Sek­mi­nės, ar­ba ki­to­kia ka­ra­lys­tė

Erš­kė­čių vie­to­je augs ki­pa­ri­sai ir us­nių vie­to­je - mir­tos. Tai bus at­mi­ni­mas, am­ži­nas žen­klas Vieš­pa­ties gar­bei (Iz 55, 13). Per Sek­mi­nių šven­tę dau­ge­lis pa­sau­lio krikš­čio­nių pri­si­mena die­viš­ką­ją Baž­ny­čios pra­džią.

Be­veik prieš du tūks­tan­čius me­tų tą Sek­mi­nių ry­tą Je­ru­za­lė­je bu­vo su­si­rin­kęs ne­di­de­lis bū­rys Kris­taus mo­ki­nių. Ant jų nu­žen­gė Šven­to­ji Dva­sia: Jiems pa­si­ro­dė tar­si ug­nies lie­žu­viai, ku­rie pa­si­da­li­ję nu­si­lei­do ant kiek­vie­no iš jų. Vi­si pa­si­da­rė pil­ni Šven­to­sios Dva­sios ir pra­dė­jo kal­bė­ti ki­to­mis kal­bo­mis, kaip Dva­sia jiems da­vė pra­bil­ti (Apd 2, 3-4). Iš­si­pil­dė  ne­se­niai gir­dė­tas Kris­taus pa­ža­das: Jūs po ke­lių die­nų bū­si­te pa­krikš­ty­ti Šven­tą­ja Dva­sia (Apd 1, 5). Kai pri­si­kė­lęs Jė­zus jiems tai kal­bė­jo, mo­ki­niai vis dar te­be­gal­vo­jo apie že­miš­ką Me­si­jo ka­ra­lys­tę, ku­ri šlo­vin­gai iš­kils, įvei­ku­si ro­mė­nų oku­pa­ci­ją. Šven­to­sios Dva­sios krikš­tas jiems tik­riau­siai aso­ci­ja­vo­si su Die­vo įga­lin­tais Se­no­jo Tes­ta­mento ka­ra­liais ir ka­riais. Juk dau­ge­lis Se­no­jo Tes­ta­mento is­to­ri­jų liu­di­jo, kas vyk­da­vo, kai Šven­to­ji Dva­sia nu­ženg­da­vo ant žmo­nių. To­dėl grei­čiau­siai mo­ki­niai gal­vo­jo, kad jei­gu jie vi­si bus pa­krikš­ty­ti Šven­tą­ja Dva­sia, taps ant­gam­ti­nė­mis ga­lio­mis ap­do­va­no­tais ka­riais. Jie bu­vo sa­vo epo­chos žmo­nės ir Die­vo vei­ki­mą įsi­vaiz­da­vo pa­na­šiai kaip ir ki­ti to lai­ko iz­ra­e­li­tai. Tar­na­vi­mas Die­vui jiems bu­vo ne­at­ski­ria­mas nuo šven­tyk­los, o Die­vo ka­ra­lys­tė - nuo po­li­ti­nės Iz­ra­e­lio val­džios. Ži­no­ma, tai tik ma­no pa­spė­lio­ji­mai apie jų min­tis, nes be Raš­to is­to­ri­jų jie ma­tė ir ki­to­kį Dva­sios vei­ki­mą Kris­taus tar­na­vi­me. Kad ir kaip mo­ki­niai įsi­vaiz­da­vo iš­si­pil­dant Kris­taus žo­džius, jie lau­kė Iz­ra­e­lio ka­ra­lys­tės at­sta­ty­mo:

Vieš­pa­tie, gal Tu šiuo me­tu at­kur­si Iz­ra­e­lio ka­ra­lys­tę? Ta­čiau Jė­zus su­stab­dė jų sva­jo­nes. Ne jū­sų rei­ka­las ži­no­ti lai­ką ir me­tą, ku­riuos Tė­vas nu­sta­tė sa­vo val­džia. Kai ant jū­sų nu­žengs Šven­to­ji Dva­sia, jūs gau­si­te jė­gos ir tap­si­te ma­no liu­dy­to­jais Je­ru­za­lė­je ir vi­so­je Ju­dė­jo­je bei Sa­ma­ri­jo­je ir lig pat že­mės pa­kraš­čių (Apd 1, 6-8).

