Pragaras yra...

   Skaitant Johno Piperio knygą „Broliai, mes neprofesionalai“ buvau sujaudintas žodžių realumo apie pragarą, skyriuje „Broliai, pajauskite pragaro realumą“ ir tos žinios, kuria jis dalinasi. Ši knyga skirta pastoriams ir dvasiniams vadovams, tad joje iš tiesų yra pakankamai aštrių pasisakymų, raginančių kalbėti bažnyčiose „avims ir ožiams“ ne tik tai, kas glosto kiekvieno krikščionio savimeilę, bet būti drąsiems ir kalbėti realias tiesas, kurias turi suvokti kiekvienas gyvai tikintis žmogus.

 „Šlovingos ir siaubingos tiesos, skambančios Biblijoje, panašios į griaustinio aidą, iššaukia mumyse tik vos pajaučiamą baimės ir nuostabos jausmą. Bet, kad pradėčiau liūdėti dėl „pasiklydusių avių“ ir su ašaromis kviesčiau „laukinius ožius“, turiu tikėti ir skelbti kai kuriuos siaubingus ir stebuklingus dalykus,“ – rašo J. Piperis.

  Pragaras realus, ir Jėzus nejuokauja, kalbėdamas apie „ugnies ežerą“ (Apr 20, 15) ar „ugnies krosnį“ (Mt 13, 42) kaip simbolius, bet turime suprasti, kad simboliai netiksliai pristato tai, ką nori perduoti Jėzus, – jie sumažina realų vaizdą to, kas laukia sielos pragare.

  Jėzus pamokslavo labai vaizdžiai, Jo mokymo jėga patraukdavo žmogų domėtis Jo išsakytais palyginimais bei pasakojimais. Jėzus žavi tikintį, o nusidėjėlį kviečia apmąstymui ir atgailai. Štai vienas toks Jėzaus pasakojimas apie turtuolį, patekusį į pragarą:

Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’. Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’. Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 19–31).

  Šiame vaizdžiame pasakojime pastebėsime tam tikrą turtuolio pasirinkimą ir jo keistą elgesį, būnant ir kenčiant net pragaro liepsnose, – jis neatgailauja. Ne veltui Jėzus Apr 16, 9–11 pasakoja žmonijos ateities vaizdus, kai prasidės negandos: Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitoms negandoms. Ir jie neatgailavo, kad atiduotų Jam šlovę. Penktasis angelas išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo. Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų ir vočių, bet neatgailavo dėl savo darbų. Baisiausia tai, kad jie neatgailavo...

   Juk tai Dievo žodis, kuriame mes ir šiandien matome panašius vaizdus, vykstančius aplinkui. Šiandien susiduriame su neganda, galbūt ne tokia skausminga, kokia laukia, bet ir tokios dar nebuvo žemėje. Žmonės girdi Evangeliją, girdi kvietimą atgailai, bet ar jie atsiliepia, ar tik šaiposi iš to, kas vyksta, ir kuria visokias „sąmokslo teorijas“, kad tik netikėtų tiesa, bet tikėtų melu. Tai to paties „pragaro valdytojo“ charakteristika, nes velnias nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44).

Evangelijoje pagal Luką 16 skyriuje Jėzus pasakoja apie vyrus iš tikinčios tautos, kurie šiandien prilygtų krikščionims. Jie turėjo Mozę bei pranašus, o šiandieninis „krikščioniškas“ pasaulis turi Bibliją. Vis dėlto po kritimo (Adomo nuodėmės) žmogus visada norėjo būti laisvas, nepriklausomas nuo Dievo, Jo žodžio valios. Žmogus visada, ne tik XXI a., buvo individualistas, egoistas ir savanaudis. Tai žmogaus prigimties bruožai.

