Sielos „techninė apžiūra“

Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie mūsų sielų priežiūrą. Kad vaizdžiau būtų, sielą pabandysiu prilyginti transporto priemonei (toliau - TP). Daugelis iš mūsų susiduriame su įvairiomis TP. Vieni turime savo automobilius, kiti važiuojame viešuoju transportu, kažkas turi traktorių ar sunkvežimiuką ir t. t.

Nemažai mūsų  nors šiek tiek suprantame, ką reiškia terminas „automobilio techninė apžiūra“. Tiems, kurie nėra susidūrę, pabandysiu trumpai apibūdinti.

Automobilio techninė apžiūra - tai periodiškas transporto priemonės (visų tų daikčiukų, kurie rieda keliu - mažų ir didelių mašinyčių, motociklų, traktoriukų, įvairiausių priekabyčių) patikra. Tikrinama, ar ratai nekleba, ar gerai stabdo, ar per daug neteršia aplinkos ir t. t. Vienas TP tikrina kas metus, kitas - kas dvejus. Galbūt yra ir tokių, kurias tikrinama kas pusę metų?

Kodėl atliekama TP techninė apžiūra? Kad tie visi riedantys daikčiukai mažiau keltų pavojų mums patiems ir kitiems, kad mus nuvežtų ten, kur reikia, ir nesugestų kelyje. Teko girdėti, kad kai kuriose Amerikos valstijose nėra automobilių techninės apžiūros, o kitose tikrinama tik tai, kiek išmetama CO₂, - visa atsakomybė paliekama savininkui. Tiesiog kiekvienas turi sąmoningai rūpintis savo automobilio technine būkle, nes jei avarija įvyksta dėl netvarkingos TP, savininkui tenka visa atsakomybė dėl nelaimės.

 Baisu net pagalvoti, kas dėtųsi Lietuvoje, jeigu nebūtų priverstinės techninės apžiūros! Dėl taupumo (ar šykštumo), tingėjimo (ar aplaidumo) daugelis važiuotų su netvarkingomis TP, keldami pavojų kitiems ir sau. Belieka pasidžiaugti, kad įstatymai mums padeda būti sąmoningiems.

Tikėjimo tikslas - mūsų sielų išgelbėjimas

Dabar žvilgtelėkime į mūsų sielas.

1-ame Petro laiške rašoma, kad mūsų tikėjimo tikslas - mūsų sielų išgelbėjimas (1 Pt 1, 9).  Kiekvienas iš mūsų lyg tos TP „judame“ gyvenimo keliu šioje žemėje. Mūsų gyvenimo keliai skirtingi, bet tikslas vienas - per amžius pasilikti Kristaus bendrystėje.

Taigi mūsų tikslas - „nuvairuoti“ savo sielas į Amžinybės šalį. Kadangi laukia ilgas kelias, verta susirūpinti savo sielos „technine būkle“, kad kažkurioje kelio atkarpoje nenulėktume nuo kelio. Kelionėje laukia daug pavojingų posūkių. Jei vairavimo mechanizmas netvarkingas - tokiuose posūkiuose nespėsi pasukti ir nulėksi nuo kelio. Tada laukia daug skausmo, nuostolių ir prastovos (nebejudi, kol nesugrįžti į kelią). Kelionės metu, jei TP netvarkinga, galima pamesti ratą ar susilaukti kitokių nemalonumų. Jei galiausiai tai nesibaigs avarija ir netektimi, vis tiek patirsi vienokių ar kitokių nuostolių - prarasi pinigų ir laiko.

Mano tėtis sovietmečiu ilgą laiką dirbo sunkvežimio vairuotoju. Vieną dieną, jam važiuojant į karjerą pasikrauti žvyro, pažvelgęs į dešinę pamatė, kaip jo sunkvežimio priekabos ratas rieda į ganyklas. Jam prireikė daug laiko ir jėgų, kol pataisė mašiną. Tačiau tąkart galėjo nutikti ir baisiau. Jeigu būtų nusisukęs ratas iš kairės pusės, išriedėjęs į priešingą eismo juostą ir susidūręs su kitu automobiliu? Todėl labai svarbu prižiūrėti TP, o savo sielų „technine“ būkle turėtume dar labiau susirūpinti, nes jos daug sudėtingesnės ir svarbesnės. Dėl „netvarkingos sielos“ skausmą, finansinius nuostolius ir visa kita patiriame ne tik mes patys, bet kenčia ir mūsų artimieji šeimose ar bažnyčiose.

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai skirtingai suprantame savo sielos priežiūrą. Kažkas galbūt pasakys - aš sielos „techninę apžiūrą“ atlieku du kartus per metus (per didžiąsias šventes nueinu į bažnyčią). Kitas pasakys, kad apžiūrą atlieka kas savaitę, trečias - dar kitaip. Kiekvienas esame skirtingas, todėl, pažinę savo sielas, turėtume atrasti tinkamiausią būdą joms prižiūrėti. Jei neprižiūrėsime, laukia liūdnos pasekmės.

Apaštalas Paulius 1 Kor 11, 28. 31 ragina ištirti, teisti save, kad nebūtume Dievo teisiami. Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13, 5). Jei taip kruopščiai tikrinamos mašinos, tai juo labiau reikia prižiūrėti savo sielas.

Kaip mums prižiūrėti savo sielas?

Daugelis tikinčiųjų sutiks, kad Dievo žodis labai svarbus mūsų gyvenimuose. Manau, kad žmogaus požiūris į Dievo žodį atskleidžia jo tikėjimą.

119 psalmėje kalbama apie Dievo žodžio svarbą. Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis. Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane.Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų.Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo. Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui (Ps119, 96-105).

Meilė Dievo žodžiui žmogų daro išmintingą, gebantį apsisaugoti nuo klystkelių. Jis apšviečia viso gyvenimo kelią ir kasdienių sprendimų takelius. Tai tikra atgaiva mūsų sieloms.

TAC meistrai tikrina mašinas, kad išaiškintų automobilio trūkumus, kurie turi būti sutvarkyti. Dievo žodis mūsų sieloms kaip TAC meistrai TP. Dievo žodžio šviesoje mes regime save. Jis ne tik išryškina mūsų trūkumus, bet guodžia, moko, stiprina, atstato (žr. 2 Tim 3, 15-17).

Maistas palaiko mūsų kūnus, o kas pamaitins mūsų sielas? Jei esi atgimdytas Dievo Dvasia, patirsi diskomfortą neskaitydamas Dievo žodžio. Tau pastoviai kažko trūks, jausies nelaimingas ir to trūkumo niekas kitas neužpildys, išskyrus Dievo žodį (kalbu apie asmeniškai išgyventą Dievo žodį). Pažindami Dievą per Jo žodį įgauname tikėjimo melsti, kad būtume panašūs į Jį. Mumyse yra „išklerusių“ nereikalingų detalių, kurios turi būti išmestos lauk (Kol 3, 8), kitos turi būti atnaujintos (Rom 12, 2). Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savo indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geiduly[ ...] (1Tes 4,3-5).

Dar viena būtinybė mūsų sielos patikrai - „šventųjų bendravimas“. Tai be galo svarbu. Mums būtina suvokti, kad esame Kristaus kūno dalis, esame pašaukti bendrystei per amžius. Šalia esantys nuostabiai pasitarnauja mūsų sielų „patikrai“. Paminėsiu kelis bendrystės aspektus.

Visų pirma - esame taip sukurti, kad žmogui vienam negerai (Pr 2, 18). Antra - esame Kristaus kūno dalys, kurios vienos, be kitų, negali funkcionuoti (žr. 1 Kor 12 sk.). Brene Brown knygoje „Netobulumo dovanos“ rašo: „Mes esame biologiškai, kognityviškai, fiziškai ir dvasiškai užprogramuoti mylėti, būti mylimi ir kam nors priklausyti. Kai šis poreikis nepatenkinamas, mes nebefunkcionuojame taip, kaip turėtume. Mes nebeištveriame. Mes palūžtame. Mes sustingstame. Mes išgyvename skausmą. Mes imame skaudinti kitus. Mes susergame. Žinoma, liga, sąstingis ir skausmas turi ir kitų priežasčių, tačiau meilės ir bendrystės trūkumas visada sukels daug kančių“. Manau, kad tie, kurie vengia bendrystės ir bando pasiteisinti, prisidengdami įvairiausiais „lapais“, nori nuslėpti savo išdidumą, baimes, sielos žaizdas ir visa kita.

Dievas nori išlaisvinti, išgydyti, įvairiapusiškai palaiminti, ir visa tai nori daryti per savo Kūną - Bažnyčią. Atsiskirdami nuo kitų mes apiplėšiame save ir kitus. Bendraudami mes rizikuojame, nes tai iššūkis. Iš arti pamatome save ir kitus, tampame pažeidžiami. Turime mokytis klausytis vieni kitų, mokytis priimti vieni kitus tokius, kokie esame. Tuomet dūžta mūsų iliuzijos, neteisingi supratimai apie save, artimą ir Dievą. Kiti žmonės pasitarnauja kaip veidrodžiai, kad išvystume tikrą savo vaizdą. Aišku, pasitaiko ir kreivų veidrodžių (iškreipiančių Dievo atvaizdą mumyse), bet ir juos Dievas panaudoja į gera. Visa tai pasitarnauja mūsų sielų išgelbėjimui.

Tik malone

Tiek Dievo žodis, tiek tikinčiųjų bendravimas daro mus priklausomus nuo Dievo. Ir viena, ir kita mumyse atskleidžia tokius trūkumus (kaip TAC darbuotojai), su kuriais be Dievo mes pražūtume. Šie du lygmenys išryškina visišką mūsų sugedimą - bankrotą. Tai skatina mus sudužti ir nuoširdžiai melstis. Nuoširdžios maldos be širdies sudužimo nebus.

Tokiu būdu Dievas gali dalyvauti mūsų gyvenime kasdien. Mūsų silpnumo išgyvenimas padaro mus stiprius. Tik ta stiprybė nebe iš mūsų. Gyvenimas iš Dievo malonės atima galimybę teisti, kritikuoti kitus. Tie, kurie patys išgyvena savo silpnumą, nežiūrės į kitus iš aukšto, bet bus pasiruošę nuplauti kitiems kojas, dalinti save. Tai darydami, kitų nepadarys savo skolininkais, nes visa tai darys kaip Viešpačiui ir su džiaugsmu.

Kiekvienas iš mūsų turime mums paskirtą labai gerą sielos Mechaniką: Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. [...] O Guodėjas - Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, - mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau (Jn 14, 16-17. 26).

Jis su kiekvienu, kuris tiki, „juda“ Gyvenimo keliu į Amžinuosius namus. Jis pažįsta mūsų sielą daug geriau, nei mes patys. Mes dar nieko negirdime, o Jis mus jau įspėja apie „kažkokios detalės barškėjimą“ per Dievo žodį, per artimą, maldoje.

Taigi dažna „sielos patikra“ kiekvienam labai naudinga. Neapleiskime savo sielų, rūpinkimės jomis. Vieniems liko daugiau kelio iki Amžinybės namų, kitiems mažiau. Atlikime viską, kas priklauso nuo mūsų (Žirgas ruošiamas kovos dienai (Pat 21, 31),- kad nesustotume likus tik trumpai atkarpėlei.

Mūsų Kūrėjas, dangiškasis Tėvas, per Jėzų Kristų mums suteikė viską, kad ši žemės kelionė būtų sėkminga (2 Pt 1, 3).