Šiandienos pasaulyje vėžys – viena iš klastingiausių ir sunkiausiai pagydomų ligų. Dvasiniame pasaulyje šiai ligai galėtume prilyginti išdidumo nuodėmę, kuri lyg dvasinis vėžys pamažu griauna krikščionio gyvenimą. Dažną kartą išdidumas būna sunkiai atpažįstamas, nes jis tūno pasislėpęs giliai žmogaus viduje. Modernus, savo pasiekimais besididžiuojantis šių laikų žmogus sugalvojo puikybę pervadinti gražiai skambančiu žodžiu „savivertė“. Psichologinėje literatūroje teigiama, kad savivertė yra vienas svarbiausių asmenybės bruožų, kurį reikia stiprinti. Taip pat dabar dažnai girdime ir kitą populiarų žodį – „saviraiška“. Bet gana dažnai už žodžių „savivertės stiprinimas“ ir „saviraiška“ slepiasi pagyrūniškumas, susireikšminimas ir savęs aukštinimas.
Mūsų Viešpats Jėzus savo tarnystės žemėje metu dažnai susitikdavo su fariziejais ir Rašto aiškintojais, kupinais išdidumo ir teisuoliškumo. Apaštalas Paulius Romos tikinčiuosius įspėjo, kad išpuikėliai, besivadovaujantys netikusiu išmanymu, yra vieni labiausiai sugedusių žmonių (Rom 1, 21–32).
Pamąstykime, kodėl puikybė yra tokia pavojinga.
Išdidūs asmenys ne Viešpačiui, bet sau priskiria laurus už gebėjimus, talentus, kompetencijas, sėkmingą karjerą, materialius turtus. Visa tai jiems suteikė Dangiškasis Tėvas, bet išdidieji garbina save ir savo protą, nors turėtų visą šlovę atiduoti Kūrėjui. Puikybės demonas įtikina žmogų, kad jis yra „supermenas“, daug šaunesnis, išmintingesnis ir gabesnis už kitus. Išdidžius žmones galima atpažinti iš jų elgesio su kitais. Puikybė iš aukšto žvelgia į kitą asmenį ir laiko jį nieko vertu. Pažvelkime į 2 Kronikų knygos 26 skyriuje aprašytą Judo karaliaus Uzijo, karaliavusio Jeruzalėje, gyvenimą. Uzijas ilgus metus ieškojo Viešpaties ir teisingai valdė šalį. Dievas padėjo šiam karaliui laimėti kovas prieš filistinus. Uzijas tapo galingu valdovu – jis turėjo didžiulę kariuomenę bei naujai išrastų karinių mašinų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti. Karaliaus Uzijo vardas tapo plačiai žinomas, tačiau jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai (2 Krn 26, 16). Uzijas užsigeidė Viešpaties šventykloje smilkyti ant smilkymo aukuro. Kunigas Azarijas pasipriešino karaliui, sakydamas, kad valdovas neturi tokios teisės, nes smilkyti Viešpačiui yra kunigų pareiga, ir paprašė karalių išeiti iš šventyklos. Uzijas baisiai supyko, ir tuomet Viešpats jį ištiko raupsais. Karalius Uzijas liko raupsuotas iki savo mirties. Jis gyveno atskiruose namuose ir buvo atskirtas nuo Viešpaties namų (2 Krn 26, 21).
Biblijos istorijos atskleidžia, kad Viešpačiui nepatinka išdidumas ir kvailas užsispyrimas. Uzijas galėjo būti vienas iš labiausiai palaimintų valdovų, bet neišstovėjo iki galo. Senatvėje karalius pasididžiavo ir buvo nubaustas. Karalius Uzijas greičiausiai buvo girdėjęs Dievo žodį: Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą (Pat 16, 18), bet nepabudėjo.
Pažvelkime į dar kelias Rašto vietas, kalbančias apie pasididžiavimą. Mūsų Viešpats Jėzus visai neapsidžiaugė, kai Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas išreiškė norą, atėjus Kristaus šlovės valandai, būti pasodinti vienas Jo dešinėje, o kitas Jo kairėje. Jėzus apaštalams sakė: Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus jūsų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45).
Apaštalas Paulius savo bendražygiui Timotiejui rašė: Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums duoda mūsų džiaugsmui (1 Tim 6, 17). Kitoje Rašto vietoje apaštalas tikinčiuosius perspėja dėl išdidumo nuodėmės: Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7). Mokiniams, kurie buvo linkę susireikšminti, Jėzus pasakė palyginimą apie vestuves: Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: „Užleisk jam vietą!“ Tada sugėdintas turėsi sėsti į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: „Bičiuli, persėsk aukščiau!“ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 8–11).
Minėtos Dievo žodžio ištraukos kalba mums, jog išdidumas, puikybė, pagyrūniškumas – tai rodymas į save ir savojo asmens garbinimas. Išdidumas pasisavina Dievo šlovę, kuri priklauso tik Jam vienam. Puikybė save stato į pirmąją vietą, o kitus nustumia į šoną.
Kristui patinka nuolanki, nusižeminusi širdis. Karalius Dovydas buvo žmogus pagal Dievo širdį. Teisingą širdies nusistatymą turėjo ir Dovydo sūnus – karalius Saliamonas. Prieš pradėdamas valdyti Izraelį, jaunuolis Viešpaties neprašė turtų ar ilgo amžiaus, bet, jausdamas didžiulę atsakomybę prieš Dievą ir žmones, nusižeminęs meldė išmintingos širdies, kad galėtų teisti Viešpaties tautą ir skirti gera nuo blogo (1 Kar 3, 9). Gyvajam Dievui patiko nuolankus tarno prašymas ir Saliamonas gavo štai tokį atsakymą: Aš daviau tau išmintingą ir sumanią širdį – panašaus į tave nebuvo iki tavęs ir po tavęs nebus tokio, kaip tu. Taip pat daviau tau ir ko neprašei – turtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas. Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas (1 Kar 3, 13–14).
Pasipūtėliai nepastebi savo ydų, nemato savo klaidų ir yra labai kritiški kitų asmenų atžvilgiu. Tegu tarp mūsų nebus išdidumo, susireikšminimo, perdėtos meilės sau. Būkime savo širdies nuostatomis panašūs į karalių Dovydą ir jaunąjį Saliamoną. Gyvenkime meilėje ir ramybėje, pasitikėkime Kristumi, nes siekti sau šlovės nėra šlovė (Pat 25, 27). Te mūsų gyvenime pildosi Patarlių knygos autoriaus žodžiai: Tegul kitas giria tave, o ne tavo burna, svetimas, bet ne tavo lūpos (Pat 27, 2).
_64x64_9de.jpg)
