Slėpynių žaidimas

Tikriausiai visiems vaikystėje yra tekę žaisti slėpynių. Skaičiuojant skaičiuotę ar metant burtą atrinktasis eidavo ieškoti kitų – pasislėpusiųjų. Atradęs žaidimo draugus, juos „užtukindavo“ – „Tuk, tuk...“. Na, bent jau mes, būdami vaikai, taip žaisdavome. Deja, užaugęs žmogus dažnai vėl ima žaisti slėpynes, tik jos jau daug rafinuotesnės nei vaikystėje. Slepiamės nuo tolimų, slepiamės nuo artimų, kartais net nuo savęs pačių. Bet blogiausia, kad žmogus žaidžia slėpynes ir su Dievu...

Kaipgi viskas prasidėjo? 

Žinoma, visi esminiai dalykai prasidėjo žmonijos istorijos pradžioje. Biblijoje, Pradžios knygos 3 skyriuje, skaitome apie mūsų protėvių Adomo ir Ievos pirmąją nuodėmę. Juos gundžiusi gyvatė pažadėjo, kad paragavus uždraustojo vaisiaus – nuodėmės – jų akys atsivers ir jie taps kaip dievai (Pr 3, 5). Deja, dievais jie netapo, atvirkščiai – atsivėrus akims pamatė esą nuogi: Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes (Pr 3, 7). Nors dar Pradžios knygos 2 skyriuje skaitome, kad nuogumas jų neglumino: Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi, tačiau nesigėdijo (Pr 2, 25). Manyčiau, nuogumas čia simbolizuoja kai ką daugiau nei vien tik kūno apnuoginimą. Adomas ir Ieva, nepažinę nuodėmės ir gyvenę Dievo šviesoje, paprasčiausiai neturėjo ko slėpti vienas nuo kito. Atvirumas bendraujant, kuriant santykius – tai Edeno dovana. Deja, nuodėmės atnešta gėda bei nesaugumas privertė juos dangstytis – tam kartui tiko ir figos lapai. 

Dangstytis figos lapais – šiandien dažnai vartojama frazė, nors ne visi žino jos biblinę kilmę. Metaforiškai tai reiškia sąmoningai (ar nesąmoningai) kažką pridengti, bandyti nuslėpti tikrąsias priežastis ir problemas. Taip pat gali reikšti bandymą pateisinti ar užmaskuoti tai, kas akivaizdžiai netinkama ir gėdinga. Ievai su Adomu tai pavyko, ir laikinai jie jautėsi visai neblogai – iki tol, kol pasirodė Kūrėjas.

 Kokiose slaptavietėse žmogus slepiasi nuo Dievo?

 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: „Kur tu esi?“ O tas atsiliepė: „Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau“ (Pr 3, 8–10).

Kaip kadaise Adomas ir Ieva, žmonės vis dar slapstosi vienas nuo kito, prisidengdami figmedžio lapų prijuostėmis. Tačiau jų nepakanka norint pasislėpti nuo Dievo. Tenka ieškoti rimtesnių slėptuvių, tad jie slepiasi tarp sodo medžių – tarp Rojaus, Edeno sodo, medžių, kuriuos pats Dievas buvo pasodinęs. Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo (Pr 2, 9).

Taigi, tarp visų medžių augo ir du ypatingi medžiai – gyvybės medis ir pažinimo medis, nuo kurių priklausė gyvenimas ir mirtis. Vienas medis atnešė mirtį, o priėjimas prie gyvybės medžio tapo užtvertas (Pr 3, 24). Galbūt jis kažkiek vėl tampa prieinamas dėl tikėjimo Jėzumi, bet galutinis atstatymas vyks tik ateityje (Apr 2, 7;  22, 2). Taigi žmogui tenka ieškoti priebėgos tarp įvairių kitų medžių: kartais žmogus slepiasi nuo Dievo atvirai nusidėdamas ar skeptiškai nusiteikęs Dievo atžvilgiu, kartais tas slapstymosi būdas gali būti kiek subtilesnis, rafinuotesnis – ieškant gero ir blogo pažinimo medžio bei kitų įvairių medžių, augusių Edene iki žmogaus kritimo. Taigi anuomet prasidėjusios slėpynės, kai žmonės slėpėsi vienas nuo kito ir nuo savo Kūrėjo, tebesitęsia iki šiol. Galima slėptis po vieną, šeimomis (Adomas ir jo žmona pasislėpė – Pr 3, 8) ar net susiorganizavus didesnėmis grupėmis.  

Pradžios knygos 4 skyriuje aprašoma dar viena žmonijos tragedija – brolžudystė. Po pokalbio su Dievu, Kainas traukiasi iš Viešpaties akivaizdos, tolyn nuo Edeno, sakydamas: „Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs [...]“ Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno (Pr 4, 14–16). Kainas pastato miestą, jo palikuonys išvysto metalo pramonę, puoselėja menus (Pr 4, 17–22), bet visa tai daroma pasitraukus ir besislapstant nuo Viešpaties.

Ekleziasto pamokos 

Vienoje iš Senojo Testamento knygų – Mokytojo knygoje (gr. Ekleziasto, hebr. Koheleto) – bandoma apmąstyti tai, kas vyksta „po saule“, t. y. šiame pasaulyje. Judėjų tradicija teigia, jog šios knygos autorius – Izraelio karalius Saliamonas (Mok 1, 1), jaunystėje parašęs Giesmių giesmę, brandžiame amžiuje surinkęs Patarles, o Mokytojo knygą parašęs senatvėje, kai jau buvo pavargęs nuo pasaulio tuštybės.

Turėdamas neribotas finansines galimybes, valdžią bei Dievo jam suteiktą išmintį, Saliamonas per gyvenimą daug visko išbandė. Jis imasi didelių projektų: Aš ėmiausi didelių darbų: pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų, sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių. Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius (Mok 2, 4–6). Prisimindami Adomo ir Ievos patirtį slapstytis tarp medžių, pabandykime šių žodžių autoriaus veiksmuose įžvelgti ne tik tiesiogines, bet ir perkeltines, simbolines, prasmes. Mokytojas (Ekleziastas) „sodina įvairiausių medžių“ – išbando įvairias gyvenimo sritis. Gal neverta per daug save varginti egzistenciniais klausimais? Gal geriau linksmintis, patirti gyvenime kuo daugiau malonumų? Gal pasitenkinimą suteiks dideli tikslai ir jų įgyvendinimas? Užauginau sūnų, pasodinau medį, pastačiau namą – vadinasi, gyvenau ne veltui...

Iš tiesų pasiekti tikslai ir pats jų siekimo procesas, tas kelias, vedantis jų link, teikia žmogui gyvenimo prasmę ir atneša didelį pasitenkinimą. Visa tai ir dar daugiau Ekleziastas išbandė savo gyvenime: Tariau savo širdyje: „Dabar išbandysiu tave linksmumu, todėl džiaukis malonumais.“ Bet ir tai yra tuštybė. Apie juoką pasakiau: „Kvailystė“, o apie linksmybes: „Kokia iš jų nauda? Savo širdyje aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau vadovautis išmintimi [...]. Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės“ (Mok 2, 1–3. 10). Deja, malonumų vaikymasis greitai atnešė nusivylimą. Todėl išbandomos kitos turto teikiamos galimybės – plėtojami vietiniai ir tarptautiniai verslai: [...] laikiau dideles bandas galvijų ir avių, [...] įsigijau sidabro, aukso bei kitų turtų iš karalių ir kraštų“ (Mok 2, 7–8). Atsiranda galimybių pasirūpinti ir savo sielos poreikiais, jis tampa menų mecenatu: [...] pasirūpinau giesmininkais ir giesmininkėmis, ir tuo, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausiais muzikos instrumentais (Mok 2, 8). Ekleziastas išbandė save kurdamas projektus, organizuodamas didžiules statybas, verslą, meno ir muzikos renginius. Patyrė jis ir ribinių išgyvenimų – buvo ant išminties ir beprotybės slenksčių (Mok 2, 12).

Pasiekti visi užsibrėžti tikslai, įgytas autoritetas ir pagarba. Jis tampa visomis prasmėmis didžiu ir svarbiu žmogumi: Aš tapau didis ir išgarsėjau labiau už visus, prieš mane gyvenusius Jeruzalėje (Mok 2, 9). Ir tam tikrą laiką tai teikė jam pasitenkinimą: Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlygis už mano triūsą (Mok 2, 10). Visa tai iš tikrųjų yra dieviškos dovanos, Edeno sodo medžių teikiamas pavėsis – mėgstama veikla, darbas, kūryba, šeima, savirealizacija.

Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime. Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis (Mok 3, 12–13). Štai ką mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia (Mok 5, 17). Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli, per visas beprasmio gyvenimo dienas po saule. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje (Mok 9, 9).    

Tačiau, kaip ir Edeno sode, už visų šių „gerų  medžių“ galima pasislėpti nuo esminių gyvenimo klausimų – koks mūsų santykis su Kūrėju? Mokytojas (Ekleziastas) daro tokią išvadą: Viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas (Mok 2, 11). Beje, Mokytojo knygoje ši mintis pakartojama net 27 kartus. 

Naujojo Testamento liudijimai 

Naujajame Testamente skaitome kelis tarpusavyje panašius Jėzaus palyginimus: apie į didelę puotą pakviestus svečius (Lk 14, 15–20) ir karaliaus sūnaus vestuves (Mt 22, 1–6). Šie palyginimai gali simbolizuoti dvasinę puotą amžinojoje Dievo karalystėje ar Jo žemiškuose namuose – Bažnyčioje (plg. 1 Tim 3, 15). Manau, Jėzus nori pabrėžti, jog daugelis pakviestųjų visgi atsisako dalyvauti surengtame pokylyje: Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. [...] „Prašau mane pateisinti“ (Lk 14, 18). Na, mandagumas, atsiprašymas – tai geras Edeno palikimas, bet kiek tai nuoširdu? Pasiteisinimų neatvykti į pokylius priežastys irgi rimtos: „Nusipirkau dirvą“, „Turiu išmėginti jaučius“ (tai – nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas), „Vedžiau žmoną“ (šeimyninės aplinkybės). Visa tai nėra savaime blogi ar menkaverčiai dalykai. Manau, kad tai netgi paties Dievo dar Edene pasodinti „medžiai“. Bet šiuo atveju pasiteisinimai prieš Dievą, prisidengiant šiais dalykais, nepriimtini, tai rodo bandymą nuo Jo pasislėpti. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Matą: „Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį [...] Viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė (Mt 22, 4–6). 

  Prisiminkime, kad visa tai jau išbandė Ekleziastas, o Jėzus sako: Visų tų dalykų ieško pagonys (Mt 6, 32), todėl galėtume pateisinti netikinčiuosius. Juk šiandienos žmogus, neapsirengęs Kristaus atleidimo mantija, yra tarsi nuogas, slepiasi už įvairių dalykų: darbo, pramogų, šeimos, filosofijos, ideologijų ir t. t., bet Dievo vaikui gyvybiškai svarbu eiti į Jo akivaizdą, nesislėpti nuo Jo. 

Ar įmanoma pasislėpti nuo Dievo?

Vienoje man gražiausių psalmių rašoma: Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti [...]. Tu supranti mano mintis [...], žinai visus mano kelius [...]. Kur nuo Tavo Dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų – Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą – Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė (Ps 139, 1–3. 7–10). O Laiške hebrajams sakoma: Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hbr 4, 13). Taigi ar įmanoma pasislėpti nuo Dievo? Manau, akivaizdu, kad ne, tai neįmanoma. Galbūt tu dar žaidi slėpynių su Dievu, bandai pasislėpti nuo Jo, bet Dievas vis tiek tave mato ir greitai „užtukins“.

Mes turėtume slėptis ne nuo Dievo, bet Dieve, kaip giedama vienoje Martyno Liuterio giesmėje: „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas.“ Manoma, kad šią giesmė pagal 46 psalmę, M. Liuteris sukūrė, kai slapstėsi nuo persekiojimų, kunigaikščio Fridricho Išmintingojo Vartburgo pilyje – neįveikiamoje tvirtovėje. Ši giesmė tapo Reformacijos himnu.

Te Viešpats ir mums būna tvirčiausia apsaugos pilis. Slėpkimės Jame, o ne nuo Jo.