Vienybės šventė 2019 (apžvalga, galerija ir vaizdo įrašai)

 

Šventės dalyvius ir vėl maloniai priėmė Vilniaus evangelinė bažnyčia. Kai kurie šventės elementai, rodos, jau tampa tradiciniai – tai ir šlovintojai iš skirtingų Lietuvos miesto, ir bendros maldos už bendruomenių poreikius, ir dešrelės penktadienio vakarą, kurias dalija Vilniaus bažnyčios jaunimas, ar gardūs šeštadienio pietūs kiekvienam šventės dalyviui... Visgi, ko gero, svarbiausia šventėje – nuolat atsinaujinanti tikinčiųjų bendrystė Kristaus meilėje, pajėgi įveikti nesutarimus, nuomonių skirtumus, susiskaldymus ar kitas tik žmogiškas silpnybes. Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! (Ps 133, 1).

Kviečiame peržvelgti svarbiausius šventės akcentus, negalėjusius dalyvauti – paklausyti pamokslų, dalyvavusius – prisiminti, permąstyti, perklausyti. Visus šventės pamokslų įrašus rasite Vilniaus evangelinės bažnyčios „Youtube“ paskyroje sukurtame grojaraštyje.

 

***

Pirmosios šventinės pamaldos vyko penktadienio vakarą. Jose svečias dr. Willemas VanGemerenas pamokslavo apie Gyvojo Dievo troškimą. „Kaip mums parodyti sekuliariam pasauliui, kad esame Viešpaties Jėzaus sekėjai? – kėlė klausimą svečias. – Kaip mums patiems išvysti Dievą?“ Savo mintis Senojo Testamento žinovas grindė vadinamosiomis raudų psalmėmis (nuo 42 iki 88 psalmės), kurių eilutėse liejasi raudos, dejonės, skamba klausimai ir... Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo (Ps 84, 2); Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? (Ps 42, 2). Kodėl rauda psalmininkai? Kodėl jie negali tiesiog ateiti pas Dievą? Kodėl Dievo troškimas susijęs su kančia?

Vystydamas šias mintis svečias kalbėjo apie tai, kad Dievas slepiasi nuo žmogaus. Dievo pažinimas nepaprastai brangus, todėl jis neateina savaime – jis kyla iš troškulio, pastangų, dažnai desperacijos. Dievas atvėrė savo veidą per Jėzaus asmenį, tačiau žmogaus dalis – Jį pažinti. Kas geriausiai išgrynina Dievo troškimą? Psalmininkai kalba apie sielos naktį, akimirkas, kai Dievas atrodo tolimas. Būtent tada iš sielos gelmių kylantys klausimai ir yra tikroji tikėjimo išraiška. Ne, tai ne abejonės – jie rodo, kad atsakymų tikimės būtent iš Dievo. Išmokime būti skausmo vyrais ir moterimis, nes skausme atrandame vidinį „aš“ – ne tik nuodėmingąją jo pusę, bet ir tą, kuri pažino savo Gelbėtoją.

Žmogaus prigimčiai būdinga siekti atsakymų į problemas, bet Jėzus ir psalmininkai ragina trokšti Dievo. Pasak Davido Brookso, džiaugsmą galiausiai randame ne patenkindami savo troškimus, bet pakeisdami juos. Tad siekime, kad Dievas taptų didžiausiu mūsų troškimu. Atminkime, nors žmonės patiria daug kančių, Jėzus išgyveno mirtį ir ją nugalėjo. Nauja tikrovė yra ne lengvas žemiškasis gyvenimas, bet naujas gyvenimas su Kristumi ir Kristuje: Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo (Apr 21, 4).

