Toliau eidami

Sėkla, kritusi tarp erškėčių, - tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus (Lk 8, 14).

Šiandien mūsų bažnyčių  judėjimą Lietuvoje galima apibūdinti Jėzaus fraze „toliau eidami“.

Mes ne pradžioje ir dar ne pabaigoje. Judame toliau į tikslą aukštybėse, į dangiškuosius savo namus iki šviesios dienos, kai regėsime nuostabų Viešpaties veidą ne kaip per stiklą, bet aiškiai. Daugelis iš mūsų nuėjome pakankamai toli, todėl nebesugrįšime į purvą, kaip ta nuplauta kiaulė. Bet dar ne tiek, kad matytume dievoto gyvenimo subrendusį vaisių - Kristaus amžiaus pilnatvę. Subrendęs dievotumo vaisius džiugina Tėvo širdį ir teikia gerovę žmonėms.

Kad krikščionio gyvenime subręstų vaisius, reikalingi keli faktoriai. Vaisius bręsta tuomet, kai nuolat sekame Kristumi. Tik Dievo gyvybės syvai teikia galių augti dvasios vaisiams. Bet toliau einant tikėjimo keliu, kaip matome iš Jėzaus palyginimo, pradeda raizgytis erškėčiai, kurie trukdo vaisiui subręsti. Mūsų Mokytojas įspėja apie naikinančią erškėčių jėgą. Kelio pradžioje juos sunku aptikti, jie pradeda ryškėti ir „apsukti galvą“ vėliau, kai esame nemažai nuėję, bet dar nepasiekę tikslo - maždaug pusiaukelėje. Tame etape jau nesame tokie, kokius Viešpats rado, - pasruvę neapykantos ir pykčio kraujyje, sielvarte, varge ar begaliniame nuodėmės silpnume. Mus nuprausė, apvalė ir atstatė gydanti Dievo malonė, tad jaučiamės kur kas geriau.
 
Bet nesame tie, apie kuriuos pasakyta: „<...> dar nepasirodė, kas būsime.“ Tad esame nenumaldomai gundomi pamiršti Dievo gelbstinčią malonę ir remtis savo atnaujinta galia, kuri nėra iš mūsų, bet iš vienintelio Dievo. Koks melas ir apgaulė, kai manome, kad galime tvarkyti gyvenimą savo pačių išmintimi ir kurti gerovę be paties Gėrio. Dar daugiau, tikras krikščionis nepriskirs nė vieno laimėjimo savo darbštumui, uolumui ar laimei, bet pripažins, kad Dievas yra jų autorius (J. Kalvinas. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos“).

Korės sūnūs, apdainuodami Izraelio pergales, priskiria visus nuopelnus Dievo rankai ir galybei:
„Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai. Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai! <...>  Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane. Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai. Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius“ (Ps 44, 23. 6-8).

Dievo žmogus visas sėkmes priskiria Dievui. Sielos nuolankume  ir romume bręsta dievotumo vaisius. Išdidumas ir puikybė sudaro sąlygas želti erškėčiams, kurie nustelbia Dievo žodį, neleisdami subręsti vaisiui.

Jėzus išvardina trijų rūšių erškėčius, nustelbiančius dvasią, tikėjimą, meilę Dievui. Jie visi yra kūniškos prigimties ir puola mus tolimesniame kelyje - tai rūpesčiai, turtų apgaulė ir gyvenimo malonumai.

Pasaulio rūpesčiai

Rūpinimasis įvairiais reikalais, išskyrus pagrindinį rūpestį, - kaip tapti turtingam pas Dievą - kyla iš kūniškos prigimties, trokštančios valdyti ir pačiam būti suvereniam. Kiekvienas savyje be jokio vargo atpažįstame Mortą, kuri rūpinasi daugeliu dalykų, bet neturi to vieno, kurio Dievas ieško žmogaus gyvenime. Kas žmogui rūpi -  Dievas, Jo tiesa ir teisingumas, gailestingumas ir gerumas ar savi siekiai, norai ir įsivaizduojamos teisingo gyvenimo normos? Nuo to ir priklauso tikinčiojo gyvenimo kryptis bei vaisius. Kai nerūpi Dievas ir Jo tiesa, tuomet rūpi savi interesai, kurie veda pasaulio keliu. Negalime vienu metu rūpintis savimi ir Dievo reikalais. Juk tų dviejų rūpesčių kilmė skiriasi: vieni kyla iš meilės sau, kiti - iš meilės Dievui.

Kai rūpinamės savimi, neleidžiame, kad Dievas, visų mūsų Tėvas, mumis pasirūpintų, kaip yra pažadėjęs:
„Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Įsižiūrėkite į varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi sandėlių, nei kluonų, ir Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius!“(Lk 12, 22-24).

