Iš tolimos praeities mus pasiekė Šventajame Rašte užrašyta pranašo ištarmė: Neturi jis nei didingos išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (Izaijo pranašystės 53 skyriaus 2–6 eilutės).
Skaitydami šiuos pranašo Izaijo žodžius, turėtume suprasti, jog esame pranašystės dalyviai, nes pranašas kalba daugelio žmonių vardu, vartodamas įvardį „mes“. Mes Jį nieku laikėme, Jis nešė mūsų negalias, mes laikėme Jį nubaustu, nėra jokio grožio, kuris mus prie Jo trauktų, Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Pranašo vizija nėra nuo mūsų atskirtas paveikslas, kurį galime apžiūrinėti kaip muziejaus eksponatą. Mes dalyvaujame jo papasakotame įvykyje – Viešpaties tarno kančioje už mūsų kaltes.
Tą patį galima pasakyti ir apie pranašystės išsipildymą – Jėzaus Kristaus kančią bei mirtį. Viešpaties kančia nėra su mumis nieko bendro neturintis praeities įvykis. Tačiau kaip į jį žiūrime? Ar matome tik labai žiaurų susidorojimą su nekaltai pasmerktu žmogumi, ir tas vaizdas sužadina atjautą? Ar suvokiame, kad tai vyksta dėl mūsų – mes turėtume būti to žmogaus vietoje?
Ar suprantame, jog tarp Kristaus kančios ir mūsų yra tiesioginis ryšys? Sumokėta kaina parodo mūsų skolos dydį. Jo kančios gylis atveria mūsų nusikaltimo mastą. Visiškas Jėzaus pasiaukojimas apreiškia Jo meilę mums. Kai tuo patikime, Jo auka sunaikina mūsų nuodėmes, ir sutaikyti su savo Kūrėju esame Jo malonės keičiami.
_64x64_9de.jpg)
