Tikėjimo žodis

Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį, - kad jie išsigelbėtų. Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo. Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui.
Nes įstatymo pabaiga - Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki. Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: „Jį vykdydamas žmogus juo gyvens“. Bet teisumas iš tikėjimo kalba taip: „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas įžengs į dangų?’ - tai yra Kristaus atsivesti; arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’ - tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti“. Bet ką jis sako? - „Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdyje“, - tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas“. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“. Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: „Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!“ Bet ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio (Rom 10, 1-17).

Atrodo, kad šią Šventojo Rašto ištrauką gerai žino daugelis evangelinių krikščionių. Dažnai girdėti žodžiai - nuosavas ir Dievo dovanotas teisumas, tikėjimas, kylantis iš Dievo žodžio, širdimi įtikėti ir lūpomis išpažinti. Ką gi dar galėtume joje pamatyti? Nors dauguma tikinčiųjų sutiks su mintimi, kad visas Šventasis Raštas yra neišsemiamai gilus, nesunku manyti, jog apaštalas šioje Laiško romiečiams ištraukoje kalba apie tai, kaip tampame krikščionimis, apie tikėjimo kelio pradžią. Tad vargu ar žmogui, jau kurį laiką einančiam tikėjimo keliu, ši laiško ištrauka atrodo labai aktuali.

Laiškas romiečiams - tai nuoseklus Pauliaus skelbiamos Evangelijos pristatymas. Pirmame skyriuje apaštalas dviem sakiniais pasako viso laiško santrauką: Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16-17).

Kodėl apaštalas Paulius, pristatydamas savo skelbiamą Kristaus Evangeliją, aiškina Romos tikintiesiems, kaip jis trokšta ir meldžiasi, kad išsigelbėtų jo netikintys tautiečiai? Ar apaštalo rūpestis savo tautiečiais yra Kristaus Evangelijos dalis? Ar, jam pristatant Evangeliją, tai yra svarbu? Taip, ne tik romiečiams, bet ir visiems kitiems tikintiesiems labai svarbu suprasti, kodėl didžioji Senojo Testamento Dievo tautos dalis nusisuko nuo gelbstinčios Jo rankos ir nepatikėjo Evangelija. Įvyko kažkas baisaus! Beveik du tūkstantmečius izraelitai laukė išsipildant Dievo pažado, savo lūkestį perduodami iš kartos į kartą, o pažadui išsipildžius jį atmetė.

Laiško romiečiams 8 skyriaus pabaigoje apaštalas kalba apie pačią didžiausią jėgą - Dievo meilę, kuri atsiveria Jėzuje Kristuje. Niekas negali nuo jos atskirti. Nėra tokios galybės, tačiau daugumos Izraelio tautos žmonių ši didinga meilė nepasiekė.

Kaip tai atsitiko? Ar Naujosios Sandoros žmonės gali pasitikėti Dievo pažadais, jei izraelitai liko už Dievo karalystės durų? Kodėl Dievo tauta nepatikėjo Kristumi? Pats apaštalas Paulius ieškojo atsakymo į šį klausimą. Tai galime aiškiai matyti iš jo žodžių: Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus. Iš jų - tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus - visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius (Rom 9, 1-5). Ir apaštalas surado atsakymą į savo širdies skausmą: Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: „Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.“ Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis (Rom 9, 6-8).

Pasirodo, Dievas, o ne žmonės, visų pirma nusprendžia, kuris žmogus bus Dievo vaikas. Ne kūniška kilmė, bet tikėjimas Dievo pažadu daro mus Dievo vaikais. Kai žmonės, pasitikėdami savo kūniška kilme ir jėgomis, bando priversti Dievą elgtis kaip jų skolininką, jie suklumpa ir prasilenkia su Dievu. Taip atsitiko su didžiąja Izraelio tautos dalimi, kuri manė, kad jie, kilę iš Abraomo ir stengdamiesi uoliai laikytis Rašto raidės, jau yra tikrieji Abraomo palikuonys. Turėdami užrašytą Dievo žodį, izraelitai nepažino to Žodžio, kai Jis atėjo pas juos tapęs žmogumi. Jie nesutiko su Dievo teise pasirinkti ir atmetė Jo gailestingumą, įsitikinę, kad savo jėgomis gali užsitarnauti Dievo palankumą. Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens (Rom 9, 31-32).

Tačiau apaštalas nenustojo už juos melstis ir jiems liudyti, kad pasibaigė daugiau nei tūkstantmetį trukęs paruošiamasis laikas ir prasidėjo tai, kam buvo ruoštasi. Vaikiška auklyba baigėsi. Dievas prabilo jau nebe vaikams, bet pilnamečiams skirtais žodžiais. Ant liepsnojančio ir rūkstančio Sinajaus kalno akmens plokštėse užrašytus Dievo žodžius - elgesio normas - pakeitė įsikūnijęs Dievo Žodis, kuris save atvėrė mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių. Dabar savo įsakymus Jis rašo nebe akmens plokštėse, bet širdyse. Tačiau izraelitai, nors pasižymėjo dideliu uolumu, to nesuvokė, nes jiems atrodė, kad patys gali suprasti Dievo kelius.

Į panašias žabangas labai nesunku pakliūti kiekvienam. Užrašyto Dievo žodžio pagrindu galima įtvirtinti savo teisumą ir nepaklusti Dievo teisumui. Neužtenka būti uoliam. Būtina suprasti dieviškąjį išgelbėjimo kelią. Nes beveik visuomet kyla pagunda pasakyti sau, kad jau supratau žinią apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą, o buitinėje kasdienybėje gyventi nuosavo teisumo pagrindu.

Todėl verta labai atidžiai įsižiūrėti į apaštalo žodžius apie izraelitų paklydimą ir tikrąjį būdą patikti Dievui. Paulius, aiškindamas, kad izraelitai prasilenkė su Dievu, jų pastangas būti priimtiniems Dievui įvardijo kaip teisumą iš įstatymo, bandymą patikti Dievui įstatymo darbais bei nuosavą teisumą, o tikrąjį kelią nusakė žodžiais teisumas iš tikėjimo ir Dievo teisumas. Izraelitai stengėsi patikti Viešpačiui savo daromais darbais, atsisakydami tikėti Jo padarytu darbu - didžiuoju Dievo žodžiu (taip vadinu Evangelijos žinią). Juk visas Šventasis Raštas - tai knyga apie vieną įvykį - žmogumi tapusio Dievo Žodžio mirtį ir prisikėlimą. Senojo Testamento knygos įvairiausiais būdais ruošia šiam didžiausiam įvykiui, o Naujasis Testamentas pasakoja, kas įvyko, ir aiškina, ką tai reiškia. Juk Kristaus mirtis bei prisikėlimas iš dvasinės mirties prikelia žmones ir atstato santarvę tarp Dievo bei visos kūrinijos. Kai apaštalas rašo, kad tikėjimas - iš klausymo, o klausymas - iš Dievo žodžio, jis turi omeny būtent žinią apie Viešpaties mirtį ir prisikėlimą. Tai yra tas tikėjimo žodis, kuris - arti jūsų ir manęs, mūsų lūpose ir širdyje - Žodis apie svarbiausią įvykį visatoje, apie galingiausią veiksmą.

Kodėl turėtume tikėti Jėzaus Nazariečio prisikėlimu iš mirusiųjų ir išpažinti Jį savo Viešpačiu? Atsakydami į šį klausimą visų pirma pasižiūrėkime, kas sakoma apie Jo mirtį. Jėzus iš Nazareto buvo nukryžiuotas. Mirtis ant kryžiaus - tai bausmė, anuomet taikyta niekingiausiems nusikaltėliams. Tuometinės Romos imperijos gyventojai galėjo patikėti kuo nori, tik ne tuo, kad nukryžiuotas žmogus yra Dievo skirtas visų žmonių teisėjas bei valdovas. Skelbti žinią apie nukryžiuotą Žmonijos Karalių buvo visiškas absurdas. Tai buvo tokia žinia, kurią skelbti gali tik siekiantys, kad niekas jais nepatikėtų. Nė vieno žmogaus nebūtų įmanoma net jėga priversti skelbti tokią žinią, jam nesant visiškai įsitikinusiam, kad nukryžiuotasis buvo Dievo prikeltas iš numirusių. Pats Dievas siunčia tai skelbti ir paliudys klausantiesiems žinios patikimumą. Tai, jog Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių, reiškia, kad Jis nebuvo niekingas nusikaltėlis. Dievas neprikelia nusikaltėlių. Prikėlimas iš numirusių liudija, jog Jėzus iš Nazareto buvo visiškai teisus. Tačiau jeigu Jis buvo teisusis, tai kodėl Dievas leido Jį taip žiauriai nubausti? Vienintelis logiškas atsakymas - Jis savo noru sutiko numirti vietoje nusikaltusių. Jis prisiėmė mūsų kaltę, gėdą ir bausmę.

Pabandykime įsivaizduoti, kad esame pakliuvę į labai didelę bėdą. Už bjaurų ir gėdingą nusikaltimą mums gresia mirties bausmė, ir vienintelė galimybė jos išvengti - tai surasti žmogų, kuris sutiktų prisiimti kaltę ir mirti mūsų vietoje. Štai, mes ateiname pas savo artimiausius draugus ir klausiame, kas sutiktų pasiaukoti dėl mūsų. Ar mes išdrįstume net paprašyti tokio dalyko? Jeigu paprašytume, gal koks tėvas ar motina ir sutiktų pasiaukoti dėl savo vaiko, bet tikrai ne kiekvienas. O Jėzus jau paaukojo už mus gyvybę ir savo mirtimi panaikino mūsų kaltę, gėdą bei bausmę - Jis tikrai mūsų Viešpats. Jeigu išpažįstame ir pripažįstame Jį savo Viešpačiu, o save - Jo valdiniais, esame Jo karalystės piliečiai, išgelbėti iš nuodėmės valdžios. Tam, kad žmogus taptų bet kokios karalystės piliečiu, jis privalo sutikti būti to karaliaus valdiniu. Dievo karalystėje piliečiais gali tapti ir būti tik teisūs žmonės, ir nė vienas nepajėgus to padaryti pats. Tačiau, kai širdimi patikime Kristaus prisikėlimu, mes patikime, kad Jis buvo nubaustas ne už savo nuodėmes, bet prisiėmė mūsų kaltę bei bausmę, o mums suteikė Dievo palaiminimą už savo nekaltumą. Jo prisikėlimas - naujos žmonijos pradžia. Kai Jis mirė ant kryžiaus, iš tiesų buvome nubausti ir mirėme mes, todėl Jam keliantis iš mirusiųjų ir mes su Juo prisikėlėme naujam gyvenimui.

Todėl nekartokime izraelitų klaidos ir nepaslyskime lengvabūdiškai sakydami, kad žinia apie Kristaus auką bei prisikėlimą yra tik mūsų kelio pradžia. Negalvokime apie ją kaip tik apie vieną iš daugelio Šventojo Rašto tiesų. Ji yra Dievo duotas tikėjimo žodis, prikeliantis gyvenimui su Dievu ir kasdien teikiantis jėgų.