Kiekvieną dieną visi susiduriame su įvairiais sunkumais, sprendžiame iškilusias problemas, išgyvename nerimą. Šiandieninis pasaulis pilnas rūpesčių, irmes visi nerimaujame dėl daugybės dalykų – tiek vidinių (charakterio savybių, baimių, kitų nuodėmių), tiek išorinių (nelaimių, nepritekliaus ar kitų problemų). Todėl mums ir aktualus mūsų Viešpaties Jėzaus raginimas: „nesirūpinkite“. Kaip nesirūpinti? Kaip įmanoma kovoti su nerimu ir rūpesčiu?
Kas yra rūpestis?
Pabandykime išsiaiškinti, kas yra rūpestis. Terminų žodynas rūpestį apibrėžia kaip nerimą keliančią mintį ar reikalą. Posakis, kad „iš didelio rūpesčio susirgo“, atskleidžia rūpesčio rimtumą. Rūpestis dažnai įvardinamas kaip vargas ar sunkumas, nes „rūpesčių našta spaudžia, riečia“.
Dar daugiau, nerimas yra širdies būsena. Netikinčios, nuo Dievo atitolusios širdies būsena. Netikėjimas yra pavojingas. Šventajame Rašte jis apibūdinamas kaip piktybė: Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo (Hbr 3, 12, LBD vertimas). Tai buvo įspėjimas tikintiems žydams. Netikėjimas užsimezga širdyje ir pridaro daug blogo. Ši piktybė atitolina žmogų nuo gyvojo Dievo.
Visiškai atsidavęs
Ieškodami atsakymo į klausimą, ką reiškia gyventi be rūpesčių ir nerimo, pradėkime nuo Jėzaus žodžių, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesusiję su mūsų tema, tačiau yra išsakomi būtent kalbant apie rūpesčius. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6, 24). Šioje Šventojo Rašto ištraukoje Viešpats nurodo du skirtingus žmogaus šeimininkus – Dievą ir Mamoną. Mamona, kaip ir Dievas, yra tai, kuo žmogus pasitiki. Abu šeimininkai turi tarnų, o tikras tarnas gali tarnauti tik vienam iš jų. Šiandien mes galime dirbti keliuose darbuose ir viską suderinti, bet nurodyta Šventojo Rašto vieta kalba apie visišką atsidavimą: gerai tarnauti gali tik vienam, o ne abiem. Todėl Jėzus pabrėžia, kad vienu metu neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams. Mamona, arba turtas, nuosavybė, reikalauja visiško atsidavimo. Dievas, dangiškasis Tėvas, irgi laukia visiško pasiaukojimo bei pasitikėjimo. Tarpinės būsenos nėra. Pasitikėjimas Dievu yra susijęs su toliau Jėzaus plėtojama rūpesčių tema.
Keletas argumentų
Jėzus tęsia: Todėl <…> nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite ir pateikia tam priežastį: Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? (25 eil.). Kadangi Dievas davė gyvybę ir kūną, Jis pasirūpins ir tuo, ko reikia gyvybei bei kūnui išlaikyti. Dievas rūpinasi savo kūrinių poreikiais.
Dėliodamas argumentus, kodėl žmogui nereikia rūpintis, Viešpats ragina pažvelgti į paukščius. Paukščiai nėra pasyvūs, jie nėra tinginiai. Paprastai jie skraido, ieško maisto, kapsto žemę. Paukščiai nekrauna maisto likučių rytojui, jie ieško jo kasdien. Pasitiki, kad rytoj irgi ras, ką valgyti. Tai turėtų žmogui kalbėti, jog Dievas pasirūpins juo rytoj, kaip Jis rūpinasi ir šiandien. Mes esame daugiau nei paukščiai – 26 eilutėje skaitome: jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Mūsų Tėvas, ne paukščių. Mes turime Tėvą danguje, kuris maitina ne tik paukščius. Tuomet Jėzus tiesiai klausia: Argi jūs ne daug vertesni už juos? Jei Tėvas rūpinasi paukščiais, tai argi Jis nepasirūpins jumis?
Dar vienas argumentas nesirūpinti – mes negalime nė trupučio pridėti sau ūgio. Kitoje Šventojo Rašto ištraukoje patikslinta: jei nesugebame padaryti net mažmožio (Lk 12, 26), tai yra pridėti sau ūgio, kam tuomet rūpinamės kitais dalykais?
Kitas Jėzaus argumentas – Dievas aprengia lelijas, augančias laukuose. Laukų gėlė negabi pasirūpinti savimi. Ji trapi ir trumpai žydi, tačiau Dievui patiko ją papuošti. Tai mums turėtų kalbėti apie Tėvą – juo labiau Jam patinka puošti savo vaikus.