  Timothy Keleris savo knygoje „Už ir prieš Dievą“ rašo: „Įprastas pragaro įvaizdis Biblijoje yra ugnis. Ugnis naikina. Net šiame gyvenime galime matyti tam tikrą sielos degradavimą, sukeltą egocentriškumo. Žinome, kaip savanaudiškumas ir egocentrizmas veda į persmelkiantį kartėlį, šlykštų pavydą, paralyžiuojantį nerimą, paranoidines mintis ir jas lydinčius mentalinius neigimus ir iškrypimus.“[1]

  Autorius labai tiksliai apibūdina šių dienų vieną iš opiausių pasaulio „pandemijų“ – tai savanaudiškumas ir egocentrizmas, kurį ir nori paryškinti Jėzus savo pasakojime apie tai, kaip turtuolis atsiduria pragare. Ten atsidurs ne vienas šios ir ateinančios kartos žmogus, jeigu netikės, jog jam yra Dievo skirta geresnė vieta nei pragaro kančių, amžinų liepsnų vieta. Atkreipkime dėmesį, jog Jėzus kalba savo mokiniams bei Jį girdintiems fariziejams (Lk 16, 1. 14), o ne pagonims. Be abejonės, ir pagonims reikia atgailauti ir atsiversti, bet ši žinia skamba ir tikintiems, kad suvoktų savanaudiško egoizmo apraiškas ir apmąstytų, kiek iš tiesų Dievui leido pakeisti savo charakterį ir įgyti krikščionišką tapatybę.

„Pragaras, pasak K.S. Luiso, yra didžiausias paminklas žmogaus laisvei, o Romiečiams 1, 24 pasakyta, kad Dievas „per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui“. Dievas galiausiai suteikia žmonėms tai, ko jie labiausiai nori, įskaitant laisvę. Ar būtų kas teisingesnio? Luisas rašo: Egzistuoja tik dvi žmonių kategorijos – tie, kurie sako Dievui: „Tebūnie Tavo valia“, arba tie, kuriems Dievas galiausiai sako: „Tebūnie tavo valia“. Visi, esantieji pragare, pasirenka pastarąjį variantą“.[2]

 J. Piperis rašo Dievui tarnaujantiems broliams, ne „profesionalams“: „Mes dažnai atsimename Džonataną Edvardsą – „Nusidėjėliai rūstaujančio Dievo rankose“ pamokslininką, bet neatsimename, kaip stipriai Edvardsas apibūdindavo pragarą. Žmonės tiesiog griūdami krisdavo į Jėzaus glėbį, kad tik būtų išgelbėti.“  

 Jei pats esi teisuolis, pamiršęs, iš ko tave išgelbėjo Kristus auka, bus neįmanoma perduoti gelbstinčio Dievo žodžio bei paraginimo atgailauti už savo nuodėmes. J. Piperis rašo: „Atgailavusi bei sukrėsta, nuolanki širdis, panaši į Jėzaus, mylės žmones, o šios meilės jėga bus proporcingai tolygi baimės jausmui arba pražūties išgyvenimui. Kuo aiškiau prisimename savo išgelbėjimą iš siaubingos pražūties, tuo lengviau užjausti ir perteikti tai einantiems į pražūtį. [...] Mes mylime ne taip aistringai, kaip turėtume, nes mūsų tikėjimas nėra realus. Todėl mūsų išdidumas nepalaužtas, o mūsų elgesyje nėra nusižeminimo. Mes nežiūrime į aplinkui esančią minią ir pasiklydusius bažnyčių žmones su skausmu ir užuojauta.“[3]

  Ir aš aptinku savyje, kiek dar daug manyje yra egoizmo ir savanaudiškumo išgelbėjimo klausimu, nors po atgimimo praėjo ne vieneri metai. Kaip mes greit pamirštame, iš ko išgelbėjo mus Viešpats. O juk apaštalas Paulius rašo: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria pamilo mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti (Ef 2, 1–5). Esame išgelbėti, bet buvome pasmerkti. Tai geroji naujiena kiekvienam šiandien, jog gali būti išgelbėtas ir atgaivintas, ištrauktas iš pragaro pasmerkimo. Mes esame Jo tauta, turinti Dievo žodį ir suvokianti savo išgelbėjimo iš ugnies realumą.

