Velykos – Dievo meilės išraiška

Evangelijoje pagal Joną skaitome: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Ką pamilo? Pasaulį, t. y. žmones, žmogų: tave ir mane.

Kaip pamilo? Taip stipriai, kad atidavė savo Sūnų.
Kodėl atidavė? Nes taip stipriai pamilo.

Meilė turi savo kalbą arba išraišką. Anot žymaus krikščionio psichologo R. Chapmano, egzistuoja 5 meilės kalbos: apkabinimas, dovanos, palaikymo žodžiai, buvimas kartu, paslaugos. Tai darydami, žmonės sako: „Aš tave myliu. Tu man rūpi.“

Dievo meilės išraiška - Kristus. Atsiųsdamas į žemę Sūnų, Kūrėjas prakalbo žmogui apie savo meilę. Per Jėzų Tėvas mus kalbina, palaiko, teikia dovanų, būna kartu, apkabina.

Pažiūrėkime, ar Dievas rodė savo meilę žmogui per Jėzų Kristų žmonėms suprantamomis „meilės  kalbomis“.

Jėzus ir apkabinimai

Ar Jėzus apkabindavo? Evangelijos pagal Morkų 10 skyriuje skaitome, kaip mamos nešdavo vaikučius pas Jėzų, kad Jis juos palytėtų, palaimintų. Mokiniai draudė mamoms taip daryti, bet Jėzus užsirūstinęs tarė mokiniams: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Toliau Morkus pamini, kad Jėzus „laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“.

Jėzus nebijojo apkabinti, palaiminti vaikų. Tai darydamas Jis sakė: „Aš myliu jus. Jūs man brangūs, jūs man rūpite ir esate reikalingi.“

Paskutinės vakarienės metu mokinys Jonas sėdėjo šalia Jėzaus, prisiglaudęs prie Jo krūtinės. Jėzus nesigėdijo mokiniams nuplauti jų prakaituotas ir dulkinas kojas. Žmonės stengdavosi paliesti Jėzų, kad pagytų nuo savo ligų. Jėzui svečiuojantis Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, atėjusi moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo, išpylė jį ant Jėzaus galvos - šiuo veiksmu ji iš anksto patepė Jo kūną laidotuvėms.

Šie ir kiti užrašyti įvykiai atskleidžia Dievo meilę žmogui: Jėzus nesigėdijo, nevengė, kad kiti jį liestų, prie Jo prisiglaustų, ir Jis pats nevengė liesti žmogaus.

Turbūt ne vienas prisimenate, kaip vaikystėje tėvas ar mama švelniai pakedendavo plaukus, arba močiutė, sekdama pasaką, pakasydavo nugarą, ir tu net nepameni, kuriuo momentu išskrisdavai į sapnų karalystę.  

Nuoširdūs apkabinimai sako: „Aš myliu ir branginu tave.“

Jėzus ir dovanos

Ar Jėzus Kristus dovanojo dovanas? Taip. Tau ir man Jis dovanojo pats save. Šiandien tu tiki, nes Jis dovanojo tau save. Jis yra tavyje ir tapo tavo gyvenimo Šviesa, todėl tau nereikia vaikščioti dvasinėje tamsoje. Jis tapo Tiesa tavo gyvenime, ir tu pradėjai skirti tiesą nuo melo. Jis - Kelias, kuris parodo, kur tau eiti.

Biblijoje rašoma apie tai, kiek daug Dievas dovanojo per Jėzų: iš didžios meilės, kuria mus pamilo, Kūrėjas prikėlė žmogų iš dvasinės mirties, pasodino danguje, kad rodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje, dovanojo išgelbėjimą nuo Dievo rūstybės, teismo ir bausmės už nusikaltimus.

Kiekvienas gauna iš Dievo malonę arba sugebėjimą pagal Kristaus dovanos saiką. Savo mirtimi Kristus nugalėjo nuodėmę ir išpirko tuos, kuriems buvo numatyta tapti „dovanomis“ Bažnyčiai - tikintieji yra kaip dovana Bažnyčiai: apaštalai, pranašai, evangelistai, ganytojai ir mokytojai, kurie rūpinasi ir lavina šventuosius tarnystės darbui.

Jėzus ir  paslaugos

Ar Kristus darydavo paslaugas, gerus darbus? Izaijo pranašystėje sakoma, kad Jis vietoj mūsų nešė negalias, sau pasiėmė mūsų skausmus; Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant Jo; Jo žaizdomis mes esame išgydyti. Jis padarė neįkainojamos vertės paslaugą. Jo mirtis ant kryžiaus - žygdarbis, kurio nei aš, nei tu neatliktume.

Evangelijoje skaitome, kad sergantys žmonės kviesdavo Jėzų užeiti į jų namus, ir Jis neatsisakydavo - eidavo į tuos namus, kad pagydytų sergantį.

Jėzus ir palaikymo žodžiai

Ar Jėzus sakydavo palaikymo, padrąsinimo žodžius ar komplimentus? Prieš atsakant į šį klausimą, kviečiu atsiversti Patarlių knygą, kurioje daug rašoma ir apie žmonių tarpusavio santykius bei išsakomo žodžio svarbą.

Veidmainis savo burna pražudo artimą (Pat 11, 9). Kas kalba tiesą, tas padeda teisingumui, o neteisingas liudytojas apgaudinėja. Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai, bet išmintingojo liežuvis gydo. Tiesą kalbančios lūpos pasilieka per amžius, meluojantis liežuvis - tik akimirką (Pat 12, 17-19). Kas sako nedorėliui, kad jis teisus, tą keiks jo tauta ir juo bjaurėsis. Tie, kurie jį sudraus, bus mėgstami, ir palaiminimai užgrius juos. Tinkamas atsakymas yra kaip pabučiavimas (Pat 24, 24-26). Geriau yra viešas įspėjimas negu slapta meilė. Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingas priešo pabučiavimas. <...> Draugo žodžiai ir nuoširdūs patarimai gaivina širdį kaip aliejai ir brangūs kvepalai (Pat 27, 5-6. 9).

Šios ir kitos patarlės atskleidžia, kokią galią turi ištartas žodis. Kalbėdamas netiesą, gali pražudyti artimą. Jei nedorą žmogų girsi, užsitrauksi tautos prakeiksmą. Žmonės, nenorėdami įžeisti artimo, kartais sako netiesą, jam pataikauja, bet patarlės įspėja, kad taip elgtis nederėtų. Melo kojos trumpos, ir melagis prieina liepto galą. Jei esi tikras draugas, pasakysi tiesą, kuri kartais gali ir žeisti, bet tai bus atgaiva širdžiai, nes tiesa atneša laisvę.

Žmonės Jėzų vadino tiesakalbiu, nes Jis visuomet sakydavo žmogui tiesą. Evangelijos pagal Morkų 10 skyriuje užrašytas Jėzaus ir vieno žmogaus pokalbis. Kartą į Jėzų kreipėsi vienas turtingas žmogus: Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus paragino jį laikytis Dievo įsakymų. Šis atsakė, kad viso to laikosi nuo jaunystės. Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane. Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Šio pokalbio metu Jėzus ne pataikavo pašnekovui, bet pasakė tiesą: jam trūksta vieno dalyko - nebūti prisirišusiam prie turto. Jėzus juk galėjo sakyti: „Šaunuolis esi, kad laikaisi Dievo įsakymų. Ir toliau jų laikykis.“ Žmogus gal tik dar labiau pasipūstų dėl savo teisingo elgesio. Jis buvo turtingas, tad gal po to būtų Jėzų palaiminęs, paaukojęs, tarkime, tūkstantį denarų ar kokių brangių daiktų.

Ne, Jėzus negalvoja apie materialią naudą. Jis su meile žvelgia į šio žmogaus širdį, kuri prisirišusi ne prie amžinų dalykų, bet prie laikinų, kurie sunyks. Jis, kaip tikras draugas, kuris nieko nuo savo draugo neslepia, pasako jam tiesą - atskleidžia, ko jam trūksta.

 Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau (Jn 15, 13-15).

Labai noriu kiekvienam palinkėti turėti tokį draugą, kuris nepataikauja, bet pasako, ko iš tiesų jam ar jai trūksta. Juk galima sakyti daug gražių žodžių, bet tai nebus jam naudinga.

Buvimas kartu

Ar Jėzus buvo kartu su žmonėmis? Taip, 3,5 metų Jis buvo kartu su savo mokiniais. Jis užeidavo į fariziejų namus, leido laiką kartu su muitininkais ir paleistuvėmis. Į Jam metamus priekaištus, kad sėdi su žemos reputacijos žmonėmis, Jis atsakė: „Ligoniams reikia gydytojo, o ne sveikiesiems.“ Jėzus buvo kartu su žmonėmis, nes juos mylėjo.

Kristus atskleidžia Dievo meilę žmogui. Visas Jėzaus gyvenimas mums kalba apie Kūrėjo meilę, nes nėra didesnės meilės kaip atiduoti už kitą savo gyvenimą. Tu myli tiek, kiek atiduodi savo gyvenimo kitam. Per tave Dievas šiandien nori rodyti savo meilę žmonėms. Kristus yra mums pavyzdys, į kurį esame kviečiami žiūrėti ir panašėti. Kaip Jis rodė Tėvo meilę žmogui, taip tu ir aš esame kviečiami rodyti meilę kitiems.

Kas sulaiko Dievo meilę?

Galime sakyti, kad Jėzus buvo tobulas, Jo charakteris - be ydų: Jis nebuvo piktas, ūmus, karštakošis, vaidingas, godus, geidulingas, pavydus, girtuoklis, užsispyręs... Per Jį, kaip per tobulą indą, Dievo meilė galėjo netrukdomai lietis į kitų žmonių gyvenimą.

