Ta­len­tai, ar­ba kaip ap­va­gia­mas Die­vas

Ar ga­li žmo­gus api­plėš­ti Die­vą? Tokį ne­ti­kė­tą ir pro­vo­kuo­jan­tį klau­si­mą už­duo­da pra­na­šas Ma­la­chi­jas. Jį iš­gir­dę mes su­glums­ta­me ir no­ri­me aiš­kin­ti, kad taip klaus­ti ap­skri­tai ne­de­ra.

Juk Die­vas yra Dva­sia, ne­re­gi­mas, ne­pa­lie­čia­mas, gy­ve­na ne­pri­ei­na­mo­je švie­so­je ir t. t., to­dėl apie Die­vo ap­vo­gi­mą kal­bė­ti ap­skri­tai lėkš­ta. Ta­čiau jei­gu nu­si­ra­min­si­me, bū­si­me at­vi­ri pa­tys sau ir tru­pu­tį pa­mąs­ty­si­me, at­sa­ky­mą ­ra­si­me ne­sun­kiai. Taip, žmo­gus ga­li ap­vog­ti Die­vą ir, tie­są sa­kant, di­džio­ji da­lis žmo­nių bū­tent tą ir da­ro. Net mū­sų pa­čių re­ak­ci­ja iš­duo­da kar­čią re­a­ly­bę, ku­rią kon­sta­tuo­ja pats Die­vas pra­na­šo Ma­la­chi­jo lū­po­mis: Ta­čiau jūs api­plė­šė­te ma­ne (Mal 3, 8).

Ne­ke­ti­nu už­trauk­ti pa­smer­ki­mo nė vie­nam iš mū­sų. Jė­zaus Kris­taus krau­ju esa­me at­pirk­ti iš am­ži­nos pra­žū­ties ir, jei ti­ki­me, tu­ri­me am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Vis dėl­to ma­nau, kad Ma­la­chi­jo klau­si­mas ak­tu­a­lus ir ti­kin­tie­siems, nes įma­no­ma ti­kė­ti Jė­zu­mi ir gy­ven­ti dėl savęs, iš­pa­žin­ti Die­vą sa­vo Vieš­pa­čiu ir tuo pat me­tu pa­ty­liu­kais Jį api­plė­ši­nė­ti. To­kios eg­zis­ten­ci­jos iš tie­sų nė vie­nas ne­no­ri­me. To­dėl pa­ban­dy­ki­me iš­si­aiš­kin­ti, kaip įma­no­ma Die­vą api­plėš­ti, ir po to pa­si­sten­ki­me to nie­ka­da ne­be­da­ry­ti.

Tuš­ti Die­vo na­mų san­dė­liai

Vi­sų pir­ma pa­si­klau­sy­ki­me pa­ties Ma­la­chi­jo at­sa­ky­mo. Pra­na­šas aiš­ki­na, kad Iz­ra­e­lio tau­ta ap­vog­da­vo Die­vą, ne­at­neš­da­ma sa­vo su­rink­to der­liaus de­šim­ti­nių į šven­tyk­lą. De­šim­ti­nės su­da­rė pa­grin­di­nį ku­ni­gų ir le­vi­tų, tar­nau­jan­čių šven­tyk­lo­je, pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Tuš­tė­jant Die­vo na­mų san­dė­liams, pas­ta­rie­ji bu­vo pri­vers­ti pa­tys už­si­im­ti ūki­nin­ka­vi­mu, kad iš­gy­ven­tų (žr. Neh 13, 10-11). Taip tar­na­vi­mas šven­tyk­lo­je ap­mir­da­vo. Die­vo ap­vo­gi­mą čia ga­li­ma aiš­kin­ti dve­jo­pai. Pir­ma, ne­at­neš­da­ma de­šim­ti­nių tau­ta „pa­vog­da­vo" le­vi­tus iš Die­vo na­mų. An­tra, ne­ap­rū­pin­da­ma jų, tau­ta tie­sio­gi­ne pras­me juos ap­vog­da­vo. Pa­gal Die­vo pa­tvar­ky­mą le­vi­tai ne­tu­rė­jo že­mės ir jiems ne­va­lia bu­vo už­si­im­ti žem­dir­bys­te. Vie­nuo­li­ka Iz­ra­e­lio gi­mi­nių dirb­da­vo, o dvy­lik­to­ji, Le­vio gi­mi­nė, tu­rė­jo gy­ven­ti iš de­šim­ti­nių ir vi­są lai­ką tar­nau­ti Vieš­pa­čiui šven­tyk­lo­je (žr. Įst 10, 8-9; Joz 18, 7). Kai ki­tos gi­mi­nės, lau­žy­da­mos Įsta­ty­mą, ne­be­at­neš­da­vo de­šim­ti­nių (taip bu­vo ir Ma­la­chi­jo lai­kais), Vieš­pa­ties tar­nai ne­be­tu­rė­da­vo ki­tos iš­ei­ties, kaip tik pa­tys įdir­bi­nė­ti že­mę. Bū­tent to­kią Iz­ra­e­lio gi­mi­nių prak­ti­ką Ma­la­chi­jas va­di­na Die­vo api­plė­ši­mu bei ra­gi­na tau­tą at­gai­lau­ti ir pa­si­keis­ti.

Tai­gi iš­tuš­tė­ję Die­vo na­mų san­dė­liai liu­di­jo, kad tau­ta api­plė­ši­nė­ja Die­vą. O kaip­gi šian­dien? Ar at­neš­da­mi de­šim­ti­nę į baž­ny­čią krikš­čio­nys ga­li bū­ti ra­mūs, kad Die­vo ne­ap­va­gia? Nevi­sai. Pa­gal­vo­ki­me apie Jė­zaus am­ži­nin­kus fa­ri­zie­jus ir Raš­to ži­no­vus. Grei­čiau­siai, kad  bū­tent sau­go­da­mie­si ne­pa­si­da­ry­ti Die­vo plė­ši­kais, jie su­neš­da­vo vi­sas de­šim­ti­nes, net nuo mė­tų, kra­pų ir kmy­nų, kaip sa­ko Jė­zus (žr. Mal 3, 10; Mt 23, 23). Ta­čiau šie jų dar­bai jiems ne­pa­dė­jo. Jė­zus juos va­di­na veid­mai­niais bei ak­lais ir kal­ti­na tuo, kad jie pa­ver­tė šven­tyk­lą plė­ši­kų lin­dy­ne (žr. Mt 21, 13). Tai­gi neš­da­mi de­šim­ti­nes, jie vis dar plė­ši­ka­vo. Šią min­tį su­tin­ka­me ir Pau­liaus laiš­ke ro­mie­čiams: Ko­dėl, liep­da­mas ne­vog­ti, pats va­gi?<...>Bjau­rė­da­ma­sis sta­bais, pats api­plė­ši šven­tyk­las?" (Rom 2, 21-22). Ga­li­me da­ry­ti iš­va­dą, kad tai, ką Raš­tas va­di­na Die­vo ir šven­tyk­los api­plė­ši­mu, sie­ti­na ne vien su de­šim­ti­nė­mis. O su kuo?

Va­gies api­brė­ži­mas

Pa­ban­dy­ki­me api­brėž­ti va­gį. Va­gis, kaip ir plė­ši­kas, yra as­muo, pa­si­sa­vi­nan­tis ki­tam pri­klau­san­tį tur­tą, kad pa­nau­do­tų jį sa­vo ge­ro­vei. Plė­ši­kas tai daro atvirai smur­taudamas, o va­gis - klas­tin­ga šir­di­mi ir pa­slap­čio­mis. Da­bar pri­tai­ky­ki­me šį api­brė­ži­mą ne žmo­nių tar­pu­sa­vio, bet žmo­gaus ir Die­vo san­ty­kiams. Iš­ei­tų, kad ap­va­gian­tis Die­vą yra tas, ku­ris slap­čia pa­si­sa­vi­na Die­vui pri­klau­san­tį tur­tą ir eik­vo­ja jį sa­vo ge­ro­vei. Be­lie­ka at­sa­ky­ti į klau­si­mą, apie ko­kį Die­vo tur­tą mes kal­ba­me. Į pa­gal­bą pa­si­telk­siu apaš­ta­lą Pau­lių:

Ar ne­ži­no­te, kad jū­sų kū­nas yra šven­tyk­la ju­my­se gy­ve­nan­čios Šven­to­sios Dva­sios, ku­rią ga­vo­te iš Die­vo, ir kad jūs ne­be­pri­klau­so­te pa­tys sau? Jūs esa­te nu­pirk­ti už di­de­lę kai­ną. Tad šlo­vin­ki­te Die­vą sa­vo kū­nu ir sa­vo dva­sia, ku­rie yra Die­vo (1 Kor 6, 19-20).

Mes, ti­kin­tys Jė­zu­mi Kris­tu­mi kaip sa­vo Gel­bė­to­ju ir Vieš­pa­čiu, esa­me Die­vo tur­tas! Krikš­čio­nys yra Die­vo nuo­sa­vy­bė. Mu­my­se gy­ve­na Šven­to­ji Dva­sia, ir to­dėl Pau­lius mus va­di­na šven­tyk­lo­mis. Api­plėš­ti Die­vo šven­tyk­lą - tai tiesiog elg­tis su sa­vo gy­ve­ni­mu taip, tar­si jis bū­tų mū­sų nuo­sa­vy­bė. Eik­vo­ti jė­gas, lai­ką, su­ge­bė­ji­mus ir ta­len­tus sa­vo ge­ro­vei yra pats tik­riau­sias Die­vo tur­to pa­si­sa­vi­ni­mas ir švais­ty­mas. Tap­ti šven­tyk­los plė­ši­ku ne taip jau ir su­dė­tin­ga. Te­rei­kia gy­ven­ti sa­vo ma­lo­nu­mui, nei­eš­ko­ti Die­vo va­lios ir jai ne­ati­duo­ti vi­so sa­vęs. Jei no­ri­me pa­šlo­vin­ti Die­vą, tu­ri­me pa­keis­ti sa­vo mąs­ty­mą. Nuo­la­tos sau pri­min­ti, kad ne­be­pri­klau­so­me pa­tys sau. Die­vas už mū­sų įsi­gi­ji­mą su­mo­kė­jo ne­įsi­vaiz­duo­ja­mai di­de­lę kai­ną - pra­lie­jo sa­vo vien­gi­mio Sū­naus krau­ją. Ti­kė­da­mi Jė­zu­mi esa­me Vieš­pa­ties tar­nai, sau­go­me mums pa­ti­kė­tą tur­tą ir su­ma­niai - taip, kaip Vieš­pa­čiui pa­tin­ka, - tu­ri­me su juo elg­tis.

Kaip šlo­vin­ti Vieš­pa­tį kū­nu ir dva­sia?

Pau­lius ra­gi­na mus šlo­vin­ti Die­vą tiek sa­vo kū­nu, tiek dva­sia, ir čia galime įžvel­gti dar vieną prin­ci­pą. Die­vui pri­klau­so tiek mū­sų pri­gim­ti­niai su­ge­bė­ji­mai bei ta­len­tai, tiek Jo ma­lo­nės ir Dva­sios do­va­nos. Pa­brėž­da­mi at­gi­mi­mo bei Dva­sios do­va­nų svar­bą, mes, cha­riz­ma­ti­nių baž­ny­čių ti­kin­tie­ji, ne­re­tai nu­ver­ti­na­me pri­gim­ti­nes do­va­nas. Ta­čiau tai ne­tei­sin­ga. Žmo­gaus ga­bu­mai - tai Die­vo do­va­nos, ku­rias jis at­si­ne­ša at­ei­da­mas į šį pa­sau­lį. Jo­kū­bas ne­dve­jo­da­mas tvir­ti­na: Kiek­vie­nas ge­ras da­vi­nys ir kiek­vie­na to­bu­la do­va­na yra iš aukš­ty­bių, nu­žen­gia nuo švie­sy­bių Tė­vo (Jok 1, 17). Ne vel­nias žmo­gų ap­do­va­no­ja ta­len­tu, bet Die­vas. Die­vas Kū­rė­jas ap­do­va­no­ja sa­vo kū­ri­nius įvai­riau­sio­mis do­va­no­mis. Tik šie dėl ne­iš­ma­ny­mo ir nuo­dė­min­gos sa­va­nau­diš­kos pri­gim­ties la­bai daž­nai tas do­va­nas nau­do­ja sa­vo, o ne Die­vo šlo­vei. Ta­pę krikš­čio­ni­mis, tu­ri­me ga­li­my­bę pra­dė­ti nau­jai gy­ven­ti. Ati­da­vę sa­vo šir­dis Jė­zui, tu­ri­me at­neš­ti į baž­ny­čią ir sa­vo su­ge­bė­ji­mus. Tei­sin­ga sa­vo ta­len­tus pa­skirti Vieš­pa­čiui - tai ir yra tik­ro­ji jų pras­mė. Taip mes šlo­vi­na­me Die­vą kū­nu.

Ta­čiau ne vien pri­gim­ti­niai, žmo­giš­ki ta­len­tai yra Vieš­pa­ties nuo­sa­vy­bė. Ly­giai taip pat ir Jo ma­lo­nės do­va­nos, ku­rio­mis Jis ap­do­va­no­ja mus, kai gims­tame į Die­vo ka­ra­lys­tę. Tiek kal­bė­ji­mas ki­to­mis kal­bo­mis, tiek pra­na­šys­tės, tiek iš­gy­dy­mų do­va­nos yra Vieš­pa­ties nuo­sa­vy­bė, ku­rią pri­va­lo­me nau­do­ti ne sa­vo ge­ro­vei, bet Vieš­pa­ties šlo­vei ir ne pa­gal sa­vo įgei­džius, bet pa­gal Die­vo va­lią. Dva­sios do­va­nos yra skir­tos ne tam, kad tap­tu­me įžy­mūs. Jos tu­ri tar­nau­ti ne mū­sų iš­di­du­mui, bet Vieš­pa­ties kai­me­nei mai­tin­ti. Apaš­ta­las, pra­na­šas, evan­ge­lis­tas, pas­to­rius ar mo­ky­to­jas - tai Die­vo nuo­sa­vy­bė, ku­rios ne­va­lia nė vie­nam iš mū­sų pa­si­sa­vin­ti (žr. Ef 4, 8-11). Tu­ri­me leis­ti Vieš­pa­čiui nau­do­ti tai, kas Jo, taip, kaip Jam pa­tin­ka. Api­ben­dri­nant ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad tiek mū­sų kū­nas, tiek dva­sia yra Vieš­pa­ties, o ne mū­sų, tur­tas. Šlo­vin­ti Jį sa­vo kū­nu ir dva­sia reiš­kia grą­žin­ti Jam vi­sa, ką esa­me iš Jo ga­vę gim­da­mi į šią že­mę ir į Die­vo ka­ra­lys­tę.

Už­kas­tas ta­len­tas

Per­skai­ty­ki­me vie­ną iš Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mų, ku­ria­me Jis kal­ba apie sa­vo an­trąjį at­ėji­mą:

Bus taip, kaip at­si­ti­ko žmo­gui, ku­ris, iš­ke­liau­da­mas į to­li­mą ša­lį, pa­si­šau­kė sa­vo tar­nus ir pa­ti­kė­jo jiems sa­vo tur­tą. Vie­nam jis da­vė pen­kis ta­len­tus, ki­tam du, tre­čiam vie­ną - kiek­vie­nam pa­gal jo ga­bu­mus - ir tuo­jau iš­ke­lia­vo. Tas, ku­ris ga­vo pen­kis ta­len­tus, nu­ė­jęs ėmė su jais vers­tis ir pel­nė ki­tus pen­kis. Taip pat tas, ku­ris ga­vo du ta­len­tus, pel­nė ki­tus du. O ku­ris ga­vo vie­ną, nu­ė­jo, iš­ka­sė duo­bę ir pa­slė­pė šei­mi­nin­ko pi­ni­gus. Pra­ėjus ne­ma­ža lai­ko, tų tar­nų šei­mi­nin­kas grį­žo ir pra­dė­jo da­ry­ti su jais apy­skai­tą. At­ėjo tas, ku­ris bu­vo ga­vęs pen­kis ta­len­tus; jis at­ne­šė ki­tus pen­kis ir ta­rė: „Šei­mi­nin­ke, da­vei man pen­kis ta­len­tus, štai aš pel­niau ki­tus pen­kis." Jo šei­mi­nin­kas at­sa­kė: „Ge­rai, šau­nu­sis ir iš­ti­ki­ma­sis tar­ne! Ka­dan­gi bu­vai iš­ti­ki­mas ma­žuo­se da­ly­kuo­se, pa­ve­siu tau di­de­lius. Eikš į sa­vo šei­mi­nin­ko džiaugs­mą!" Taip pat tas, ku­ris bu­vo ga­vęs du ta­len­tus, at­ėjęs pa­sa­kė: „Šei­mi­nin­ke, da­vei man du ta­len­tus, štai aš pel­niau ki­tus du." Jo šei­mi­nin­kas ta­rė: „Ge­rai, šau­nu­sis ir iš­ti­ki­ma­sis tar­ne! Ka­dan­gi bu­vai iš­ti­ki­mas ma­žuo­se da­ly­kuo­se, pa­ve­siu tau di­de­lius. Eikš į sa­vo šei­mi­nin­ko džiaugs­mą!" Pri­ėjęs tas, ku­ris bu­vo ga­vęs vie­ną ta­len­tą, sa­kė: „Šei­mi­nin­ke, aš ži­no­jau, kad tu - žmo­gus kie­tas: pjau­ni, kur ne­sė­jai, ir ren­ki, kur ne­bars­tei. Pa­bi­jo­jęs nu­ė­jau ir pa­slė­piau ta­vo ta­len­tą že­mė­je. Še, tu­rėk, kas ta­vo." Jo šei­mi­nin­kas jam at­sa­kė: „Blo­ga­sis tar­ne, tin­gi­ny! Tu ži­no­jai, kad aš pjau­nu, kur ne­sė­jau, ir ren­ku, kur ne­bars­čiau. Tai­gi pri­va­lė­jai duo­ti ma­no pi­ni­gus pi­ni­gų kei­tė­jams, o su­grį­žęs bū­čiau at­si­ė­męs, kas ma­no, su pa­lū­ka­no­mis. To­dėl at­im­ki­te iš jo ta­len­tą ir ati­duo­ki­te tam, ku­ris tu­ri de­šimt ta­len­tų. Nes kiek­vie­nam, kas tu­ri, bus duo­ta, ir jis tu­rės su per­tek­lium, o iš ne­tu­rin­čio bus at­im­ta ir tai, ką jis tu­ri. Ši­tą nie­kam ti­ku­sį tar­ną iš­mes­ki­te lau­kan į tam­sy­bes. Ten bus verks­mas ir dan­tų grie­ži­mas" (Mt 25, 14-30).

Šis pa­ly­gi­ni­mas ne tik pa­tvir­ti­na jau mū­sų ap­tar­tą tie­są, bet ir dar la­biau ją pra­ple­čia. Šei­mi­ni­nkas yra Jė­zus Kris­tus. Jo tar­nai - tai ti­kin­tie­ji. Jo tur­tas - mū­sų su­ge­bė­ji­mai. Lie­tu­viškai tai skamba kaip žo­džių žais­mas: „ta­len­tas" yra pi­ni­gi­nis ma­tas ir kar­tu „ta­len­tas" - la­bai di­de­lis ga­bu­mas. Šei­mi­nin­kas sa­vo tar­nams pa­da­li­no pi­ni­gus, ku­rie pa­ly­gi­ni­me bū­tent ir sim­bo­li­zuo­ja gam­ti­nius ir ant­gam­ti­nius ga­bu­mus, at­ei­nan­čius iš Die­vo. Ki­taip ta­riant, ta­len­tai sim­bo­li­zuo­ja ta­len­tus. Šei­mi­nin­kas, Jė­zus, iš­ke­liau­ja į to­li­mą ša­lį - Dan­gų ir, pra­ėjus ne­ma­ža lai­ko, su­grįž­ta. Ga­li­me tik ste­bė­tis, kaip to­kia­me, at­ro­dy­tų, pa­pras­ta­me pa­ly­gi­ni­me Vieš­pats taip tiks­liai pra­na­šau­ja at­ei­tį. Pra­ėjo per 2000 me­tų nuo Jo pa­ki­li­mo į Dan­gų - tik­rai ne­ma­ža lai­ko, ta­čiau Jis vis dar ne­grįž­ta. Ta­čiau mes ži­no­me: Vieš­pats ne­del­sia iš­te­sė­ti sa­vo pa­ža­do, kaip kai ku­rie ma­no, bet kan­triai el­gia­si su mu­mis, ne­no­rė­da­mas, kad ku­ris pra­žū­tų, bet kad vi­si at­si­vers­tų (2 Pt 3, 9). Kris­taus su­grį­ži­mą ly­dės Jo teis­mas. Vi­sų pir­ma Jis pra­dės da­ry­ti apy­skai­tą su sa­vo tar­nais: Nes jau me­tas pra­si­dė­ti teis­mui nuo Die­vo na­mų.<...>Juk mes vi­si sto­si­me prieš Kris­taus teis­mo kra­sę. <...> Kiek­vie­nas iš mū­sų duos Die­vui apy­skai­tą už sa­ve" (1 Pt 4, 17; Rom 14, 10. 12). Už ką mes tu­rė­si­me at­si­skai­ty­ti, sto­vė­da­mi prieš Kris­taus teis­mo kra­sę? Už tai, kaip el­gė­mės su mums pa­ti­kė­tu tur­tu - ga­bu­mais, ta­len­tais, pa­šau­ki­mu. Jei­gu švais­tė­me juos, kaip no­rė­jo­me, bū­si­me bau­džia­mi. Ir dar dau­giau. Iš pa­ly­gi­ni­mo aiš­kė­ja, kad ne­už­teks Vieš­pa­čiui grą­žin­ti tai, kas Jo. Jis lau­kia pa­dau­gė­ji­mo -pa­lū­ka­nų. Už­kas­ti sa­vo ta­len­tą pri­lygs­ta api­plė­ši­mui. Vieš­pa­ties tur­tai tu­ri po­ten­cia­lą dau­gė­ti. Tada, kai sa­vo su­ge­bė­ji­mus lei­džia­me į apy­var­tą, tar­nau­da­mi vie­ni ki­tiems kaip ge­ri vi­so­ke­rio­pos ma­lo­nės tvar­ky­to­jai, su­lig kiek­vie­no gau­tą­ja do­va­na" (1 Pt 4, 10), Die­vo tur­tai dau­gė­ja.

Tar­nau­ti Die­vui sma­gu ir įdo­mu. Ste­bė­ti, kaip gars­ty­čios grū­das iš­au­ga į di­džiau­sią me­dį, yra be ga­lo įkve­pian­tis da­ly­kas. Tik tar­nau­da­mi mes su­ran­da­me tik­rą­jį Kris­taus džiaugs­mą. Jei gy­ven­si­me dėl savęs, ma­žai kuo skir­si­mės nuo va­gių ir plė­ši­kų. Jei tar­nau­si­me Vieš­pa­čiui, at­ra­si­me gy­ve­ni­mo pras­mę, mū­sų ta­len­tai augs ir pra­tur­tins dau­ge­lį. Ir tam ne­bus ga­lo. Šei­mi­nin­kas pa­kvies iš­ti­ki­muo­sius į dar di­des­nį, sa­vą­jį, džiaugs­mą ir dar šau­nes­nį am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą.

Ne­už­kas­ki­me Vieš­pa­ties ta­len­tų.

 

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2001 m. spalio 20 d. Nr. 20 (117)