Vaizdo įrašas:

 

Penktadienį pradėtą kančios temą dr. Willemas VanGemerenas tęsė ir šeštadienį ryte – jo pamokslo tema „Regėti Kristaus kančią ir šlovę“. Pamokslininkas dar kartą pabrėžė skausmo svarbą žmogaus gyvenime ir ragino žvelgti į Tą, kuriame randame prisikėlimo jėgą. Žemiškasis skausmas nėra absoliutus – jį lydi iš Dievo Dvasios kylantis džiaugsmas, kuris ypač svarbus krikščioniui šiandien, nes ugdo gebėjimą nuolat atsitiesti patiriant sunkumus, neleisti jiems užgožti Dievo šlovės. Čia galima prisiminti taiklius K. S. Luiso žodžius: „Siekite dangaus – gausite ir žemę, įsišaknykite žemėje – negausite nieko.“

Panašiai galima pasakyti ir apie požiūrį į Kristų. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12). Deja, iš tiesų dažnai vaikščiojame prieblandoje, matydami tik šviesos blyksnius. Esame paveldėtojai su Kristumi, bet ar sugebame nepriekaištaudami sulaukti, kol tas turtas bus mums patikėtas? Ar įvertiname, kiek daug jau turime? Nebūkime kaip maži vaikai, kurie nori visko čia ir dabar. Net ir gyvendami kūne, jau esame nauji kūriniai Jėzuje Kristuje, tad kūno silpnybė ir Kristaus stiprybė mumyse gyvena šalia. Todėl žvelkime į visą paveikslą – ne tik į jo dalį, žemiškąjį, netobulą gyvenimą. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 3, 1).

Ieškokime Kristaus Žodyje. Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygų sutinkame Jį – ir nuo pradžios iki pabaigos Jis kviečia pas save. Ieškokime Kristaus veido tuose, kurie šalia mūsų. Atskirkime tai, kas tikra, ir kas netikra, amžina ir laikina. Tai, ką vadiname tikrove – materialinė gerovė, žemiškieji dalykai, tėra amžinųjų dalykų atspindys – tikrovė yra Jėzus Kristus. Išmokime žvelgti į Jį, gėrėtis Juo. Neretai tikintysis nori žvelgti tik į šlovingiausią Viešpaties gyvenimo paveikslo dalį – Kristaus pergalę ir šlovę. Tačiau Jėzus nevengė kančios, nors ir galėjo tai padaryti – Jis susitapatino su mumis ir tapo visiškai žmogus, todėl žino, ką mes patiriame. Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties (Hbr 5, 7), Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių (Hbr 12, 2). Niekas negali atskirti mūsų nuo Kristaus.

Tad nuolat žvelkime į Kristų, bet neapsiribokime tik Jo šlove – Jis yra centre ir šlovėje, ir kančioje.

Vaizdo įrašą žiūrėkite čia:

Po svečio žodžio „sakyklos estafetę“ perėmė LEBB pastorių tarybos pirmininkas, Elektrėnų bažnyčios pastorius Gintautas Gruzdys. Prieš pradėdamas pamokslauti tema „Ar tikrai man tavęs (ne)reikia? (1 Kor 12, 21)“, Gintautas pakvietė ant scenos sutuoktinius, šiais metais mininčius vienokį ar kitokį savo santuokos jubiliejų. Prisidedame prie sveikinimų, kurie pirmiausia keliauja Gabrieliui ir Ritai Lukošiams – jie drauge Kristaus siekia jau trisdešimt metų, bet ne mažiau šilti ir nuoširdūs – visam ant scenos pakilusių ištikimųjų būriui. Laikykitės Viešpaties ir vienas kito!

Pradėdamas pamokslą, pastorius Gintautas kalbėjo apie tai, kad iš Egipto izraelitai išėjo kaip vieninga tauta, tačiau netrukus vaizdas ima keistis. Giminės ima skaldytis, kovoti ne tik žodžiais, bet ir kardais. Po trumpo klestėjimo valdant karaliams Dovydui ir Saliamonui Izraelis skyla į Šiaurės ir Pietų karalystes, kurios dar po kurio laiko visiškai išnyksta. Panašų paveikslą matome ir Naujajame Testamente – Šventoji Dvasia išsilieja ant mokinių, žydų, vėliau pagonių ir iki žemės pakraščių... ir vos po kelių dešimtmečių prasideda nesantaika. Apie tai rašo jau apaštalas Paulius: Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? (1 Kor 3, 3). Daugelis krikščionių konfesijų šimtmečius neranda bendros kalbos. Ar tai dėsninga – kurį laiką judėję kartu bendražygiai išsiskiria, dažnai tai įvyksta jau po vienos kartos? O ką galėtume pasakyti apie mūsų bažnyčias?