Tačiau mes juk esame netobuli ir turime ydų. Vienas - užsispyręs, antras mėgsta ginčytis dėl kiekvienos smulkmenos, trečias niekaip nesusitvarko su geiduliais ar godumu. Ką tuomet daryti? Tos ydos tarsi užtvaros sulaiko Dievo meilę, užkerta kelią Dievo meilei reikštis per tave.

Tad iškyla esminis klausimas: kaip aš, būdamas netobulas, galiu perduoti sužeistam žmogui, kad Dievas taip stipriai jį pamilo? Pavyzdžiui, kaimynystėje gyvena viena jauna šeima. Abu tėvai - bedarbiai, silpnos sveikatos. Jiems visuomet trūksta pinigų nusipirkti maisto, sauskelnių ir kt. Kaip man jiems pasakyti, kad Dievas taip stipriai juos myli?

Mielas, skaitytojau, turbūt ir pats žinai ne vieną dar sunkesnį atvejį, kai šeimos susiduria su žiauriais gyvenimo iššūkiais: nepagydomomis ligomis, artimo išdavyste, kai nusisuka draugai. Kaip man ir tau papasakoti tiems žmonėms, kad Dievas juos taip myli, kad atidavė už juos savo viengimį Sūnų?

Kai išgyvendamas desperaciją apie tai mąsčiau, atėjo atsakymas: Viešpats nori parodyti savo meilę per mane: per mano žodžius, elgesį, darbus, apkabinimus, dovanas ir kartu leidžiant laiką. Yra tokia patarlė: „Su kuo sutapsi, tokiu ir pats patapsi.“ Jei sutapai su Dievu, apie kurį apaštalas Jonas sako: „Dievas yra meilė“, jei sutapsi su Meile, pats pradėsi mylėti. Sutapus su Meile, neįmanoma nekęsti žmonių.

Per tave ir mane Jis rodo aplink gyvenančiam, vargstančiam, sužeistam ir likimo valioje paliktam žmogui savo meilę. Kaip Dievas kalbėjo per Jėzų, taip dabar per tave ir mane Tėvas kalba: „Aš taip stipriai myliu, kad dėl tavęs atsiunčiau į žemę savo Sūnų, kad Jis apreikštų tau mano meilę. Šiandien kiekvienas, kuris tikėjimu priima mano Sūnų, tampa mano vaiku - mano sūnumi ir dukra - ir taip pat gali skleisti meilę kitam. Tik neleisk savo ydoms sulaikyti mano meilės! Tu esi gyvas Dievo laiškas kaimynui. Tu esi vaikščiojanti Evangelija. Viskas, ką tu darai, rodo mano meilę žmogui. Kaip tu elgiesi su kitu, tokią meilę ir parodai, taip mane atskleidi. Melskis, prašyk, kad tau padėčiau kovoti su ydomis, ir tu jas nugalėtum, kad paruoštum mano meilei kelią į šį sužeistą, tamsų, skurdų ir nelaimingą pasaulį, kuris taip stokoja meilės. Žmonėms, gyvenantiem aplink tave, reikia mano meilės. Kiekvienam žmogui reikia meilės. Todėl tave ir įsodinau ten, kur dabar esi, kad ten mano meilės sklistų per tave. Nesulaikyk jos.“

Jėzaus atėjimo tikslas

Savo gyvenimu, darbais bei elgesiu Jėzus mums sako: „Aš atėjau išgydyti žemės. Aš atnešiau meilę į žemę, kuri be mano meilės - tik tamsi, niūri ir šalta vieta. Ydos bei nuodėmės sulaiko mano meilę. Aš užnešiau visas tavo nuodėmes ant kryžiaus, kad mano meilė galėtų laisvai tekėti per tave.  Aš atėjau, kad jūs mylėtumėte vienas kitą, - sako Jėzus. - Man reikėjo sugriauti nuodėmės sieną, kuri trukdė mano meilei tekėti.“

Nuodėmė tyko prie durų, ji traukia tave, bet tu turi jai viešpatauti, - tai Kūrėjas pasakė Kainui, kai šis ruošėsi iš pavydo užmušti savo brolį. Tu nesi nuodėmės tarnas. Kiekviena nuodėmė, yda iškraipo Kristaus paveikslą tavyje. Mes juk esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kristus atėjo, kad tave ir mane išmokytų mylėti, mylėti taip, kaip myli Dievas.

Koks tu esi mokinys Dievo meilės mokykloje? Jei išmoksi pagrindinę pamoką - mylėti, būsi atleistas nuo „egzamino“ - Paskutiniojo teismo bei įstatymo kaltinimų.

Velykos yra Dievo meilės šventė, nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Baigdamas, noriu dar kartą paklausti: Ką Dievas pamilo? Pasaulį - žmones, tave ir mane. Kaip Jis pamilo? Taip stipriai, kad atidavė savo Sūnų. Kodėl atidavė? Nes taip pamilo.

Mylėkime artimą ir mes, nes tam juk ir esame sukurti.