Priminimas

Artėja Kalėdos, kai švęsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą – nesuvokiamai didingą istorinį įvykį. 

Evangelijoje pagal Luką skaitome pranašiškus žodžius, kuriuos, gimus sūnui, ištarė Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas: O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti; tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių, kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią (Evangelijos pagal Luką 1 skyriaus 76–79 eilutės). 

Tas senyvas žmogus, įkvėptas Šventosios Dvasios, matė ir suprato, jog pildosi didysis Kūrėjo pažadas, kurį nuo senų senovės skelbė šventieji pranašai. Jo sūnus bus tas pranašas, kuris paruoš kelią į nevilties žemę ateinančiai gyvenimo šviesai – Kristui. Kad ir kokiais didingais žodžiais bandytume nusakyti Jėzaus gimimo svarbą, vis tiek nesugebėtume perduoti viso jo reikšmingumo. Be Jėzaus Kristaus nė vienas žmogus šioje žemėje neturi tikros vilties. 

Visos žmonių viltys – kaip išsisklaidanti migla. Kad ir kaip gražiai atrodytų, jos yra laikinos ir baigiasi amžina atskirtimi nuo gyvenimo šaltinio – mūsų Kūrėjo.

Jeigu Jėzus nebūtų gimęs, kiekvieno žmogaus lauktų visiška neviltis. Nė vienas neturėtų kuo pasiteisinti Kūrėjo akivaizdoje. Dabar mes labai blausiai matome savo nuodėmingumą ir net neįsivaizduojame, kokį baisų poveikį sau, šalia esantiems ir visam pasauliui darome paniekinę Kūrėją. Tik tuomet, kai įvertinimo dieną stosime Jo akivaizdon, aiškiai pamatysime viso savo gyvenimo paliktą pėdsaką. 

Kol dar nesame Kūrėjo teismo salėje, teisingai įvertinti savo nuopuolį galime tik žiūrėdami į išpirkos dydį – Dievo Sūnų, tapusį žmogumi ir paaukojusį save už mus. Jo gimimas žemėje – nušvitusi viltis. Ten, kur nebuvo jokios šviesios perspektyvos ir amžinybė žadėjo nesibaigiančią neviltį, su Kristaus gimimu atsivėrė palaimintos ateities durys kiekvienam, kuris Juo patikės. 

Jėzus – vienintelis žmogus be nuodėmės, įsikūnijęs Dievas Sūnus gyveno žemėje, atidavė savo gyvybę už nuodėmingus žmones, buvo prikeltas iš mirusiųjų, paimtas į dangų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir laikų pabaigoje sugrįš. Jis atėjo į žemę pirmąjį kartą, ateis ir antrąjį. Atsiminkime tai, švęsdami Jo gimimą.