Visgi Paulius tame pačiame laiške pateikia ir atsakymą: Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui... Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio (1 Kor 2, 5–14). Tik ar pats kūnas tai supranta? Žiū, atsiranda tokių narių, kurie „pasmerkia save“ – jei aš koja, o ne ranka, nepriklausau kūnui. Pažvelgus iš šono, tokie pamąstymai kelia tik šypseną. Tačiau įvertinkime, kaip žvelgiame į skirtingus narius? Kaip jaučiamės patys būdami skirtingi? Kaip silpnesnieji vertina stipresniuosius, o stipresnieji – silpnesniuosius? Ar akis kartais nepasakys rankai, ar galva kojoms „Man tavęs nereikia“? Mūsų ateitis daug priklausys nuo atsakymo į klausimą: „Ar esame vienas kitam reikalingi?“

Vaizdo įrašas:

 

Po pietų Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius ir LPF „Prieglobstis“ vadovas Mindaugas Palionis, tarsi pratęsdamas Gintauto Gruzdžio pradėtą temą, vėl grįžo į Izraelio valstybės aušros laikus. Kalbėdamas tema „Skirtingi aukurai“, jis pabrėžė, jog norint išsibarstyti nereikia nieko daryti, tačiau tenka dėti daug pastangų norinti išlikti drauge. Pamokslo šerdis – Jozuės knygos 22 skyriuje aprašyta istorija apie aukurą, kurį pasistatė už Jordano įsikūrusios Izraelio giminės. Kaip jie galėjo taip pasielgti? Mozė juk įsakė aukoti ne bet kur, o tik Dievo pasirinktoje vietoje (Įst 12, 13–14), taigi prie Susitikimo palapinės, stovėjusios Pažado žemėje! Sužinoję apie tokį brolių „savivaliavimą“, prie tikrojo aukuro gyvenantys izraelitai susiruošė žygiuoti prieš savo brolius. Noras kovoti, sunaikinti – tai natūrali žmogiška reakcija, išgirdus, kad kažkas elgiasi „kitaip“ ar yra „kitoks“. Aukuro statybą didžioji dalis izraelitų laikė dalies giminių noru atsiskirti, maištu, kuris užtrauks Dievo bausmę visai tautai. Visgi galiausiai išaiškėjo, kad jis – ne atsiskyrimo ar maišto, o, priešingai, vienybės simbolis, rodantis geografiškai nutolusių žydų troškimą per kartų kartas likti savo tautos dalimi.

Aukuras Senajame Testamente yra Kristaus kryžiaus provaizdis, o kryžius – Evangelijos centras. Šioje istorijoje Priešjordanės aukuras nebuvo kita evangelija – jis tik turėjo rodyti į tą aukurą, prie kurio izraelitai turės aukoti ir susitikti su Dievu. Taigi Evangelija turėtų vienyti ir pabrėžti bendrumą, neakcentuojant konfesinių skirtumų. Svarbu, ne kas ar kada mus įkūrė, o ar tikime Kristaus Evangelija.

Dar vienas pamokantis dalykas šitoje istorijoje – pavyzdys, kaip greitai ir neteisingai galima nuteisti savo brolius. Abiejų Jordano pusių giminės siekė vienybės, tačiau jų veiksmai, neįsiklausius ir neišsiaiškinus, vos nepaskatino kraujo praliejimo. Džiugu, kad aukuras, kuris galėjo sukelti karą, galiausiai tapo vienybės simboliu. Tai neskubėkime kariauti!

 

Šeštadienio pamokslų „maratoną“ baigė Bendrijos vadovas ir Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius, kuris drąsino susirinkusiuosius – „Tvirtai laikykitės Evangelijos žodžio“. Evangelija yra be galo didinga, ji buvo sumatyta prieš pasaulio sukūrimą, ir pasaulis sudarytas taip, kad būtų galima paskelbti Evangeliją. Evangelija yra mūsų vienintelė viltis ir vienintelis gyvenimo šaltinis. Visgi žmogaus širdis linkusi tai pamiršti, o protas – pateisinti, ir tai vyksta nepastebimai, tad būkime budrūs.

Kas yra Evangelija? Evangelija – tai žinia, atitinkanti Raštus, kad Kristus buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes. Kryžius atveria ir labai baisius, ir labai nuostabius dalykus. Nuodėmė yra tokia baisi, kad turėjo būti baisiai nuteista. Kryžiaus bausmė buvo pasirinkta ne dėl Dievo žiaurumo, bet dėl nuodėmės bjaurumo. Kita vertus, kryžius kalba apie tai, kad bausmė įvykdyta, – tai nuostabioji pusė.

Ką reiškia tvirtai laikytis Evangelijos? Tai kasdien ją prisiminti. Juk nuo to, kiek aiškiai akys mato tikrovę, priklauso visas mūsų gyvenimas. Mąstykime apie kryžių kiekvieną dieną, kad žodis apie jį taptų ne tik žinojimu, bet ir gyvenimu.

Vaizdo įrašas, kuriame skamba M. Palionio ir G. Lukošiaus pamokslai:

 

Taip pat siūlome paklausyti Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovintojų atliekamų giesmių, kurios skambėjo šeštadienį užbaigusiame šlovinimo vakare:

 

Vienybės šventę baigė sekmadienio pamaldos, kuriose vėl pamokslavo svečias dr. Willemas VanGemerenas. Pamokslininkas kalbėjo apie tai, ką reiškia sekti Kristumi Jo kančioje ir šlovėje. Kiekvienas žmogus trokšta žemiškų dalykų – maisto, kitų materialių gėrybių, bendravimo, kurių reikia tam, kad gyventum. Tačiau siekiant dangaus, reikia mokytis numirti. Kviečio grūdas duoda vaisių tik tada, kai miršta ir sudygsta. Ne tik Jėzus mirė dėl žmonių – šiandien esame raginami išmokti numirti dėl Viešpaties Jėzaus, o gyvendami išmokti kentėti dėl Jo.

Dažną kartą žmogus nori atsakymų, nori stebuklingo rakto, kuris atvertų Jėzaus šlovę ir išspręstų visas žemiškas jo problemas. Tačiau tokio rakto nėra – tiesiog kiekvienas, sekantis paskui Kristų, patiria vis daugiau ir daugiau šviesos. O toji šviesa atveria skausmingus dalykus. Ką apie tai kalba apaštalai? Paulius rašo: man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis (Rom 9, 2), rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis (2 Kor 2, 4). Apaštalas liūdėjo dėl savo tautos, kuri atstūmė Jėzų, dėl bažnyčios, kuri nuo Jo nusisuko, pasirinkdama kūniškumą ir nuodėmes. Paklauskime savęs, kiek liūdime ir meldžiamės dėl savo artimųjų, kurie dar neišgelbėti, dėl savo tautos ir šalies?

Jėzus nėra išsigelbėjimas nuo kančios – Jis atveria duris prasmingam kentėjimui. Sekdami Juo kančioje mes tęsiame Jo tarnystę ir tai nėra lengvas kelias. Tačiau jis ne be vilties: Mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi (2 Kor 4, 2).

Viso pamokslo galite paklausyti peržiūrėję šį vaizdo įrašą:

 

 

***

Vienybės šventės atmosfera – ne „pompa“. Praėjusios dienos širdyje atnaujino Dievo troškimą, paliko tikrovės suvokimo, paguodos ir vilties pėdsakus. Tikrovės – kad neapsigautume, kol gyvename kūne, kad nepasektume apgaulingais netikros evangelijos pažadais, ieškodami žemiškojo klestėjimo čia ir dabar. Paguodos – kad šalia visada yra Kristus, ne tik Dievas, bet ir žmogus, perėjęs visą žemiškojo gyvenimo kelią, todėl suprantantis tuos, kurie tuo keliu eina, ir drąsinantis tuos, kurie seka Jį. Ir galiausiai vilties, nes juk žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje (2 Kor 5, 1).

 

Nuotraukos Editos Sabalionytės ir Gedos Žyvatkauskaitės

Bendrinti: