Sudužusi širdis – brangi Dievo akyse

Norėčiau pasidalyti savo pamąstymais apie sudužusią širdį. Pastaruoju metu mintimis dažnai sugrįžtu prie šio klausimo ir aptinku, kad žmogaus širdies nuostatos lemia svarbiausias jo gyvenimo sritis: bendravimą su Dievu ir su artimu, požiūrį į aplinką ir į tai, kas vyksta aplinkui, vertinimus, pasirinkimus... Tai, kokie esame viduje, lemia mūsų įsitikinimus ir darbus.Mąstydama apie save matau, jog sudužusi dvasia tampa vis svarbesne dvasine reikme mano kaip krikščionės bei bažnyčios ganytojos gyvenime. Todėl kviečiu ir jus drauge pamąstyti apie tai.

Manau, nesuklysiu pasakius, kad Biblijoje vartojama nemažai sinonimų „sudužusiai širdžiai“: nuolanki dvasia, atgailaujanti širdis, minkšta širdis, vargšai dvasia, trokštantys ir alkstantys teisumo, palūžusi nendrė, gruzdantis dagtis… Šiomis ir kitomis sąvokomis apibūdiname širdies nusižeminimo būseną, kuri dažnai nesuprantama ir mažai vertinama šiuolaikinėje pragmatiškoje postmodernistinėje visuomenėje. Neretai pasitaiko netgi tai, kad mes, žmonės, apie nusižeminimą, pažeminimą ir silpnumą mąstome kaip apie blogybę, nepriimtiną stipriųjų susibūrimuose. Visi nori atrodyti stipresni nei iš tiesų yra, kad tokiu būdu galėtų išgyventi atšiauriame pasaulyje, kuriame „laimi stiprieji“. Taip gyvena žmonės. Tačiau Dievas mąsto kitaip. Kitokia yra Dangaus karalystė, Jo buvimo vieta, Jo rojus.

Pažvelkime į kai kurias Rašto eilutes, kurios aiškiai tai patvirtina.

... Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį (Iz 57, 15).

Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi (Ps 34, 18).

Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi (Ps 51, 17).

Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais (Pat 16, 19).

… Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus (1 Pet 5, 5-6).

Iš šių Šventojo Rašto eilučių minčių galime aiškiai pastebėti, kaip Viešpats brangina sudužusią širdį. Jis nepaniekina nusižeminusių ar pažemintųjų, bet atvirkščiai, gyvena su nuolankios dvasios žmonėmis. Dievas nori būti šalia sudužusių. Jis teikia jiems atgaivą, nes pastarieji geriausiai atsiveria Dievo gyvybės vandenims. Biblijoje nuolat skamba kvietimas trokštantiems, išsekusiems, besisielojantiems ateiti pas Viešpatį, gerti dovanai ir atsigaivinti. Dievas priima sudužusią širdį kaip auką, nes ji geriausiai atspindi tikrąją žmogaus padėtį. Dievo akyse, būdami silpni, būname savimi. Tada esame tikriausi ir nuoširdžiausi. Kai mąstau, ką galėčiau paaukoti Dievui, kuris visa turi ir Jam nieko netrūksta, suprantu, kad tai galėtų būti mano nuoširdumas. Be to Viešpats veikia ir gyvena mumyse, laimina ir atsiveria, kai esame jautrūs, atgailaujantys, nuolankūs. Visa tai atveria Dievo malonę tarp mūsų taip, kaip niekas kita. Ne mūsų stiprybė, talentai ir privalumai labiausiai apreiškia Dievo gerumą, bet sudužusios širdys. Pasipuikavimas ir varžymasis, kito paniekinimas ir laikymas mažiau vertesniu, užkerta kelią skleistis Dievo malonei bažnyčioje. Kristaus kūnas iki šiol išgyvena istorinių susiskaldymų pasekmes, karo padėtį tarp atskirų konfesijų ir denominacijų, nesusikalbėjimo ir nepakantumo krizes įvairiose pasaulio tautose.

Kartą savęs paklausiau: „Ar mes galime pateisinti savo priešiškumą ir neapykantą kitiems: kitaip mąstantiems, kitaip atrodantiems, kitaip kalbantiems, kitaip tikintiems žmonėms? Ar galime pateisinti šovinistines mintis šeimose, bažnyčiose, tautose? Žinoma, yra įprasta stengtis teisinti savo neapykantą per patirtų istorinių skriaudų prizmę. Bet ar tai - teisinga? Juk negydomos žaizdos ir užgautos ambicijos veda tik į pykčio aklavietę. Tuo tarpu Evangelija skelbia: Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę, <…> palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą, <…> palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais… (Mt 5, 5, 8, 9). Kažkas turėtų liautis kariavęs, nekentęs, piktinęsis… ir nusižeminęs pradėti ieškoti taikingų, romių ir dievotų būdų įsisenėjusioms problemoms spręsti.

Todėl Dievas ragina Savo vaikus būti šios žemės druska, atrasti nuolankios dvasios kelią bei tapti šiame priešiškame pasaulyje guodėjais visiems, jauniems ir seniems, vyrams bei moterims, visų tautų žmonėms. Manau, jog šiandien Bažnyčiai aktualu apsivilkti Kristaus nuolankumu, kaip niekad anksčiau, jog Dievas galėtų gydyti tautų žaizdas

www.ramioslankos.lt