Rūpesčių šaknis
Baigdamas kalbėti apie laukų žoles, Jėzus vėl užduoda klausimą apie Dievą: Argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? (30 eil.). Vartodamas kreipinį „mažatikiai“, Viešpats aiškiai įvardina rūpesčių bei nerimo šaknį. Mes rūpinamės ir nerimaujame, nes mums trūksta tikėjimo dangiškuoju Tėvu. Kai širdį užvaldo netikėjimas, viena to pasekmių – rūpestis. Mažas tikėjimas ir yra mūsų nerimo priežastis.
Už rūpesčio stovi kažkas giliau – tai nepasitikėjimas Dievu iki galo. Nerimas visada yra ataka prieš mūsų tikėjimą. Nerimas rodo, jog galvojame, kad dangiškasis Tėvas nežino mūsų poreikių arba Jam tai nerūpi. Mes abejojame Juo, kaip mylinčiu Tėvu.
Rūpesčiai kalba apie mūsų atitolimą nuo Dievo ir artėjimą prie pasaulio, nes visų tų dalykų vaikosi pagonys (32 eilutė, LBD vertimas). Pasaulis negali mums pasiūlyti nieko amžino. Mūsų Tėvas danguje žino apie visus mūsų poreikius – tiek žemiškus, tiek dvasinius. Kad ir kaip būtų liūdna, rūpesčių varginamas tikintysis gyvena kaip netikintis, kuris nepasitiki Dievu ir Jo negerbia.
Kai tu nustoji rūpintis ir dėl visko nerimauti, Dievas pradeda rūpintis. Ir Jis pasirūpins. Kuo realesnė yra mums Jo karalystė, tuo mažiau nerimo patirsime. Kuo Jėzus realesnis Karalius tavo gyvenime, tuo mažiau rūpesčių Viešpats žino, kaip sumažinti nerimą tavo gyvenime – tereikia Dievo karalystę padaryti prioritetu (33 eil.).
Jėzus pateikia dar vieną argumentą, kodėl turime nustoti rūpintis, – Jis ragina suvokti, jog kiekviena diena turi savo vargo: nesirūpinkite rytdiena, nes <…> kiekvienai dienai užtenka savo vargo (34 eil.). Štai kodėl nereikia perkelti nerimo dėl rytojaus į šią dieną. Leisk Dievui būti Dievu šiandien ir rytoj.
Kaip kovoti su rūpesčiu?
Ką tuomet daryti su rūpesčiu ir nerimu, kuris kankina žmogų, ir šis negali miegoti arba miega daug, kad nepabustų realybei? Mes susiduriame su tuo kasdien. Kokia išeitis?
Būtina paminėti, jog rūpesčiai yra stipresni už mus. Jiems nugalėti nepakaks mūsų pastangų. Savo jėgomis nesame gabūs vykdyti Jėzaus įsakymo nesirūpinti. Dievas tai žino, todėl Jo Žodyje randame raginimą: Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7). Čia nepasakyta, kad mes niekada neturėsime rūpesčių. Atvirkščiai, rūpesčių ir nerimo bus, visi juos patirsime. Tačiau čia pasakyta, ką su rūpesčiais daryti: paveskite Jam visus savo rūpesčius (LBD vertimas). Paveskime Dievui visus savo rūpesčius, visus bauginančius klausimus „kas, jeigu...?“ Tai įmanoma skiriant laiko Dievo žodžio apmąstymui bei prašant Šventosios Dvasios pagalbos. Tikėjimui augant, nerimas nyksta.
Apaštalas Paulius ragina niekuo nesirūpinti, bet maldoje išsakyti savo troškimus Dievui (Fil 4, 6–7). Tuomet Dievo ramybė saugos mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Ramybė, kuri pranoksta žmogaus supratimą, ateina iš Dievo. Mums kasdien reikalinga tokia ramybė.
Šventajame Rašte randame paguodą, jog Dievo malonė ir gailestingumas atsinaujina kas rytą (Rd 3, 22–23). Man patiko vieno pamokslininko padrąsinimas: Kiekviena diena turi savo vargų bei rūpesčių ir kiekvieną rytą atsinaujina malonė nugyventi būtent tą dieną ir įveikti visus tos dienos vargus. Taigi mes visuomet susidursime su problemomis ir rūpesčiais, bet Dievas duoda ir malonės juos įveikti. Pasitikėk, kad Dievas yra su tavimi šiandien, Jis bus su tavimi ir rytoj. Rytojaus malonės pakaks rytojaus problemoms spręsti. Gyvenk malone šiai dienai.
_64x64_9de.jpg)