  Jėzus nejuokavo, kalbėdamas apie pragarą. Apaštalai suvokė šią realybę ir pasirinko geriau mirti kankinių mirtimi žemėje, bet nekentėti amžinai pragare be Jėzaus. Bažnyčios istorijos tėkmėje matome, kaip vienaip ar kitaip apie šią kančių vietą kalbėjo bažnyčios tėvai, reformatoriai, puritonų, kvakerių, baptistų bei sekmininkų pamokslininkai, pastoriai ir evangelistai. Jie išgyveno egoistiško žmogaus prigimties pasirinkimo, kančių vietos realumą. Ir visi ragino nepamiršti, kad pragaras egzistuoja, jis nedingo atsiradus moksliniams atradimams pasaulyje.  

Jėzaus pasakojime pavaizduotas turtuolis kentėjo ne todėl, kad buvo turtingas, bet todėl, kad savo gyvenime buvo ir net pragare išliko egoistas. Jo kasdienybė buvo pilna pasilinksminimų, kasdienių malonumų, jis nematė šalia esančių kenčiančiųjų. Būdamas pragare turtuolis prašo pagalbos, bet tarsi įsakydamas: Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje. [...] Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą (Lk 16, 24. 27–28).

  Ir vėl akcentuojami tik jo poreikiai. Be abejonės, jis kalba išsigandęs, nes susidūrė su realybe, kančiomis ugnyje, kur nėra išeities ir liks amžinai. Jis supranta, kokia baisi padėtis jo namuose, kur liko broliai... Gaila, bet broliai, kaip ir šis turtuolis, negirdi ir neklauso to, kas Mozės ir pranašų užrašyta (Lk 16, 31).

Jėzus pasakoja apie Dievu tikinčios tautos atstovus, kurie neklauso Mozės, tai jeigu ir iš numirusių prisikeltų, nepatikėtų. Ir mes gyvename „dievotos, dievobaimingos“ tautos apsupti, kuri „kasdien vilki purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminasi“. Šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, žmogui rūpi kuo madingiau apsirengti bei kuo skaniau pavalgyti, turėti grąžų jaukų būstą. Šio gyvenimo rūpesčiai taip mus įsukę, jog pamirštame, kas vyksta aplink mus. Mes pamirštame, jog yra pragaras – kaip natūrali sielos būsena amžinybėje. Nuo jos mus gelbsti tik Dievo malonė, – tikint Kristumi, mes galime būti nuo to išgelbėti. Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną (Jn 12, 46–48). Ir tai taip arti kiekvieno „krikščionio“.

  Dievo žodis mus kviečia atsisakyti to, kas mus paklaidino, nuvesdamas į netikėjimą ir pseudo ramybę, jog mes pamirštume kančių vietą ir tuos, kurie gali ten patekti. Su meile širdyje kviečiu kiekvieną nuoširdžiai peržvelgti savo tikėjimą, kaip Paulius rašo: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! (2 Kor 13, 5). Pragaras yra amžinos kančios vieta ir, pasak Jėzaus žodžių, išeities iš ten nėra: Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus (Lk 16, 26).    

Tai dar viena Biblijos tiesa – pragaras egzistuoja! Dievas nenori, kad kas nors ten patektų: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Jn 3, 16–18).

  Nepražūtų, nepasmerktų, nenuteistų, bet išgelbėtų iš pragaro kiekvieną – tiek tikintį, tiek netikintį.

 


[1] Už ir prieš Dievą. T. Keleris. Šviesa Rytuose, Vilnius, 2014, p. 93

[2] Už ir prieš Dievą. T. Keleris. Šviesa Rytuose, Vilnius, 2014, p.96

[3] Broliai, mes ne profesionalai. John Piper, Levit, 2019, p. 152

Bendrinti: