Šventajame Rašte apie šventes rašoma tikrai nemažai. Nuostabu tai, kad pats Dievas savo Žodyje ne tik leido, bet netgi nurodė savo žmonėms įvairiomis progomis susirinkti draugėn, švęsti ir linksmintis. Tą daro ir Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos tikintieji iš visos Lietuvos – jau aštuntus metus kiekvieną vasarą suvažiuoja į Vienybės šventę Vilniaus evangelinėje bažnyčioje. Tiesa, ši šventė Biblijoje neminima, tačiau kas galėtų paneigti, jog jos centre – mūsų Viešpats, šlovinamas giesmėmis, pamokslų žodžiu ir brolių bei sesių Kristuje bendravimu. Ir pačia Vienybės šventės tema, kuri šiais metais buvo „Skelbsiu Jėzų!“.
Džiugu, kad šiemet šventėje sulaukėme svečių – sutuoktinių misionierių iš JAV Darylo ir Terės McCarthy. Darylas ir Terė, kurie jau skelbė ir toliau skelbia Evangeliją daugybėje pasaulio šalių, ne vienus metus tarnavo Lietuvoje ir yra brangūs mūsų Bendrijos draugai.
Darylas McCarthy, kuris, be kita ko, yra krikščionių lyderių ugdymo tarnystės „The Leadership Anvil“ vadovas, sakė pirmąjį šventės pamokslą „Būk šviesa dėl Jėzaus! Tesužino apie Jį kiti“. Pradėdamas savo žinią Darylas paminėjo, kad evangelizavimas – tema, dėl kurios krikščionys dažnai jaučiasi nejaukiai. Visgi kalbėti apie Jėzų – moralinė kiekvieno krikščionio pareiga. Evangelijoje pagal Matą rašoma (Mt 5, 14–16), kad esame pasaulio šviesa. Paklauskime savęs, kas turi nešti Jėzaus šviesą, kodėl ir kaip turime tai daryti. Kai kurie krikščionys mano, kad skelbti Evangeliją – tik pamokslininkų, pastorių, misionierių užduotis. Tačiau Jėzus šį paliepimą davė kiekvienam tikinčiajam. Tai suprato ankstyvoji bažnyčia (Apd 8, 1–4) – patyrę persekiojimus tikintieji išsisklaidė, tačiau bažnyčia dėl to išaugo, nes išblaškyti tikintieji visur pamokslavo Žodį.
Kodėl turėtume kalbėti apie Jėzų? Nes Jis nuostabus! Informacija apie gerą piceriją ar mobiliojo telefono planą iš lūpų į lūpas pasklinda labai greitai, bet Jėzaus žinia tai pranoksta. Tad kodėl nenorime apie Jį kalbėti? Antroji priežastis – žmonės yra pražuvę ir jiems reikalingas išgelbėjimas. Yra Geroji Naujiena, tačiau yra ir blogoji naujiena, apie kurią Biblija kalba labai aiškiai – piktadariai bus įmesti į ugnies krosnį (Mt 13, 42). Tad prieš skelbdami Gerąją Žinią, aiškiai supraskime, kokia bloga yra blogoji žinia. Pats Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti – Biblijoje tai rašoma ne kartą (pvz., 2 Pt 3, 9; 1 Tim 2, 3 ir kt.). Na, ir galiausiai, apie Jėzų kalbame todėl, kad mylime Jį ir žmones.
Kaip galime nešti Jėzaus šviesą? Ir žodžiais, ir savo gyvenimu. Abu šie būdai nepaprastai svarbūs. Pažvelkime į save, kaip elgiamės kasdienybėje, smulkmenose. Kažkas yra pasakęs, kad prieš dalindamiesi Gerąja Naujiena, turime patys ja tapti. Krikščionys – ne tik geriausias krikščionybės argumentas, bet ir stipriausias argumentas prieš krikščionybę. Vis dėlto tik gyvenimo pavyzdžio nepakanka – svarbu žmonėms skelbti Evangeliją. Bendraukime su žmonėmis, mylėkime juos ir ieškokime pačių įvairiausių progų kalbėti jiems apie Kristų. Pokalbiai apie Jį turėtų tapti natūralia bendravimo dalimi. Ir galiausiai, jeigu esame nedrąsūs ir bijome kalbėti žmonėms, prisipildykime Šventosios Dvasios. Juk Evangelija yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16).
***
Po pietų nuo scenos skambėjo padrąsinimo žinia, kurią skelbė net keturi pamokslininkai.
Bendrijos vadovas, Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius kalbėjo apie misijos tikslą. Evangelizuoti pasaulį yra Dievo sumanymas. Evangelijoje pagal Joną (Jn 12, 44–49) Jėzus kalba apie tai, kad Jis pats yra Tėvo pasiųstas į misiją. Jis yra šviesa, o būdami su Juo ir mes tokie esame. Tad koks yra misijos tikslas? Geriausiai jį apibūdina ši Šventojo Rašto eilutė – kad kiekvienas, kuris Jį [Jėzų] tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Misijos tikslas yra pašlovinti Dievą ir padėti žmonėms Jame rasti naują gyvenimą.