Vieš­pats dar kar­tą ki­tais žo­džiais pa­kar­to­jo tai, ką jau bu­vo ke­lis kar­tus sa­kęs po pri­si­kė­li­mo:

Ei­ki­te ir pa­da­ry­ki­te ma­no mo­ki­niais vi­sų tau­tų žmo­nes (Mt 28, 19). Ei­ki­te į vi­są pa­sau­lį ir skelb­ki­te Evan­ge­li­ją vi­sai kū­ri­ni­jai (Mk 16, 15). Pra­de­dant nuo Je­ru­za­lės Kris­taus var­du vi­soms tau­toms bus skel­bia­ma at­gai­la ir nuo­dė­mių at­lei­di­mas (Lk 24, 47). Kaip ma­ne siun­tė Tė­vas, taip ir Aš jus siun­čiu (Jn 20, 21).

Vieš­pats siun­tė mo­ki­nius ei­ti į vi­sas tau­tas, kaip ir Jis pats bu­vo pa­siųs­tas pas pra­žu­vu­sias Iz­ra­e­lio avis. Tai reiš­kė, kad jie bu­vo siun­čia­mi tar­nau­ti tau­toms, o ne aukš­tin­tis prieš jas. Jiems bu­vo skir­ta tap­ti tė­vais vi­soms tau­toms - tais, ku­rie my­li, auk­lė­ja, už­ta­ria, stip­ri­na ir guo­džia, ku­rie rū­pi­na­si sa­vo vai­kų ge­ro­ve. Tu­rė­jo iš­si­pil­dy­ti Ab­ra­o­mui duo­tas pa­ža­das, kad jis bus dau­ge­lio tau­tų tė­vas. Ta­čiau kaip neš­ti at­gim­dan­čią ži­nią apie ne­sa­va­nau­dį Die­vą, ne­at­ve­riant sa­vo šir­dies? Juk bū­ti­na at­si­ver­ti, no­rint die­viš­ko gai­les­tin­gu­mo upė­mis ir gy­vy­bės van­de­niu pa­gir­dy­ti Je­ru­za­lę, Ju­dė­ją, Sa­ma­ri­ją ir vi­sas tau­tas iki že­mės pa­kraš­čių. Kaip at­neš­ti at­gai­los Dva­sią, pa­tiems ne­bū­nant su­du­žu­sios ir nuo­lan­kios šir­dies? Mo­ki­niai bu­vo pa­šauk­ti ap­reikš­ti Die­vą, o tam rei­kė­jo minkš­tų, nuo­lan­kių, pla­čių šir­džių. Apaš­ta­las Pau­lius ra­šė Ko­rin­to baž­ny­čiai, jog skelb­da­mas jiems  Evan­ge­li­ją ta­po jų tė­vu. Taip ra­šy­da­mas jis no­rė­jo pa­sa­ky­ti, kad la­bai juos bran­gi­na ir nuo­šir­džiai jais rū­pi­na­si. Jis bu­vo jiems vi­siš­kai at­vi­ras ir ro­dė Kris­taus at­ver­tą Die­vo ka­ra­lys­tės kryp­tį:

Mū­sų lū­pos at­vi­rai jums pra­bi­lo, mū­sų šir­dis pla­čiai at­ver­ta. Ne mu­my­se jums ankš­ta; ankš­ta jū­sų pa­čių šir­dy­se. Tad at­si­mo­kė­ki­te tuo pa­čiu, - kal­bu kaip vai­kams, - ir taip pat at­si­ver­ki­te (2 Kor 6, 11-13).

Kai šiais lai­kais skai­to­mos Apaš­ta­lų dar­bų ei­lu­tės apie nu­ženg­sian­čią Šven­tą­ją Dva­sią, dau­ge­lio dė­me­sys nu­kryps­ta į jė­gą, ku­rią tu­rė­jo gau­ti mo­ki­niai. Taip, jė­ga rei­ka­lin­ga, ta­čiau be tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­jos ir di­džia­vi­mo­si vie­nas prieš ki­tą. Gau­si­te jė­gos skelb­ti ži­nią apie Die­vo mei­lę vi­soms tau­toms. Keis­tai skam­ban­tis pa­ra­dok­sas, nes jė­ga mums daž­niau­siai aso­ci­juo­ja­si su prie­var­ta, o ne su mei­le. Anuo­met, li­kus ke­lioms die­noms iki Sek­mi­nių, kai Kris­tus kal­bė­jo mo­ki­niams apie nu­ženg­sian­čią Dva­sią, ta­po aki­vaiz­du, kad juo­se pra­si­dė­ju­sios per­mai­nos dar ne­si­bai­gė. Prieš akis lau­kė di­de­li pa­si­kei­ti­mai, nors daug per­mai­nų jau bu­vo įvy­kusių. Vieš­pa­ties su­ėmi­mas, nu­kry­žia­vi­mas ir mir­tis - tar­si veid­ro­dis, ku­ria­me mo­ki­niai aiš­kiau pa­ma­tė sa­ve, to­kius, ko­kie jie bu­vo. Kaip Vieš­pats ir sa­kė va­ka­rie­nės me­tu, tą va­lan­dą jie vi­si Jį pa­li­ko. Prie sta­lo duoti iš­ti­ki­my­bės pa­ža­dai bu­vo su­lau­žy­ti. Su­spau­dė bai­mė ir ne­vil­tis. Mo­ki­niai pa­mir­šo, ką Jė­zus iš anks­to bu­vo sa­kęs apie vi­sus tuos įvy­kius. Tas die­nas žen­kli­no skaus­mas, at­gai­la ir at­lei­di­mas. Kad jiems at­leis­ta, mo­ki­niai su­pra­to tik su­ti­kę pri­si­kė­lu­sį Vieš­pa­tį. Jų gy­ve­ni­mo sam­pra­ta iš es­mės su­du­žo ir vi­di­nis žvilgs­nis nuo lai­ki­no re­gi­mo pa­sau­lio bu­vo krei­pia­mas į ne­re­gi­mą am­ži­ną ka­ra­lys­tę. Die­vo Dva­sios dė­ka jie, pa­tys to dar iki ga­lo ne­su­pras­da­mi, ta­po nau­jo laik­me­čio pra­di­nin­kais. Po sa­vo mir­ties ir pri­si­kė­li­mo Kris­tus ga­lė­jo at­ver­ti mo­ki­niams Raš­tų pras­mę. Kry­žius at­ra­do vie­tą jų są­mo­nė­je. Kuo aiš­kiau žmo­gus su­vo­kia Kris­taus kry­žiaus pras­mę, tuo la­biau jis at­si­ve­ria Die­vo Dva­siai. Be kry­žiaus šir­dy­je ne­iš­ei­na bū­ti tik­ru Kris­taus liu­dy­to­ju. Iki tol mo­ki­niai net ne­ma­nė, kad jiems to rei­kia. Bet ir tuo­met tai bu­vo tik da­li­nis pa­ma­ty­mas. Mo­ki­niai dar ne­su­vo­kė sa­vo mi­si­jos. Pa­tir­ti iš­gy­ve­ni­mai pa­kei­tė jų tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Ne­be­rei­kė­jo aukš­tin­tis vie­niems prieš ki­tus. Jie iš­tver­min­gai ir vie­nin­gai at­si­dė­jo mal­dai. Tai liu­di­ja, kad jie pra­dė­jo my­lė­ti vie­nas ki­tą. Tar­pu­sa­vio mei­lė ir vie­ny­bė ne­at­ski­ria­ma nuo Evan­ge­li­jos skel­bi­mo. Die­vo ka­ra­lys­tė pra­si­dė­jo juo­se. Ta­čiau jie dar ne­su­vo­kė, kaip pla­čiai tu­rės at­si­ver­ti jų šir­dys ir kaip stip­riai kei­sis po­žiū­ris į ki­tų tau­tų žmo­nes.

