdien jaučiame Jo gerumą, nepriklausomai nuo to, pasimeldėme ar ne, kad Viešpats yra toks didis, jog tikrai mūsų maldos ar „nemaldos“ negali Jo apriboti... Taip sakydami esame iš dalies teisūs, bet tik iš dalies. Viešpats išties yra didis, nepriklausomai nuo to, kaip mes elgiamės. Ir Jis išliks didis, nepriklausomai nuo to, ar mūsų žibintuvas bus patrauktas (kas grėsė Efezo bendruomenei).

Malda reikalinga visų pirma man. Malda - tai atsidavimas Viešpačiui, mano meilės ir prisirišimo prie Jo išraiška. Malda mano gyvenime liudija būtent tai, kad aš pasitikiu Juo, o ne savimi, ir kad man labiausiai reikia Jo, nes visa mano gyvenime yra iš Jo malonės... Maldoje galiausiai tampu ir Jam tinkamu indu... Maldoje, ir ne trumpoje, o ištvermės reikalaujančioje (Ef 6, 18; Kol 4, 2. 12), atsiskleidžia Mylimojo ir mylimosios santykiai, aprašyti Giesmių giesmėje. Jei žmogus nusprendžia, pavyzdžiui, rimtai sportuoti, ar būti muzikantu - jam tenka labai daug mokytis, treniruotis, dirbti. Suvokiau, jog tarsi išmokau pasitenkinti tuo, kad tiesiog „jau moku plaukti“ ar perpratau, pav., piešimo techniką. O jei Viešpats kviestų tapti profesionalesniu sportininku ar dailininku? Pastebėjau, kad verčiau sutiksiu „paplaukti“ ar „pagroti“ vien savo malonumui, nuotaikos vedama, bet neatsidėsiu alinančioms „plaukimo“ treniruotėms ar „grojimo“ repeticijoms... Tačiau profesionalus lygis pareikalauja daug daugiau: groti ar sportuoti daugybę, daugybę valandų... Net patys profesionaliausi muzikantai nepasitiki savo gebėjimais tiek, kad pagrotų vos porą valandų, jie kasdien groja po 7-9 valandas... Taip, žemesnio lygio muzikantai groja mažiau, bet groja... Noriu pasakyti, kad už puikių rezultatų visuomet slypi ir pastangos, parodytas uolumas. Tai nereiškia, kad kviečiu įtikti Viešpačiui savo darbais - ne, mes kviečiami artėti prie Jo ne dėl to, kad galėtume „užsidėti pliusiuką“, bet dėl to, kad mylime Jį ir trokštame mylėti dar labiau! Esu tikra, kad svarbu ne tik studijuoti Žodį, o gal net sistemingai studijuoti teologiją (kas turi pašaukimą), bet neapleisti ir Dievo ieškojimo savo slaptojoje, maldoje. Ir tikrai nenoriu pasakyti, kad maldos gyvenimas nualina - atvirkščiai, jis pakelia mus ant Jo kalno, „suteikia sparnus“, būtinos įžvalgos, išminties... Tačiau einant šia kryptimi prireiks pastangų ir ištvermės. Būna, pradėjęs aktyviai sportuoti, žmogus sako: „Dabar suprantu, kodėl žmonės negali be sporto. Aš visai kitaip jaučiuosi, nors pradžioj ir būdavo sunku!“ Galbūt ateis ta diena, kai ir tu pasakysi: „Dabar suprantu, kodėl Martynas Liuteris ir kiti Dievo žmonės maldai skirdavo po valandą ar kelias kasdien... Kitaip jau negaliu, tai pakeitė mane ir mano gyvenimą! Taip gera ieškoti Dievo ir pasilikti Jo artume!“ Suprantama, mus riboja daugybė įsipareigojimų, ir mes negalime, tarkim, palikę vaikus keletui savaičių „iškeliauti į dykumą“... Tačiau bent šiek tiek pasistengti juk galime? Kai Jėzus pasimeldęs rado mokinius miegančius, paklausė: ar negalėjote nė valandos pabudėti?