Estafetę perėmęs Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna kalbėjo apie misijos motyvaciją. Apaštalas Paulius drąsiai rodė broliams save kaip pavyzdį – jis gyveno dėl Kristaus, nes buvo Kristaus pagautas (Fil 3, 7–15). Šis susitikimas pakeitė Pauliaus gyvenimą, Paulius tapo Dievo vaiku ir tarnu. Evangelijos šviesoje ankstesnė jo gyvenimo motyvacija neteko vertės – religingumas, išsilavinimas, padėtis, – Pauliui tapo sąšlavomis, kurių nedvejodamas atsisakė, sekdamas Kristumi. Taigi tikroji misijos motyvacija kyla iš asmeninio susitikimo su Kristumi ir Jo pažinimo.
Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis gilinosi į misijos priemones, remdamasis Evangelijoje pagal Luką (Lk 10, 1–9) užrašytu pasakojimu apie tai, kaip Viešpats, dar tarnaudamas Žemėje, siuntė savo mokinius skelbti apie Jį. Šios Šventojo Rašto vietos griauna keletą mitų apie misijas. Vienas iš tokių mitų – kad misijai pašaukti tik ypatingi, išskirtiniai žmonės, kad vieni gali būti skelbėjai, o kiti – tik klausytojai. Visgi visi klausytojai privalo tapti Kristaus mokiniais, kuriems galioja Didysis paliepimas. Kitas mitas tas, kad misijoms reikia daug lėšų ir kitokių išteklių. Tačiau Evangelijoje rašoma, kad Jėzus išsiuntė mokinius tuščiomis rankomis. Kristaus mokinys yra kiekvienas krikščionis, taigi kiekvienas yra pašauktas, pasiųstas ir jau turi visas reikiamas priemones Jame, kad galėtų skelbti gelbstinčią Evangeliją. Ir, priešingai, be Evangelijos misija netenka prasmės ir tampa tik socialiniu darbu.
Pamokslų estafetę baigė svečias Darylas McCarthy, kalbėjęs apie misijos išmėginimus. Bažnyčios linkusios užsidaryti savyje, nors turėtų būti Evangelijos švyturiai ten, kur yra. Tad ką turėtų daryti bažnyčia, kad išvengtų tokios apgailėtinos padėties? Skelbti Evangeliją per pamaldas ir raginti žmones priimti Jėzų, aiškiai perteikti Evangeliją vaikams ir jaunimui, sudaryti įvairias progas netikintiems išgirsti Gerąją Naujieną – t. y. organizuoti įvarius renginius, taip pat dalyvauti ten, kur buriasi visuomenė (pvz., mugėse, viktorinose), ir galiausiai, eiti į visą pasaulį – t. y. kreiptis į atvykusius kitų kultūrų atstovus arba skelbti Žodį kitose šalyse. Juk kuo tamsesnė naktis, tuo svarbesnis švyturys.
***
Prieš pietus šventės dalyviai galėjo rinktis vieną iš keturių seminarų. Visi jie buvo skirti tai pačiai temai („Skelbsiu Jėzų!“), tačiau atskleidė skirtingus jos aspektus. Darylas McCarthy kalbėjo apie misijos laukus, į kuriuos kviečiamas kiekvienas suaugęs krikščionis – misiją darbo vietoje.
Teri McCarthy sausakimšoje mažojoje salėje vedė seminarą „Misionierės užrašai“. Viešnia su šypsena kalbėjo apie toli gražu nelengvą savo misionieriškos tarnystės pradžią komunistinėje Kinijoje. Pastorius Ramūnas Jukna dalijosi įžvalgomis apie tai, kad amžius – ne kliūtis tarnauti Viešpačiui, ir mokė, kaip būti naudingam brandžiame amžiuje. Dar vieną seminarą – „Kaip kurti asmeninio liudijimo kultūrą“ – vedė Vilniaus evangelinės bažnyčios jaunimo tarnautojas Steponas Davidavičius.
Šventė tęsėsi tik dieną, tačiau džiaugsmas, įkvėpimas, Dievo aplankymo potyris lydėjo kur kas ilgiau. Tad net ir dabar – tinkamas laikas ją dar kartą prisiminus savo širdyse padėkoti ir palaiminti Vilniaus, Panevėžio, Kėdainių bažnyčių šlovintojus, šventės vedėjus, vaikų ir paauglių tarnautojus, vertėjus, garso ir apšvietimo operatorius bei daugybę kitų tarnautojų, kurie triūsė tiek matomose, tiek visiškai nepastebimose srityse. Dėkoti Viešpačiui, kuris, be daugybės kitų malonių, šventės dalyvius laimino puikiu oru. Ir laukti Vienybės šventės – 2025, kad vėl drauge susiburtume vienoje Dvasioje. Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! (Ps 133, 1).
_64x64_9de.jpg)