Šian­dien, pri­si­me­nant anas Sek­mi­nes, no­ri­si ati­džiau pa­žvelg­ti į sa­vo san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis, ypač su ar­čiau­siai esan­čiais ben­druo­me­nės na­riais. Taip jau at­si­tin­ka, kad daž­ną kar­tą gal­vo­jant apie Šven­to­sios Dva­sios jė­gą, lie­ka ne­pa­ste­bė­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kiai ben­druo­me­nė­je, ne­at­krei­pia­mas dė­me­sys į sa­vo po­žiū­rį ki­tų krikš­čio­niš­kų ben­druo­me­nių at­žvil­giu. O juk bū­tent nuo ši­tų da­ly­kų pra­si­de­da Sek­mi­nių is­to­ri­ja. Šven­to­ji Dva­sia nu­žen­gė ne tam, kad jaus­tu­mės pra­na­šes­ni vie­ni prieš ki­tus. Esa­me pa­šauk­ti gerb­ti ir my­lė­ti vie­ni ki­tus. Tai pa­ma­tas, ku­ris bū­ti­nas no­rint iš tie­sų krikš­čio­niš­kai gy­ven­ti ir vai­sin­gai da­lin­tis tu­ri­ma vil­ti­mi su ne­ti­kin­čiais. Mes gy­ve­na­me ša­ly­je, ku­rio­je žmo­nių men­ki­ni­mas ir že­mi­ni­mas ta­po, ga­li­ma sa­ky­ti, ben­drai pri­im­ta gy­ve­ni­mo nor­ma. Dau­ge­lis po­li­ti­kų nuo­la­tos že­mi­na vie­ni ki­tus, ro­dy­da­mi sa­vo nuo­pel­nus ir ki­tų klai­das. Ži­niask­lai­da pil­na ne­pa­gar­bos ir pa­šai­pų. To­kioms nuo­tai­koms la­bai leng­va pa­si­duo­ti ir pa­tiems tap­ti šmaikš­čiais sa­vo ar­ti­mų­jų kri­ti­kais. Ta­čiau ši­tie da­ly­kai ne­tu­ri nie­ko ben­dro su krikš­čio­ny­be, pra­si­dė­ju­sia per Sek­mi­nes. Tai šio pa­sau­lio gy­ve­ni­mo bū­das, že­miš­ka, sie­li­nė ir de­mo­niš­ka iš­min­tis.

Ne Iz­ra­e­lio ka­ra­lys­tės at­sta­ty­mas tarp pa­go­nių, bet no­ras nuo­lan­kiai tar­nau­ti sa­vo ir ki­tų tau­tų žmo­nėms; ne aiš­kiai iš­reikš­tas pra­na­šu­mas, bet at­vi­ra šir­dis, - bū­tent to­kią kryp­tį ro­dė Vieš­pats, kal­bė­da­mas apie Šven­to­sios Dva­sios nu­žen­gi­mą ant mo­ki­nių. Tai pui­kiai iliust­ruo­ja is­to­ri­ja, už­ra­šy­ta Apaš­ta­lų dar­bų de­šim­ta­me sky­riu­je.

Evan­ge­lis­tas Lu­kas mums pa­sa­ko­ja, kaip apaš­ta­las Pet­ras pir­mą kar­tą pa­go­nių na­muo­se skel­bė Evan­ge­li­ją. Pir­mie­ji mo­ki­niai, žy­dai pa­gal kil­mę, ne­ida­vo į pa­go­nių na­mus. Jie vis dar lai­kė­si Se­no­jo Tes­ta­mento nuo­sta­tų ir į pa­go­nis žiū­rė­jo kaip į ne­šva­rius. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kaip jie, tu­rė­da­mi to­kias nuo­sta­tas, įsi­vaiz­da­vo Evan­ge­li­jos skel­bi­mą vi­soms tau­toms. Tuo me­tu apaš­ta­las Pet­ras gal­vo­jo pa­na­šiai kaip ir ki­ti žy­dų kil­mės mo­ki­niai ir bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad jam ne­va­lia už­ei­ti pas pa­go­nis, o tuo la­biau sės­tis su jais prie vie­no sta­lo.

Pa­mal­džiam Ro­mos ka­ri­nin­kui Kor­ne­li­jui pa­si­ro­dęs Die­vo an­ge­las lie­pė siųs­ti pa­siun­ti­nius į kai­my­ni­nį mies­tą, ku­ria­me tuo me­tu bu­vo ap­si­sto­jęs žmo­gus, va­di­na­mas Pet­ru, ir pa­kvies­ti jį pas sa­ve. Ka­ri­nin­ko pa­siun­ti­niams ar­tė­jant prie mies­to, Pet­ras pa­si­ju­to la­bai iš­al­kęs. Kol jam ruo­šė mais­tą, jį iš­ti­ko Dva­sios pa­ga­va. Jis ma­tė iš dan­gaus nu­si­lei­džian­čią marš­ką, lai­ko­mą už ke­tu­rių kam­pų, pil­ną įvai­riau­sių gy­vū­nų. Bal­sas iš dan­gaus ta­rė: „Pet­rai, kel­kis, pjauk ir val­gyk." Apaš­ta­las at­sa­kė, kad nie­kuo­met nė­ra val­gęs nie­ko su­tep­to ar ne­šva­raus. Bal­sas vėl pra­bi­lo, jog ne­ga­li­ma lai­ky­ti su­tep­tu to, ką Die­vas ap­va­lė. Tai pa­si­kar­to­jo tris kar­tus. Apaš­ta­las su­pra­to, jog Die­vas jam kal­ba apie jo ne­tin­ka­mą po­žiū­rį į ki­tų tau­tų žmo­nes. At­ėjęs į Kor­ne­li­jaus na­mus Pet­ras vi­sų pir­ma pa­si­da­li­jo ką tik su­vok­ta tie­sa:

Jūs ži­no­te, kad žy­dui ne­va­lia ben­drau­ti ar už­ei­ti pas sve­tim­tau­tį. Bet Die­vas pa­ro­dė man, jog ne­ga­li­ma jo­kio žmo­gaus lai­ky­ti su­tep­tu ar ne­ty­ru. Štai ko­dėl pa­kvies­tas aš ne­si­prie­šin­da­mas at­vy­kau (Apd 10, 28-29).

Kai skai­to­me Lu­ko už­ra­šy­tą pa­sa­ko­ji­mą apie re­gė­ji­mą, ku­rį Die­vas pa­ro­dė Pet­rui, daž­niau­siai pa­ma­to­me tik lai­ko­mą už ke­tu­rių kam­pų di­de­lę marš­ką, be­si­lei­džian­čią iš dan­gaus, pil­ną įvai­riau­sių rop­lių, grau­ži­kų, kiau­lių ir ki­to­kių įsta­ty­mo be­si­lai­kan­čiam žmo­gui ne­šva­rių gy­vū­nų. Ta­čiau tar­si pa­mirš­ta­me, jog tai bu­vo ant­gam­ti­nis Die­vo pri­si­lie­ti­mas, su­kė­lęs gi­lius vi­di­nius iš­gy­ve­ni­mus Pet­ro sie­lo­je, ir ne­pa­ste­bi­me, kad tuo re­gė­ji­mu Vieš­pats iš es­mės pa­kei­tė apaš­ta­lo nuo­sta­tas. Jis uni­ka­liu bū­du su­tei­kė Pet­rui ki­tą po­žiū­rį į vi­sus sve­tim­tau­čius. Apaš­ta­las pa­ma­tė, kad jo san­ty­kis į ki­tų tau­tų žmo­nes bu­vo vi­siš­kai ne­tin­ka­mas Die­vui. Pet­ras gal­vo­jo, kad ki­ta­tau­čiai, kaip ir tie gy­vū­nai, yra ne­šva­rūs, ir žy­dui ne­va­lia su jais ben­drau­ti. Laikydamasis to­kio po­žiū­rio, jis ne­bū­tų su­ge­bė­jęs pa­go­nims at­neš­ti Evan­ge­li­jos ir įvyk­dy­ti Jė­zaus pa­lie­pi­mą skelb­ti Evan­ge­li­ją iki že­mės pa­kraš­čių. Pa­ro­dy­da­mas tą re­gė­ji­mą, Die­vas jo min­ty­se bei šir­dy­je kaž­ką su­grio­vė ir bu­vo at­ver­tos du­rys pa­skelb­ti iš­gel­bė­ji­mo ži­nią ki­toms tau­toms. Vieš­pats to­liau ve­dė sa­vo mo­ki­nius pa­si­kei­ti­mų ke­liu, pa­ro­dy­tu Sek­mi­nių iš­va­ka­rė­se.