Prieš pašaukdamas dvylika apaštalų, Jėzus visą naktį praleido besimelsdamas. Anksčiau aš galvojau: „Na taip, juk tai ne bet kas, o Jėzus...“ Dabar mąstau kitaip: „Jei net Jėzui reikėjo melstis visą naktį, kaip daug labiau reikia melstis man!“

Plaukti teisinga kryptimi

Gerai žinoma ir pamokanti yra Titaniko istorija. Žinome, kuo baigėsi perdėtas pasitikėjimas savimi... Visgi šioje istorijoje mane be galo žavi laivo kapitono, atsiliepusio į Titaniko pagalbos šauksmą, veiksmai: jis tuoj pat pasuko laivą nelaimės vietos link, visus keleivius ir įgulos narius organizavo taip, kad būtų kuo geriau pagelbėta nukentėjusiems, o pasukęs vairą norima kryptimi liepė jūreiviams stebėti, ar jų kelyje nesimato ledo uolų (kad galėtų jų išvengti). Istorija byloja, kad kapitonas ne tik viską išmintingai suorganizavo, bet ir pasimeldė. Ryte, kai pagaliau išaušo, visi pamatė, kad vandenynas pilnas ledo uolų - tad stebuklas, kaip laivas „Karpatija“ jų išvengė! Galvoju, kad aną dieną, kai gyvensime Amžinoj Dienoj, jau Dievo akivaizdoje, atsigręžę atgal pamatysime panašų vaizdą: kiek daug pavojų mūsų tykojo šios žemės vandenyne!

Krikščionybė šiandien kupina įvairiausių srovių, teologinių krypčių, konfesijų. Kaip atsirinkti? Kaip laikyti teisingą kryptį, teisingą laivo kursą? Kaip žinoti, kur link mane kreipia Viešpats? Tik meldžiantis slaptojoje, uoliai ieškant Viešpaties. Mat tik mylėdami Jį visa savo širdimi, protu, visomis jėgomis, aptiksime, kad didžiausia ir svarbiausia kryptis gyvenime yra Jis. Kitu atveju mes, deja, galime priplaukti tą vietą, apie kurią kalbėjo Bilis Gremas: „95 proc. šiuolaikinių bažnyčių vykdomos veiklos tęstųsi ir tuomet, jeigu Šventoji Dvasia nuo mūsų pasitrauktų. Pasitraukus Šventajai Dvasiai ankstyvojoje bažnyčioje, 95 proc. vykdomos veiklos būtų sustoję.“ Kodėl ta veikla tęstusi? Nes žmonių protai jau kitokie - jie įpratę prie kitokio gyvenimo, prie įvairių tarnavimų, darbų, daug žino, kaip ir „viskas aišku“. Ir neretai paskutinį žodį tariame mes, o ne Šventoji Dvasia...

Pirmoji meilė atgimsta ieškant Jo, pasiliekant Jo artume. Tik ieškodama Jo ir Jį atrasdama, aš tampu gabi gyventi taip, kaip Jam patinka. Jo artumo bei ieškojimo nepakeis net pačios geriausios knygos, nors ir jos labai reikalingos. Viskas po saule turi savo vietą, ir negerai, jei kas nors užima ne jam skirtą vietą. Yra laikas, kurio niekas kitas negali užimti, net ir krikščioniška veikla. Tuo laiku mes labai daug ir išmokstame, kartais nė patys to nesuvokdami... Tai laikas, kurį slaptame kambarėlyje mes skiriame Dievui.
--

Tad kaip man atgaivinti savo pirmąją meilę?

Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų.

Pripažįstu, kad buvau apleidusi maldos gyvenimą. Būtent maldų dėka Viešpats mane keitė, o pirmoji meilė tryško tyru ir nesavanaudišku atsidavimu. (Žinoma, buvo ir tebėra be galo svarbus bažnyčioje skambantis Žodis, bei Žodis, kuriuo gyvename kasdien). Ir ypač šiandien, kai pažinimo tiek daug, patirtis taip pat nemaža, kai patirta skausmingų audrų, kaip niekad svarbu ieškoti Jo veido.