Šventosios Dvasios pažadas

Krikščionybė pripažįsta Šventąją Trejybę: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tėvas - visa ko Kūrėjas, aprašytas Senojo Testamento puslapiuose, Sūnus - Jėzus Kristus, gimęs iš mergelės Marijos ir savo darbais bei mokymu apreiškęs mums nematomąjį Dievą. Bet kas gi ta paslaptinga Šventoji Dvasia?

„Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją (Viešpatį, teikiantį gyvybę - sako kitas vertimas), kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus“ - rašoma Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime (IV a.). Taigi, Šventoji Dvasia - bažnyčios gimdytoja ir gaivintoja,  atnešanti ir palaikanti taip reikalingą dvasinę gyvybę bendruomenėse.

Jau pirmose Biblijos eilutėse skaitome, kad Dievo Dvasia sklando virš vandenų (Pr 1, 2), lyg Nojaus paleistas balandis, ieškodamas vietos nutūpti. Žodis „Dvasia“ - hebrajų k. Ruah, reiškia „dvelksmas, oras, vėjas“. Tai lyg kuriantis paties Dievo gyvybės kvėptelėjimas: Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela  (Pr 2, 6). Jėzus aiškina Izraelio tautos mokytojui Nikodemui: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia <...> Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ (Jn 3, 5-9).

Kaip tai gali būti? - šis Nikodemo klausimas primena man ir Apaštalų darbuose aprašytą mokinių, buvusių Efeze, padėtį: „Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (Apd 19, 1-2). Nors Jėzus perspėjo mokinius Sekminių dieną laukti Tėvo pažado - Šventosios Dvasios krikšto (Apd 1, 4-8), tačiau tik Jai nužengus jie po truputį pradeda suvokti, apie ką Jėzus kalbėjo: Jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėja <...> Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą (Jn 16, 7. 12).

Dievo Dvasia buvo ir anksčiau - su Izraelio patriarchais, karaliais, lyderiais, kalbėjo per Senojo Testamento pranašus. Jos dieviškas prisilietimas (ar atsitraukimas) iš esmės keisdavo jų gyvenimą. Tačiau Naujoji Sandora turėjo kai ką tokio, į ką, anot apaštalo Petro, troško pažvelgti net angelai (1 Pt 1, 10-12).

Pranašas Ezechielis prieš 600 metų iki šių įvykių užrašė Dievo žodžius: Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus (Ez 36, 26-27, žr. ir Hbr 8, 9; 10, 16). Nauja širdis, nauja dvasia, girdinti, suprantanti ir noriai vykdanti Viešpaties nuostatus - štai Naujosios Sandoros esmė.

Apaštalas Jonas užrašė per Palapinių švenčių iškilmes Jeruzalėje Jėzaus išsakytus žodžius, kad Dvasia, tarsi gyvojo vandens upės, plūs iš tikinčiųjų širdžių, tačiau tuo pačiu pastebėjo, jog: Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas (Jn 7, 37-39). Šventoji Dvasia dar nėra tikinčiojo širdyje, kol Jis savo auka ir mirtimi nesumokėjo kainos už Dievo artumą, prieinamą kiekvienam tikinčiajam. Tėvo pažadas - Šventosios Dvasios išliejimas ant kiekvieno kūno - tai vienas iš Atpirkimo aspektų.

 Ji (Guodėjas, Tiesos Dvasia) yra su jumis ir bus jumyse (Jn 14, 16-17). Jau ir dabar Dvasia, lyg minėtas balandis, plevena virš mokinių, yra su jais, tačiau Viešpats pažada, kad Ji nusileis į atpirkimo krauju nuplautas širdis ir pasiliks per amžius. Tada išsipildys paslaptis, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems <...> būtent Kristus jumyse - šlovės viltis (Kol 3, 26-27).

Kristus mus atpirko, kad <...> ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią (Gal 3, 13-14) - ši Rašto eilutė taip pat parodo tiesioginį ryšį tarp atpirkimo ir Tėvo pažado.

Sekminių dieną, kaip ir buvo pažadėta, nužengusi Šventoji Dvasia pradeda mokinius mokyti ir globoti. Jiems atsiveria Senojo Testamento pranašystės, Viešpaties išsakyti žodžiai, jie įgyja drąsos liudyti. Apaštalų darbuose plačiai aprašomos Šventosios Dvasios apraiškos mokinių širdyse, Šventosios Dvasios veikimas per juos. Ji įkvepia, moko, ragina, draudžia, baudžia... Ir vėliau Naujojo Testamento laiškų autoriai aprašo įvairius Šventosios Dvasios pasireiškimo aspektus.

Vidinis Dvasios liudijimas - dar vienas gyvybiškai svarbus mums dalykas. Laiške romiečiams skaitome: O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo <...> Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“ Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 14-16). Ir Laiške galatams rašoma: O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6).

Ar vis dar turime šį asmeninį Šventosios Dvasios liudijimą? Ne prisiminimus, ne dokumentą, liudijantį atliktą krikšto ritualą, bet tą tikrą vidinį liudijimą? Gal kas paprieštaraus: „Bet juk tai taip subjektyvu!” Taip, galbūt subjektyvu, tačiau tuo pačiu ir unikalu. Greičiausiai ne logiški, labai racionaliai teisingi įrodymai, o būtent tas subjektyvus malonės ir meilės patyrimas pakeitė milijonus gyvenimų.

Jeigu kartą jau gavome Dvasią, ar tai jau viskas? Ne, Šventajame Rašte gausu paraginimų ir perspėjimų nenusidėti, neliūdinti, negesinti, bendrauti, klausytis ir būti kupinam Šventosios Dvasios (žr. Mt 12, 31-32; Rom 12, 11; Ef 4, 30; 5, 18; 1 Tes 5, 19; Jok 4, 5).

Mūsų laikų bažnyčiai Šventoji Dvasia tikrai ne mažiau reikalinga nei ankstyvosios bažnyčios tikintiesiems.  Biblija skiriasi nuo kitų knygų, nes Dievo Dvasia atgaivina Biblijos eilutes tikinčiųjų širdyse, paversdama jas dvasiniu maistu, gyvąja sėkla. Nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 6). Šventoji Dvasia, lyg vanduo žemėn kritusią sėklą, atgaivina žodį, suteikdama jam gyvybę. Galbūt todėl Jėzus sako, kad Dangiškojo Tėvo atsakymai į įvairius vaikų prašymus, ieškojimus ir beldimus kartais bus kitokie, negu jie tikisi: Jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo (Lk 11, 10-13).

Taigi prašykime Dangiškojo Tėvo Šventosios Dvasios sau, bažnyčioms ir pasauliui! Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 8).