Evangelinių krikščionių tikėjimo vienybė visuomet yra gyvybiškai svarbus klausimas visos Bažnyčios raidai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Mes, išpažįstantieji evangelinį tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Viešpačiu ir Gelbėtoju, esame pašaukti išreikšti mokinystės tikrumą, ištikimai paklusdami užrašytam Dievo Žodžiui ir nuolankiai siekdami krikščionių bendrystės. Pateikiame šį Sutarimą nusižeminimo ir meilės dvasioje... – šiais žodžiais pradedamas nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. įsigaliojęs Evangelinių Bažnyčių sutarimas dėl mokymo pagrindų tarp Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios ir krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ (visą dokumento tekstą skaitykite čia). Šis dokumentas tarsi „apvainikavo“ jau ne vienus metus besitęsiantį praktinį bažnyčių bendradarbiavimą švietimo (bendradarbiavimas EBI, reformatų tikybos dėstymas Vilniaus krikščionių gimnazijoje, bendras darbas kuriant Krikščionišką vaikų darželį), leidybos (drauge išleistas Vestminsterio išpažinimas, Naujasis miesto katekizmas) srityse, dalyvaujant įvairiuose viešuose arba vienos ar kitos bažnyčios renginiuose, seminaruose bei kartu ruošiantis kitąmet Lietuvoje paminėti jubiliejinius Reformacijos metus.
Pristatydami šį dokumentą, kurį rengė iš evangelikų reformatų bažnyčios bei Tikėjimo žodžio bendrijos atstovų sudaryta teologinė grupė kalbiname prie Sutarimo dirbusius Tikėjimo žodžio bendrijos vadovą pastorių Gabrielių Lukošių ir evangelikų reformatų generalinį superintendentą kunigą Tomą Šerną bei kunigą Rimą Mikalauską (jų mintis skaitykite čia).
---
Gabrielius Lukošius: „Tai juridiškai įtvirtinti draugiški santykiai“
Tikėjimo žodžio bendrijos sinodui patvirtinus Evangelinių Bažnyčių sutarimą, jis visiškai įsigaliojo, ir tapo pirmuoju tokiu dokumentu, prabylančiu apie mokymo vienybę tarp „senosios“ ir „naujosios“, tradicinės ir net žmonių akimis žiūrint jaunos bažnyčių. Kokia jo reikšmė Tikėjimo žodžio bendrijai?
Sutarimo reikšmė įvairiopa – tai mūsų bažnyčių bičiulystės pareiškimas tiek mus supančiam pasauliui, tiek mums patiems. Viena vertus, jis aiškiai liudija apie esminę mūsų evangelinių bažnyčių giminystę ir mūsų tikėjimo vienybę bei vientisumą nežiūrint istorinių, bažnytinės tvarkos ar liturginių skirtumų. Teisiškai jis atveria mūsų bažnyčioms galimybę bendradarbiauti, ypač tose srityse, kurios dėl įstatyminių ribojimų Lietuvoje prieinamos tik tradicinėms bažnyčioms (tikybos dėstymas mokyklose, kapelionystė) bei supaprastina bendro darbo procedūrą tarp pačių bažnyčių. Kita vertus, šis Sutarimas padeda mums patiems geriau pažinti save, aiškiai apibrėžti bei „išgryninti“ tikėjimo pamatus.
Apibendrinant galima teigti, kad šis Sutarimas – tai teisiškai įtvirtinti draugiški mūsų bažnyčių santykiai. Čia verta paminėti, jog teisinis draugystės įtvirtinimas – priešingai visuomenėje vyraujančiai nuomonei – būtent liudija apie jau esamą santykių tvirtumą ir tarpusavio pasitikėjimą, nesibaiminant įsipareigoti ir paskelbti apie tai viešai.
Ar tokiu būdu apibrėžę mokymo pamatus nesumenkinsime savo tapatybės ir neapribosime galimybių keistis Viešpatyje, tobulėti?
Šis klausimas kartkartėmis iškildavo jau ruošiant šį Sutarimą, vėliau jį svarstant Evangelikų reformatų bažnyčios bei mūsų Sinoduose, tad galiu su visišku pasitikėjimu tvirtinti, kad Sutarimas Tikėjimo žodžio bendrijos ar jos bendruomenių tapatybės absoliučiai neapriboja ir nesumenkina. Kaip ir galima skaityti dokumento tekste, jame įvardijami tik esminiai evangeliškojo mokymo teiginiai – Šventojo Rašto autoritetas, mokymas apie išteisinimą tik tikėjimu per Jėzaus Kristaus atperkamąją auką, evangeliška sakramentų samprata, kurie aiškiai grindžiami Šventuoju Raštu ir svarbiausiais protestantiškais dokumentais neliečiant konkrečiai konfesijai būdingų mokymo ypatumų.
Dar galima paminėti, kad šis Sutarimas kaip tik padėjo mums, kaip bendrijai, atsigręžti į save ir dar kartą permąstyti savo mokymą ir aiškiau apibrėžti savo tapatybę: kas mes esame kaip bažnyčia, kuo tikime, kaip tarnaujame. Be to, Sutarimo ruošimo procesas atvėrė tam tikrus dalykus, svarbius ir ekumeniniam bendradarbiavimui, kurie mums buvo tarsi savaime suprantami, tačiau nepakankamai aiškiai apibrėžti, pavyzdžiui, kitoje bažnyčioje priimto Krikšto sakramento pripažinimas, vaikų dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje ir pan.
Didžiąją Sutarimo dalį sudaro sutarimas dėl tikėjimo ir mokymo pagrindų. Džiugina šio dokumento gilumas, tačiau tuo pačiu metu subalansuotumas, akcentas esminiams dalykams. Kam turėtume būti dėkingi už jo parengimą? Kokiais dar dokumentais vadovaujantis buvo ruošiamas šis sutarimas.
Sutarimo tekstą rengė bendra aštuonių asmenų darbo grupė. Evangelikų reformatų bažnyčiai atstovavo generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas, kunigas Rimas Mikalauskas, Sinodo kuratoriai Petras Puodžiūnas ir HolgerisLahayne, Tikėjimo žodžio bendrijai – pastoriai Gabrielius Lukošius, Ramūnas Jukna, Darius Širvys ir Mindaugas Palionis. Viso teksto pamatas, be abejo, yra Šventasis Raštas, tačiau taip pat vadovavomės tokiais visuotinai pripažintais protestantiškais dokumentais kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas, Vestminsterio tikėjimo išpažinimas bei Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą ir mūsų bažnyčių bendrai išleistu Naujuoju miesto katekizmu.
Ar Tikėjimo žodžio bendrija numato tęsti sutartinio bendradarbiavimo praktiką ir su kitomis bažnyčiomis ir bendruomenėmis?
Sutartinio bendravimo praktiką turi toli gražu ne visos bažnyčios – vienos tokią praktiką matuoja šimtmečiais, o kitoms (tokių tarp naujųjų bažnyčių absoliuti dauguma) tai visiškai nauja patirtis. Šiuo metu daugiau susitarimų su kitomis evangeliškomis bažnyčiomis sudaryti neplanuojame.
Sutarime minima, kad jis gali būti nutrauktas, jeigu viena iš bažnyčių jo nesilaiko. Kaip galėtumėte pakomentuoti šitą punktą?
Sutarime pateikti tik patys bendriausi, esminiai evangeliško mokymo pagrindai, todėl kalbant apie esmę galima sakyti, kad šio Sutarimo laikymasis – tai apskritai vadovavimasisevangelišku mokymu. Tai nėra apsunkinantis jungas ar „žudanti“ raidė, o, kaip jau minėjau pradžioje,–viešas pareiškimas, kodėl mūsų bažnyčios bičiuliaujasi. Jis, iki tam tikros ribos, yra mūsų santykių apsauga nuo neesminių nesutarimų, trikdančių žmogiškųjų veiksnių.Kita vertus, pradėjus vadovautis raide ir „kapstytis“ smulkmenose greičiausiai paaiškėtų, kad gyventi bažnyčioms pagal šį Sutarimą apskritai neįmanoma....
Kokie planuojami tolesni praktiniai veiksmai pagal šį Sutarimą?
Šiuo metu mūsų bažnyčios draugežvelgia į ateinančius Reformacijos metus – iš abiejų bažnyčių atstovų sudaryta darbo grupė „Reformacija 500“ rengia konkrečius šios svarbios sukakties minėjimo pasiūlymus, kurie bus svarstomi ir valstybiniu lygmeniu.
Dėkojame už mintis. Kalbėjosi Dalia Janušaitienė
Nuotraukoje: sutarimą ruošusios teologinės darbo grupės nariai Gabrielius Lukošius, Ramūnas Jukna, Darius Širvys ir Mindaugas Palionis bei Evangelikų reformatų bažnyčios atstovai Holgeris Lahayne ir kunigas Raimondas Stankevičius. Nuotrauka Gintauto Tumulio
_64x64_9de.jpg)