Mes pa­tys ne­pa­jė­gūs pa­keis­ti sa­vo įsi­se­nė­ju­sių pa­žiū­rų. Tam rei­ka­lin­gas ant­gam­ti­nis Die­vo pri­si­lie­ti­mas. Be Die­vo švie­sos tai ne­įma­no­ma. Ga­li­me bū­ti daug kar­tų gir­dė­ję, jog rei­kia gerb­ti ki­tus žmo­nes, bet už­ten­ka su­tik­ti to­kį, ku­ris, ta­vo su­pra­ti­mu, el­gia­si ne­tin­ka­mai, ir iš kar­to at­si­ri­bo­ji nuo jo pa­nie­kos sie­na. Be Die­vo švie­sos ga­li­me bū­ti tik drun­gnai to­le­ran­tiški. To­le­ruo­da­mi sle­pia­mės tar­si po šy­du: aš ta­vęs ne­lie­čiu, ir tu ma­nęs ne­liesk. Tu­ri­me bū­ti Die­vo ap­švies­ti, kad iš tie­sų ne­nie­kin­tu­me ki­to­kių nei mes ir ga­lė­tu­me ne­že­min­da­mi gy­ven­ti ša­lia jų ir kal­bė­ti jiems tie­sos žo­džius. Ta­čiau ži­no­da­mi, kad pa­tys sa­vo jė­go­mis ne­pa­si­kei­si­me, ne­tu­rė­tu­me su­si­tai­ky­ti su esa­ma pa­dė­ti­mi. Jei­gu ma­no šir­dy­je pil­na nuos­kau­dų ki­tų at­žvil­giu ar­ba aš pats skau­di­nu ap­lin­ki­nius, jei­gu ap­tin­ku sa­vy­je pa­vy­dą bro­liams ir se­se­rims, taip ne­tu­ri bū­ti. Ne­ga­li­ma ši­taip gy­ven­ti ir gal­vo­ti, jog esi nor­ma­lus krikš­čio­nis. Bū­ti­na ieš­ko­ti ir siek­ti iš­ei­ties. Tai pra­si­de­da nuo pri­pa­ži­ni­mo, kad esa­ma pa­dė­tis nė­ra nor­ma­li, nuo no­ro, kad ji pa­si­keis­tų. Ei­nant to­liau ten­ka su­pras­ti, jog Vieš­pats mū­sų pa­si­kei­ti­mo trokš­ta la­biau ne­gu mes pa­tys. Tam, kad tos per­mai­nos vyk­tų mu­my­se, Jis pa­au­ko­jo sa­ve. Jo troš­ki­mas - la­bai stip­rus. Pra­dė­ję tai su­vok­ti ga­li­me drą­siai mal­do­se iš­sa­ky­ti per­mai­nų no­rą. Juk pra­šo­me pa­gal Jo va­lią. Ir štai ko­kį pa­si­ti­kė­ji­mą mes tu­ri­me Juo: jei ko tik pra­šo­me pa­gal Jo va­lią, Jis gir­di mus. O jei­gu ži­no­me, kad Jis gir­di mus, ko tik pra­šo­me, tai ir ži­no­me, kad tu­ri­me tai, ko Jo pra­šė­me (1 Jn 5, 14-15). Ši apaš­ta­lo Jo­no min­tis mums su­tei­kia tvir­tą at­ra­mą. Iš­sa­kę Die­vui, jog trokšta­me pa­si­keis­ti, bū­ki­me pa­si­ruo­šę veik­ti. Vieš­pats pa­dės iš­ri­tin­ti ne­at­lai­du­mo ak­me­nis iš sa­vo šir­dies ir at­ras­ti bū­dų at­si­pra­šy­ti tų, ku­riuos įskau­di­no­me.

Va­din­tis Kris­taus mo­ki­niu ir ne­si­mo­ky­ti iš sa­vo Vieš­pa­ties - la­bai liūd­na per­spek­ty­va. Kam ta­da pri­si­min­ti Sek­mi­nes ir sva­jo­ti apie ant­gam­ti­nes Dva­sios ap­raiš­kas, jei­gu ne­si­no­ri ei­ti Vieš­pa­ties ro­do­ma kryp­ti­mi? Ta­čiau tiems, ku­rie no­ri sek­ti Vieš­pa­čiu, ke­lias pra­si­de­da jų pa­čių šir­dy­je, su Vieš­pa­ties pa­gal­ba ne­pa­lie­kant jo­je vie­tos tar­pu­sa­vio ne­san­tai­kai ir aukš­ti­ni­mui­si vie­nas prieš ki­tą. At­ėjus Sek­mi­nių die­nai, vi­si mo­ki­niai vie­nin­gai bu­vo vie­no­je vie­to­je. Stai­ga iš dan­gaus pa­si­gir­do ūže­sys, tar­si pūs­tų smar­kus vė­jas. Jis pri­pil­dė vi­są na­mą, kur jie sė­dė­jo. Jiems pa­si­ro­dė tar­si ug­nies lie­žu­viai, ku­rie pa­si­da­li­ję nu­si­lei­do ant kiek­vie­no iš jų. Vi­si pa­si­da­rė pil­ni Šven­to­sios Dva­sios ir pra­dė­jo kal­bė­ti ki­to­mis kal­bo­mis, kaip Dva­sia jiems da­vė pra­bil­ti (Apd 2, 1-4).


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2006 m. birželio 10 d. Nr. 11 (228)