Žmogus, pats besirūpinantis visais šiais dalykais, neatranda laiko Dievui, todėl jame negali subręsti dvasios vaisius. Žmogus, viskuo pasirūpinantis pats, nesijaučia niekam skolingas ar dėkingas, tik sau pačiam, pamiršdamas, kad jis yra tik kvapas. Dievui tereiktų atlyginti už jo kaltes, ir visa, kas jam buvo brangiausia bei jo rūpestingai sukaupta, sudegtų akimirksniu lyg šiaudai. Išdidumo ir ambicijų apakintas protas neleidžia pasitikėti Dievu, kad Jis mumis rūpinasi. Tai šiuolaikinio žmogaus netikėjimo sindromas, kuris priešinasi Dievo pažinimui ir pats rūpinasi visais savo poreikiais, net tais, kurių nepajėgia išspręsti. Žmonės neleidžia veikti Dievui kasdienybėje, nes jie netiki Juo amžinybėje. Ateizmo dulksna aptemdo akis, išaukštindama žmogų kaip individą, kuris pats gali viskuo pasirūpinti ir susigrumti su sudėtinga realybe. Bet tai žiaurus apsigavimas.

Turtų apgaulė

Siekimas praturtėti skamba viliojančiai ir nekaltai, juolab kad visas pasaulis to siekia. Tačiau Šventojo Rašto nuostata kitokia:
 „Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje“(1 Tim 6, 9).

Pasirodo, širdies siekimas praturtėti ir būti stipriam žemiškų turtų galia nėra jau toks nekaltas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Apaštalas Paulius vadina tai pagundymu ir pinklėmis, kurios nors ir žada gražų, aprūpintą ir pilnavertį gyvenimą, tačiau atneša sugedimą ir pražūtį. Meilė žemiškoms vertybėms atšaldo dvasią ir meilę Kristui. Niekad nesiekime įgyti turto neteisėtai, apgaulingai, akiplėšiškai, kenkdami kitam. Jei turime daugiau nei kiti, nesididžiuokime, nes nieko neturime, ko nebūtume gavę. Teisingas ir teisėtas turtas tik tas, kuris gautas iš Dievo palankumo. Kai Viešpats dovanoja gerovę, turėtume žiūrėti, kad širdis prisirištų ne prie žemiško turto, bet prie dangiško Lobio.

Jei mūsų gerovė auga po truputį, nepastebimai, nesmerkime tų, kurie turi daugiau, nesivaržykime, užsidegę kenksmingais geiduliais, ir nepriekaištaukime Dievui, nes Jis duoda, kaip Jam patinka, pagal kiekvieno sugebėjimus. Verčiau būkime dėkingi. Priklausydami Kristui turėtume ne sau pataikauti, bet žiūrėti to, kas patinka vienam Dievui.

Gyvenimo malonumai

Gyvenimo malonumai priešingi Kristaus džiaugsmui, kuris yra tyras, skaistus ir vaiskus. Aplinkui tvyrantis sugedimas skleidžia tariamo, kūniško, malonumo kvapus. Daugelis tų malonumų pražūtingi mūsų sielai, nes skatina ne Kristų mylėti, bet patenkinti savo geidulius. Žmonės uždirba tam, kad didžiąją dalį pinigų išleistų be saiko tenkindami savo norus. Ar tuštybė gali pamaitinti alkstantį ir pagirdyti trokštantį? Patirdamas kūno malonumus žmogus būna lyg sapne, o kai pabunda, jaučiasi nepasotintas ir alkanas.

Antra vertus, mes bijome skurdo ir bjaurimės nežinomybe bei pažeminimu ir stengiamės jų išvengti visais įmanomais būdais. Mes galime iš karto pamatyti, kaip neranda ramybės tie žmonės, kurie vykdo savo sumanymus įvairiausiais būdais ir išvargina save, siekdami savo ambicijų ir godumo taikinių, stengdamiesi išvengti skurdo ir nusižeminimo (J. Kalvinas. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos“).

Dievas turi savų džiaugsmų savo žmonėms. Prašykime, kad Kristus, mūsų Gelbėtojas, atvertų mūsų akis Dievo amžinam džiaugsmui, o pasaulio malonumai ir džiaugsmai išblėstų kaip miražas, kuris kaitroje vilioja mūsų sielas. Tik Dievo karalystėje - sielos teisume, ramybėje ir džiaugsme - gali subręsti dievotumo vaisius, kurį mes pašaukti subrandinti savo tautoje.

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2000 m. gegužės 6 d. Nr. 9 (82)